Varnėnė rūke

Iš čia:

Jis pridūrė, kad visuomenė turėtų liautis vadovautis stereotipu, kad vairuoti yra žmogaus prigimtinė teisė. „Ne kiekvienas yra gimęs vairuoti. Visi įsivaizduoja, kad jeigu meška važiuoja dviračiu, tai kiekvienas būtinai turi vairuoti automobilį. Jauni vairuotojai turėtų nuvažiuoti į aikštelę Molėtų plente, kad pažiūrėtų, kas nutinka viršijus greitį ar nesilaikant Kelių eismo taisyklių. Ten stovi automobiliai, kurių vairuotojų jau nebėra gyvų“, – patarė pašnekovas.

Taip, turiu aš teises. Jau treji metai. Paskutinį kartą prie vairo sėdėjau 2006 m. liepą. Man nejauku. Kiekvienas išvažiavimas - stresas. Parėjusi valandą drebu, net jei viską pravažiuoti pavyko gerai. Privalau savo maršrutą gerai pažinoti ir šimtą kartų pravažiuoti mintyse iš anksto, su visais algoritmais, kaip ir kada perjungti pavarą, kurioje vietoje persirikiuoti, kuria eile įvažiuoti į žiedą. Didžiausias košmaras - įkalnės. Jeigu maršrute yra įkalnių, tai važiavimo išvakarėse sapnuoju, kaip nesugebu pajudėt iš vietos. Aš žinau - "su praktika viskas ateis, su praktika". Daug šnekučiai šneka tokių patarimų... Bet neturiu noro dabar vairuoti, nors tu ką. Kai jau mirtinai reikės, tada pradėsiu: bet kokiu atveju net dabar reiktų viską mokytis iš naujo, nes kartais suabejoju, kurioj pusėj stabdis. O juk, galų gale, viskas vien tik dėl to prakeikto stereotipo, kad "vairuoti yra žmogaus prigimtinė teisė"...

Oi kaip jau nusibodo viskas. Atrodo, juk vieną dieną tyčia skyriau tik poilsiui, tačiau prie miegučio vis viena traukia gerokai, vos atsivertus ką nors rimtesnio. Kad ir nelemtuosius kiniškus lapus Prahos seminarui - kurių velnių aš ten veliuosi? Pavarčiau, pabandžiau paskaityt vieną sakinį... ir supratau, kad nieko nebus. Vis dar plaukiojančiai galvai liepti skaityti XVI amžiaus tekstus tradiciniais (ir neaiškiai atsispausdinusiais) hieroglifais yra paprasčiausiai nesąžininga. Pradedu manyti, kad geriau atsisakyti šio savaitgalio nuotykių, kokie viliojantys jie bebūtų, nes prieš išvažiuojant iš namų savaitei negerai šitaip žaisti net ir su peršalimais, ypač kai dar laukia pora knygučių apie Mao ir kompaniją artėjančiam egzaminui. Nekenčiu slogos ir kosulio. Man jie greit nepraeina.

Kai šitokia nuotaika, labiausiai traukia žiūrėti visokius "Mr Magorium's Wonder Emporium" - ir netgi "Totoro" pažiopsojau (ta proga, kad  Aiquen su Zae visko "iš tos serijos" savaitgalį prikrovė). Tačiau šaukia, šaukia, Ktulis mane šaukia šaukia prancūzų kalbos egzas ir pribaigtinas antropologijos atsiskaitymas. Bent focus grupės transkripciją vakar iškankinau iki galo... Bet taip tingiai viskas einasi, nors tu ką. Ir nedaug beliko, atrodo, ir neturėčiau kuo skųstis, nes bakalaurinis parašytas, pataisyt belieka, ale...

TAISA: Baisus Baltas Šuo. Nuotrauka iš pernai metų, bet graži :]

Susivokiau, kad šiandien atsėdėjau ko gero paskutines paskaitas universitete. Perspektyvoje - dar dvi, kuriose galbūt dalyvauti negalėsiu, taigi... Labai jau greit tie aštuoni semestrai prabėgo.

