Varnėnė rūke

Tokiu oru lyg ir reiktų pavasariškom temom rašyt, bet kad augalų nepažįstu, apie orą gražiai nemoku, su optimistine poezija prastai... :p Užtat pagaliau prisiverčiau išnešti savo kūną laukan pabėgioti. Iš manęs visada buvo prasta sportininkė, o bėgiojimas - pats nemaloniausias fizinio pamokų momentas. Niekad neįvykdydavau normatyvų (kaip ir granatos metimo - dėkuidie, licėjuj to daryt nebereikėjo). Vienu metu vaikščiojau gan dažnai į sporto klubą, visai patiko man aerobika (stepas, box...), tačiau kažkaip nustojau, bėgiot pradėjau - nusibodo tvankios salės ir žmonių sangrūdos.

Na, bet aš ne apie save :) Man įdomu, kur žmonės Vilniuje bėgioja. Gerai, jei gyvena kas šalia Vingio parko ar kokio patogaus miškelio. Ašai irgi galėčiau eiti į Sapieginę, bet kadangi bėgikė esu nerimta, tai dėl penkiolikos minučių palakstymo eiti penkias minutes iki miškelio (bėgt nepatogu kažkaip), o paskui tiek pat atgal - neapsimoka. Nebent eičiau, pavyzdžiui, taiči daryt. Senokai jau nieko nedariau, ir neprisimenu... Vakar pasakojau apie Kiniją, rodžiau nuotraukas, vienas iš paminėtų dalykų buvo parkų kultūra: kaip visi anksti ryte ir vakarop renkasi į parkus, stadionus sportuoti, aitvarų laidyti, operų dainuoti ir t.t. Prisiminiau bėgiojimus universiteto stadione... ech... reiks prisiversti nueiti iki Kalnų parko, ar ką. Bet vėl - jei būčiau rimta bėgikė, apsimokėtų, o dabar ir Vileišio gatvė turi tikt.

Tai va, apie Vileišio gatvę. Nėra tai pati geriausia bėgiojimui vieta. Dabar išbėgau pusę devintos, ir tai mašinų dar nemažai. O jau apie oro užterštumą Vilniuj šiuo metu nekalbėsim... Bėgi ir trauki į save visas išmetamąsias dujas. Kartą Berlyne mačiau žmogų, bėgiojantį tiesiog judrios gatvės (dar ir kelio darbai ten vyko tuo metu) pakrašty, netoli Potzdamer Platz. Kaip taip galima?? Vilniuje irgi prieš kokią savaitę pastebėjau moterį, kuri bėgo per Mindaugo tiltą, o tuomet pasuko Kosčiuškos gatve - bet paskui, mačiau, nubėgo iškart žemyn, prie upės.

Dėl taiči tai kažkaip truputį nejauku :) Kinijoj užėjus į universiteto stadioną ko tik žmonės nedaro: šokinėja su šokdyne, žongliruoja, raumenis tempia, badmintoną žaidžia, kažkokiom lazdom mosikuoja, per aikštės vidurį, aišku, - futbolininkai, o aplink senyvi žmonės vaikšto atbuli, plodami rankomis... Bet aš savo namo kieme gal taiči geriau nedarysiu :) Jei tikrai užsimanysiu, eisiu į Sapieginės miškelį.

Man truputį gaila tų griuvėsių, kurie buvo išdidžiai užsiėmę gerą Kosciuškos gatvės vietą priešais Kalnų parką (prie Sluškų gatvelės). Na, anksčiau ar vėliau turėjo kažkas ateiti ir nugriauti tas liekanas, tačiau... Ten buvo tokia siena. Kiekvienąkart, pro ją eidami, sakydavom, kad reikia nufotografuoti, bet taip ir nesuspėjom. Baisiai egzistencinė siena, nes tiesiog tokia viena ir stovėjo: su anga langui ir dar viena - durims (o gal ir pačios durys buvo? nebepamenu). Portalas į kitą pasaulį. Adresą turėjo, net pašto dėžutę, regis. Šalia dar buvo du mediniai namai, apgriuvę, benamiai ten gyvendavo. Vienas jų dar kurį laiką išliko, bet, šalia kylant naujiesiems nykiems daugiabučiams, be abejo, įvyko "atsitiktinis gaisras", ir liko tik griaučiai su stogo degėsiais.

