?

Log in

No account? Create an account
January 2012   01 02 03 04 05 06 07 08 09 10 11 12 13 14 15 16 17 18 19 20 21 22 23 24 25 26 27 28 29 30 31
Varla

Silva Rerum II

Posted on 2011.06.11 at 18:57
Tags: , , ,
Teatleidžia visi atidėti darbai; šiandien atsisėdau ir perskaičiau knygą.

Kristinos Sabaliauskaitės "Silva Rerum II", kaip ir pirmasis romanas "Silva Rerum", labai tinka tokiam skaitymui "nuo pirmo iki paskutinio puslapio". Kad ir barokiškai keliaaukščiai, ilgi įmantrūs sakiniai nevargina - priešingai, įtraukia taip, kad, baigęs skaityti vieną puslapio kito ilgumo atkarpą, nebegali padėti knygos į šoną, tenka skaityti antrą. Tai turbūt "Silvoje" ir yra žaviausia: gera, įdomu, malonu skaityti. Jokio varginimosi, bet ir toli gražu ne lėkšta.

Tiesa, lėkštumą galėtume prikišti fabulai. Antrajame romane ji stipresnė ir aiškiau išryškėjusi nei pirmajame, kur intriguojanti istorija ilgai, vangiai vinguriavo pora šimtų puslapių, o paskui per paskutinius keliasdešimt suskubo užsibaigti, taip ir palikdama skaitytoją nesupratusį: tai buvo čia kokia nors intriga ar nebuvo... "Silva Rerum II" pasakojimo tempą išlaiko daugmaž vienodą, ir intrigų gijų neskuba išrišti. Kita vertus, kažkokio prieskonio vis tik pritrūko.

Abiejose "Silvose" stipriausia yra detalus XVII-XVIIIa. Lietuvos gyvenimo aprašymas, o siužetas, deja, jame paskęsta. Šito laikotarpio Lietuvos istoriją sunkiausiai sekėsi mokytis... kažkokie švedai... kažkokie karaliai... iškalei, išlaikei egzaminą, pamiršai. Užtat K.Sabaliauskaitės romaną skaičiau mėgaudamasi, nes ji sugebėjo tą laikotarpį atgaivinti. Kad ir maro gydytojų kaukės iš negyvų paveikslėlių vadovėlyje, "Silvoje" užmaukšlintos vienam iš romano herojų ir iškart įgavusios daug didesnę prasmę. Tad už atgijusias detales - dešimt balų. Bet nors siužetas turbūt sąmoningai buvo suasmenintas ir su politinėmis sąjungomis, karais ir kariuomenėmis susietas tik tiek, kiek tai būtų galėję paliesti pačius romano herojus, to, pasirodo, nepakanka stipriai siužetinei intrigai sukurti.

Dar nepatiko paskutinė pastraipa. Varge, ir taip jau visame romane pernelyg mėgaujamasi atsitiktinumais. Daugeliu atveju autorė sugeba juos užglaistyti, manipuliuodama įvairiais požiūrio taškais: jos ilgieji sakiniai tiesiog meistriškai šokinėja nuo žvilgsnio prie žvilgsnio, taip ir matai nesibaigiančias panoramas kaip kokiame kino filme. Tačiau Jono Kareivio istorijoje užglaistymas visiškai nenusisekė, o paskutinė pastraipa nuvylė dar labiau.

Bet nieko, skaityti galima, ir reikia.

Previous Entry  Next Entry