Užtat pažadėjau rytoj atnešti bakalaurinį, o jis dar labai nekokios stadijos, taigi šiąnakt reikia jiayou - "pridėt kuro", - kad rytoj būtų galima ramia širdim pabaigti Lituanicono pasipasakojimą, pratęst transkribavimą, o trečiadienį susikraut kuprinę savaitgaliniam maratonui. Stooovykla, ei, stovykla! O po stovyklos - Kaunas, Lietuvos širdis. Jiayou.

Dar prisiminiau, Kulionių kinai įsigudrino paparčių ūglius rinkti ir valgyti. Pasirodo, iš Kinijos jie eksportuojami į Japoniją, Korėją už visai nemažus pinigus. O čia - pilni miškai, tik eik ir skabyk.

Pavasaris! Nors jau balandžio pabaiga, bet, šimts pypkių, pavasaris. Baigiau rašyti juodžiausią bakalaurinio juodraštį. Aišku, darbo dar labai daug: reikia pereiti visą darbą, iš grubių filmų analizių padaryti konceptualias išvadas su daug protingų žodžių, dar nukirpti kokius penkius puslapius, nes grafomanija - negerai (jau girdžiu žmones sakant "kad man tokios problemos...") plius mostelti pačias abstrakčiausias ir konceptualiausias išvadas pabaigoje. Bet vis tiek pagrindas jau yra... Bus galima pagaliau prisėsti prie Lituanicono paskaitos, nes jau baisu, kas ten gausis. Ir dar rytdienos Kinijos dienai OriDi reikia nuotraukėlių parankiot.

Nežmoniškais kiekiais geriu kavą, žalią arbatą ir valgau šokoladą bei naminę duoną. Mūsų namuose atsirado toks nerealus prietaisas - duonkepė. Sudedi miltus, sviestą, cukrų, mieles - na, kas parašyta knygutėj, - paspaudi mygtuką ir po kelių valandų ištrauki šiltutėlę naminę duoną! Pasaka :)

Bandomasis interviu restorane nepasisekė ne tas žodis. Nepavyko prakalbinti, nors tu ką. Nusprendžiau, kad iš manęs antropologės nebus... o gaila, nes turėjau planų :( Jau labai baisu darosi, kaip šeštadienį reikės daryt aną didįjį egzamininį interviu. O ką jeigu jiem paskambinsiu ir jie sakys ne, nekalbėsim??

Prie upės pražydo jazminai ievos, reikia eiti pagaliau pabėgioti, visai apkerpėjau. Pasiimčiau šunį, bet faktas: šuo bėgiojant tik trukdo. Bent jau mano šuo ;)

TAISA: Kaip juokinga :)) Klausom tą savo nelemtąjį interviu ir per Skype aptarinėjam... Vienoj vietoj niekaip nesuprantam, ką informantas turėjo omenyje. Ir taip vartom, ir anaip. O įdomiausia, kad įraše tai girdisi mūsų abiejų su Vika "linksėjimai" (mmm, aaaa, aha...) - nors nė velnio mes nesuprantam!! :)

TAISA 2: Neištversiu! Klausau įrašo ir skaičiuoju, kiek klaidų gramatinių vienam sakiny sugebu padaryti. Tai žiauru! :D

Kažkodėl prisiminiau šiandien visokiausius slapyvardžius, su kuriais esu klaidžiojus interneto erdvėje. Kadangi tas klaidžiojimas prasidėjo prieš 10-11 metų, visko būta... Prisimenu kažkokį forumą, kuriame buvo ir kinomanų skyrelis. Kaip jis ten vadinosi... laisvė ne laisvė... pilkas toks buvo. Tada buvau gal kokių 14-os, ir susigalvojau velniškai kietą slapyvardį "zhiogaz". Vai vai. Paskui užklydau į buvusią "Bangą" (dabar, regis, Bitės plius forumai), tenykščiai kinomanai jau tada buvo labai stiprūs. Bangoj vadinausi dar šūstriau - "nikki". Atrodė toks ypatingas tada šitas slapyvardis... :)