Tačiau iš tiesų šiandien dar labiau gaila yra ko kito: grįžtant namo, laiptinėje pasitiko trys kikenančios paauglės smailomis kepurėmis, dar kažkokiais dzinguliukais ir, žinoma, kraitelėmis. "Pokštas arba saldainis!" - užtvėrė man kelią. Dieve, ir ką man dabar sakyti. Pasiūlyti tą daryti per Užgavėnes? Paklausti, ar žino, kodėl šitas metas skirtas mirčiai? Išdidžiai nusukti galvą? Tepasakiau: "Atleiskit, šitos šventės nešvenčiu". Merginos sukikeno.

Išties šlykštu, man pačiai - šlykštu, sakau atvirai. Purto nuo to, kad Maximoj guli moliūgų skulptūrėlės, kad Copy 1 švietėjos apsirengusios "skeletinius" marškinėlius... Anksčiau daug labiau purtydavo per "Valentynkę", nes ana ne tik visuotiniais vakarėliais pasireikšdavo, bet ir milijoninėmis širdutėmis įsismelkė į mokyklas, darbovietes, prekybos centrus, informacijos priemones. "Helovinas" buvo daugiau klubų ir besiklubinančių šventė. O dabar... še tau, boba, devintinės... laiptinėje... Tai, be abejo, neišvengiama. Kaip Kinijoj mane purto "Kalėdos", nes jie iš jų pasiėmė ir dar labiau sukičino tik kalėdų senelius, girliandas bei Merry Christmas, taip purto fasadiniai helovinai su švento Patriko dienom. Globalizacija - ir dar "istoriją rašo nugalėtojai" efektas. Po šimts, yra tiek "bendražmogiškų" švenčių, kurias galėtume visi švęsti, na, nežinau, AIDS diena, diena be automobilio, visos tos "one world" tipo dirbtinės, tačiau užtat iškart savo prigimtimi globalios šventės. Nenoriu gyvent Lietuvoje, kurioje Jack-o-lantern žino kiekvienas bamblys, o ožio kaukės nė vienas nebemoka pasidaryti.

TAISA: Va ką tik tiesiogine to žodžio prasme fiziškai grūdau durnelius per duris. Ir, įsivaizduokit, nėjo bjaurybės. KAIP NORIU UŽVAŽIUOT KAM NORS!!!

Šiaip tikrai myliu savo miestą. Kai grįžau iš dangoraižiais persisotinusios Kinijos, pamaniau, šalin plėtras ir dvimiesčius, man patinka, kad Vilnius yra kaimas. Ir dabar, rudenį, man patinka, kad niekas nukritusių lapų iškart nenušluoja, nes jei nušluotų, kur būtų rudens dvasia?

Šiandien oro uoste turėjau pasitikti du taivaniečius, mokslininką ir jo žmoną. Jie kažkodėl buvo labiau linkę kalbėt angliškai nei kiniškai, o aš neišmaniau, kaip čia juos dabar geriau užimti, o gal tiesiog leisti pailsėti, bet čia kita tema. Faktas tas, kad nukulniavom žemyn Kalinausko gatve iki universiteto - kad žinotų, kur rytoj vyks veiksmas. Vienas pirmųjų klausimų oro uoste buvo: "Čia labai mažas miestas?" O paskui, kiek vėliau: "Čia - didžiausias jūsų oro uostas?" Taip, taip, taip, ir, kaip sakiau, man visiškai negėda to prisipažinti užsieniečiams, nes mūsų mažume matau privalumą, o ne didelį juodą trūkumą. Tačiau tuomet paaiškinau, kad oro uostas iš esmės yra užmiestyje, iki centro teks važiuoti apie dvidešimt minučių, priklausomai nuo kamščių. Važiavom važiavom, važiavom važiavom... ir pati supratau, kad kokia buvo smulkmė aplink, tokia ir liko - iki pat vadinamojo centro. Kadangi gyvena jie ne toje išpuoselėtoje "širdyje", nors ir visai šalia jos, vaizdas yra pakankamai nykus. Na, galvoju, bet dabar, kai nueisim iki senamiesčio, tai jau tikrai anei jokios gėdos nebus. O vis tik... Tai, kas šiaip yra sava ir miela, kažkodėl pradeda badyt akis: tie patys lapai (klausimas: "O kas pas jus šluoja gatves?"), nesuremontuoti pastatai tarp suremontuotų (aptrupėjęs tinkas, pilkos nulytos sienos, viešnia rodo pirštu: "Pas mus tokį nugriauna ir vietoj jo stato aukštą blizgantį gigantą"). Visas tas Vilniaus šarmas, visi tie augalėliai tarp Užupio griuvėsių, apžėlę parkeliai, kuriuose šokinėja palaidi šunes, vis remontuojamas, bet kažkodėl nesuremontuojamas universitetas - visa tai, rodant miestą svetimiems, pavirsta kažin kokia gėda.

