?

Log in

No account? Create an account
January 2012   01 02 03 04 05 06 07 08 09 10 11 12 13 14 15 16 17 18 19 20 21 22 23 24 25 26 27 28 29 30 31

February 3rd, 2006


Varla

Kas slepiasi už Jo puikybės ir Jos prietarų

Posted on 2006.02.03 at 15:55
Current Mood: relievedsavotiška
Noriu pasidalinti įspūdžiais apie filmą "Puikybė ir prietarai". Teatleis man bendrabeprotės iš forumo, bet aš tiesiog nukopijuoju tą patį, ką parašiau ten. DĖMESIO: jei neskaitėte knygos ar nematėte filmo - čia išduodu siužeto detales.

----


Kažkaip pastaruoju metu vis pataikau ant filmų, kurie man tikrai patinka. Nežinau, arba moku išsirinkti, arba pasidariau labai tolerantiška. Bet "Puikybė ir prietarai" (toliau PP) tikrai vertas dėmesio. Gali būti, jis man paliko tokį įspūdį todėl, kad ėjau tikėdamasi visai ko kito: saldokos romantinės dramos, kurioje prie knygoje sausokų nuolatinių pokalbių apie vedybas ir potencialius jaunikius bus pridėta nemaža dozė bet kuriai standartinei šiuolaikinei melodramai būdingų komiškų elementų, frazių, dialogų, o visa tai bus atmiešta gražiais gamtos vaizdais ir dar gražesniais suknelių nėrinukais, neminint jau kaspinų ir XIX amžiaus šukuosenų su garbanėlėm. Ir ką aš matau? Pirmi kadrai - visai ne idealizuotas dvaras su penkiomis aikštingomis Benetų panelėmis. Pirmi kadrai - tai niekuo neišsiskirianti mergina su aptriušusia knyga, per purviną kiemą su žąsimis grįžtanti namo... į dvarą, bet ne į tokį standartinį, kurio buvo galima tikėtis. Pasidaro įdomu - ir išlieka iki galo. Nes vaizdas, kurį matome ekrane toli gražu nėra idealizuotas. Turbūt todėl, kad čia britų kinas, gal net sąmoningai norintis atsiriboti nuo holivudinių paveikslėlių. Veidai realistiškai įraudę, visi prakaituoja, kaip ir turi būti šokant, suknios truputį papilkėjusios, nes juk čia provincijos diduomenė, o ne kokios tau grafienės pretenzingi rūmai, ne visos ponios ir panelės tokios žavios kaip Keira Knightley - o jai, beje, tai atleistina, nes taip ir turėjo būti... Aukštuomenės šeima, kurios motina didžiuojasi galinti samdyti virėją, kad jos dukroms nereiktų plušti virtuvėje, bet vartai suklypę, parkas truputį netvarkingas, purvinos kiaulės ir žąsys neslepiamos nuo panelių akių o sukiotis tarp skalbėjų - jų kasdienybė, nors ir ne darbas. Po šimts, nežinau, kaip iš tiesų gyveno tokios šeimos XIX amžiuje, bet šitoks paveikslas man daug įtikinamesnis nei nublizginta perdėm snobiška aplinka, vaizduojama kitur! Kaip ir tos nuolat pasikartojančios pauzės, kai nemokama, nežinoma, kaip bendrauti ir ką pasakyti, kai žvilgsniai kalba už save, kai pasijunti nepatogiai drauge su veikėjais, nes kažkas leptelėjo visišką nesąmonę - kam visa tai užpildyti muzika, jeigu šitas nejaukumas daug svarbesnis už dirbtinai kuriamą dramą, kurią garso takelis bando vaizduoti daugumoje kostiuminių (ir ne tik) filmų? Štai už ką žemai lenkiuosi naujausio PP kūrėjams.


Kaip ekranizacija filmas taip pat geras. Ta pati įtampa, niekas nepamiršta (o knygos įspūdžiai man dar visai švieži). Aišku, kai kas labai sutrumpinta (pavyzdžiui, Lidijos pabėgimo linija galėjo būti ir truputį išplėtota, kad būtų pabrėžta nepatogi padėtis, į kurią ji įstūmė savo šeimą), tačiau pagrindinis siužetas nenukentėjo. Vienoje scenoje buvo balansuojama ant pavojingo sentimentalumo ribos: Darsio pasipiršimas perkeltas į lietų. Laimei, nenuskubėta per daug ir nepasukta keliu to filmo, kokį tikėjausi pamatyti, o nepamačiusi pradžiugau. Ypač įstrigo tai, kad filmas ir baigiasi gan nestandartiškai: ne apsikabinusios porelės, žvelgiančios į šviesų rytojų, vaizdu, o vieninteliu ir todėl nepakartojamu pono Beneto juoku. Tai sukūrė įspūdį, kad istorijoje anaiptol nepadėtas taškas - bet kas eina po to paskutinio kablelio, turėsime įsivaizduoti patys.


Aktorių darbas geras, tipažai, kaip jau minėjau aukščiau, parinkti nestandartiškai ir taikliai. Nuvylė gal tik Wickhamo personažas, visai ne tokį įsivaizdavau ir įspūdžio nepaliko jokio. Brenda Blethyn gerai tinka vaidinti isteriškoms veikėjoms (kas matosi ir iš "Paslapčių ir melagysčių"). Nežinau, ar Knightley tikrai buvo verta tos "Oskaro" nominacijos - nieko itin įspūdingo nepamačiau, - tačiau kadangi nė vieno kito filmo iš nominuotųjų nesu mačiusi, tai negaliu spręsti. O štai Matthew Macfadyenas - Darsis tiesiog verčia iš klumpių. Taip, jis žaaaaaavingas bet drauge ir toks tinkamas savo personažui: jo jausmų ir charakterio vystymasis parodytas nuosekliai ir atidžiai. Apskritai, po seanso pagalvojau: tegriebia mane balrogai, koks skirtumas, kaip jie visa tai padarė - svogūnas, glicerino lašai... Koks skirtumas!!! Svarbu, kad aš patikėjau.


*šniurkšt* Sentimentai - žodis nepageidaujamas, bet čia jo reikia, nes ir sentimentai gali būti geri.


----

P.S. Kodėl aš gimiau šitam amžiuje?!!!

Previous Day  Next Day