Dar kažkokių savo tikro vardo variacijų buvau primėčius, bet daugiausia - baisiai slapti slapyvardžiai, kaip kad šitas, kuriuo dabar vadinuos, - "starlin". Seniai jis man nepatinka, bet prilipo kaip vantos lapas prie... tai nebeišeina nusiimt. Sugalvojau jį 2002-aisiais pavasarį, kai ryžausi užsiregistruot į tokį anglišką Tolkieno fanų forumą (TORC). Kaip tik tada užplaukiau ant Tolkieno bangos, bet buvau ganėtinai žalia, todėl sugalvoti "tikrą tolkinietišką" vardą buvo problema. Užtat ir rezultatas nekoks: paprasčiausiai galūnė -lin atrodė "į temą" (tik vėliau supratau, kad skambėjo "elfiškai"), o žvaigždės man visada patiko, todėl sulipdžiau į star-lin. Po kokių metelių TORCe pradėjus ragauti tekstinių RPG, prisireikė susigalvoti savo nikui etimologiją. Pavarčiusi žodyną supratau, kad manasis slapyvardis gali būti greitosiomis ištartas žodis starling - "varnėnas". Šitaip prasidėjo visokios istorijos apie Varnėnę. O "rūke" - todėl, kad kažkada, ieškodama varnėnų paveiksliukų internete, radau tokį, užvadintą "misty starling" (žr. avatarėlį, kurį dabar užsikabinau). Labai juokinga pasirodė, kaip koks ežiukas rūke. Va taip... Užtat Vikipedijoj esu Leia - nes princesės Lėjos vardas užkabino jau patį pirmą kartą pažiūrėjus Star Wars :) Ir dar toks kabliukas: vienas iš RPG personažės Starlin vardų buvo Ettelewen, arba Ettelie - kas yra mano tikrojo vardo vertimas į Tolkieno elfų kalbą. Iš to Ettelie kažkaip vienu metu buvo atsiradęs variantas Ette-leia, ir nuo jo Vikipedijoj nusikabinau "Leia".

Ot slapukavimas... :)

Sėdėjau šiandien prieš seansą turbūt mažiausioje, klaustrofobiškiausioje (?), daugiausia klausimų apie priešgaisrinę apsaugą keliančią "Vingio" salėje 12 ir prisiminiau visas teorijas apie kiną-sapną. Kad kino salėje žiūrovas - kaip sapnuodamas (=kaip motinos įsčiose): tamsu, apribotas regos laukas, šilta, sėdi sau ir žiūri, kaip ekrane pildosi tavo užslopinti troškimai. Čia buvo prieš seansą. Tada atėjo laikas panirt į sapną...

Filmas - egiptietiškoji "Dunija". Per daug tolimas, nepažįstamas ir vaizduojama kultūrine aplinka, ir pasirinkta tematika, todėl reikėtų pamatyti dar kartą, nuosekliai, po kaulelį išnarstyt, kad lig galo suprasčiau. Tačiau nėra visiška juoda dėmė - priešingai. Kaip ir sapnas, kurio siužeto atbudęs nebepameni, ši iliuzija-projekcija tamsioje salėje susilieja į vientisą šydą, atmosferą, lydinčią ir po paskutinių titrų. O gal tiesiog - penktadienis buvo, todėl kino teatras knibždėte knibždėjo žmonių. Ar duonos aromatas iš kepyklos pavasario ore dvelkė neįprastai ryškiai. Visa tai susidėjo į tikrą, gerą filmic experience. Sapną. Nebūtinai visai malonų, nebūtinai, galų gale, tobulą, ir visai neprivalomai - kokį nors "šedevrą". Bet kam tas konvulsiškas kapstymasis po tūkstantsluoksnį pasąmoninį moteriškumą "Sutrikusioje Anoje", jei galima šitaip paprastai. Užtat neberašysiu, kaip norėjau, kaip mane užkniso kai kurie dalykai (nors tikrai užkniso), ir pasistengsiu užmiršti, kad dėl nuovargio bei didesnės nei įprastai kino dozės salėje vėl sužiaurėjo įvairiausi nerviniai tikai, kad naktimis nemiegu, nes stresuoju dėl nespėjamų baigti darbų, kad atsiranda įvairių dilemų (apie kurias turbūt bus atskiras įrašas po spyna). Šiandien buvo gera imt ir panirti į kiną.