Tačiau... turbūt ne pačiose griuvenose bėda. Jeigu aš, vilnietė, gyvenu šituo sulopytu miestu, turiu paprasčiausiai mokėti parodyti, kad jie suprastų. Lapai ant šaligatvio. Ir laukinės upės pakrantės. Aš gyvenu kaime, ir jį myliu. Ne tokiam tobulam kaime, kokių pilna Vokietijoj ar Prancūzijoj, bet kaime su savitu požiūriu į lopus. Man gėda, kad man gėda: nejaugi tikrai norim, kad visi prospektai atrodytų kaip Gedimino? Kad vienintelis standartas, kaip turi atrodyti miestas, kuriame yra gera gyventi, - tai turistinis fasadas?

Vienas garsiausių XX a. pirmos pusės kinų rašytojų Lu Siunis (Lu Xun) rašė: juk kelių Žemėj iš tiesų nėra, tai - ne savaiminis gamtos dalykas; bet kai viena vieta praeina daug žmonių, pasidaro kelias.

Ir žiūriu aš, kad ėjo ėjo daug žmonių per pievutę nuo Mindaugo paminklo iki Karaliaus Mindaugo stotelės, o dabar ten jau atsirado simetriją ardantis, užtat tvarkingai plytutėm išklotas takelis.

Pratęsiant temą "Esi vilnietis, jei..."

Kuo toliau, tuo labiau mane žavi miesto legendos. Net jeigu nesišlaistai senamiestyje per dienas, net jei nepažįsti visų užkaborių užkaborėlių, tu nori nenori kartais prisilieti prie miesto legendų ir pats tampi jų dalimi. Ir "Maži mėnulio ežerai", ir angelėliai, ir tie patys WRU. Kažkada seniai dar buvo paveikslėliai ant Sereikiškių parko medžių - ten, kur nupjautos šakos. Gal vyresnės kartos bėdoja, kad išnyko senoji miesto bohema, tačiau legendos - jokiu būdu. Jos pinasi, vejasi vis naujais būdais, niekad nebus taip, kad žinosi ir būsi matęs visas, vienos pranyks, o kitos atsiras - ar paslaptingai, kaip kad mėnulio ežerai, ar dirbtinai, kaip "Stebuklo" plytelė. Tai - ir Fluxus užrašas kažkur prie Bernardinų bažnyčios, ir Rožė, Gedimino prospekte periodiškai vis paprašanti iš tavęs pinigų.

Toks Vilnius. O Kaunas, Klaipėda, kiti miestai? Juk irgi turi savų?

Ėjau sau Pilies gatve ir pagalvojau, ar išeitų padaryt sąrašą dalykų iš serijos "Esi paryžietis, jei..." arba "Per ilgai gyvenai Ispanijoje, jei...", bet apie Vilnių. Kol kas ne ką sugalvoju:

Esi vilnietis, jei...

#1 ...žinai, kas yra "Suzi WRU".
#2 ...supranti, kad draudimas vedžioti šunis Vingio parke - sąlyginis.
#3 ...žinai būdus, kaip įvažiuoti į Gedimino prospektą, kai jau pakilę užtvarų stulpeliai.
#4 ...ypatingomis gyvenimo progomis užlipi į Gedimino kalną, bet už jokius pinigus nelendi į bokštą.
#5 ...pradinėse klasėse bent dešimt kartų su klase lankeisi Nacionaliniame muziejuje.
#6 ...nesistebi, kai filologijos fakulteto kiemelyje pamatai blondinę pūsta striukele, mini sijonu ir ilgaauliais špilkiniais batais.
#7 ...?