Prisiruošiau apsilankyti parodoje "Nežinomas Šiaurės Korėjos menas". Kadangi ne per daug išmanau tapybą, tikrai negaliu įvertinti... Iš to, ką žinau apie kinų ir japonų peizažinę tapybą, sugebėjau padaryti išvadą, kad šitie korėjietiški peizažai daug labiau pergrūsti, dažnai net visa paveikslo erdvė užpildyta. Dalis tapinių, atleiskite, pasirodė panašūs į Pilies gatvės meną, bet gal aš čia tiesiog nemoku įvertinti. Patiko tie dideli su uolom, tie su žiema ir su geltonais rudeniniais lapais pora... Taip pat šokėjai, besipuikuojantys plakate. Na, ir darbininkas su neaiškia geležim rankoj :)

Labiau masina, aišku, pats faktas, kad tai - paveikslai iš uždarosios Šiaurės Korėjos. Ko gero, pati paslaptingiausia valstybė pasaulyje, o uždraustas vaisius visada įdomesnis. Ne per seniausiai mačiau per Discovery (NatGeo?) laidą su filmuota medžiaga iš Š. Korėjos. Žiūrėjau ir negalėjau akių atplėšt - tikrai unikalūs kadrai. Užsieniečio gydytojo išoperuoti ir praregėję korėjiečiai lankstosi prieš Kim Ir Seno portretą... pilkos gatvės... kažkokie laukai... Ypač įspūdingas reportažas iš pasienio zonos, kur per dešimtį metrų vieni nuo kitų stovi Šiaurės ir Pietų Korėjų kareiviai (prie pastarųjų, regis, ir amerikiečių buvo), tačiau bendrauja tik telefonu arba tik specialiame kambarėlyje, į kurį šiauriečiai labai nenoriai eina. Abi pusės nuolatos viena kitą stebi.

Dar Taikomosios dailės muziejuje ekspozicija, skirta d.k./kar. Aleksandrui. Perskaičiau visus stendus ir supratau, kaip daug pamiršau iš to, ką mokiausi mokykloje. Matematika tai suprantama - nenaudoju, tai ir pamirštu. Bet istorijos šimtuko gaila ir gėda... Planavau, kad jei po bakalauro liksiu Lietuvoj, baigsiu gidų kursus ir derinsiu gidavimą su vertėjavimu ar kitu darbu. Ir dabar planuoju - bet dabar supratau, kad ne vien dėl karjeros, o ir visų pirma dėl savęs reikėtų tą istoriją pasikartoti. Juk yra taip daug kuo didžiuotis/baisėtis/grožėtis. Įdomiausia, aišku, ne visokios Melniko sutartys, o kasdienis gyvenimas ir bendra tų laikų atmosfera. Nebuvau susimąsčius, kad Aleksandras gyveno gotikos-renesanso sandūroje, nežinojau, kad tai jo laikais didieji kunigaikščiai persikraustė iš Aukštutinės pilies į Žemutinę (bet užtat pamenu įdomų faktą, kad Žygimanto Augusto laikais Žemutinės pilies kieme vaikštinėdavo visokie egzotiniai paukščiai ir žvėrys :)) Man regis, kai tik atvažiuos koks pažįstamas užsienietis (jau nusimato :)), reiks prisiplakti ir mauti bent jau į Katedros požemius.

Amžina taisyklė, kad rimtus darbus reikia baigti iki kada prasideda pavasaris, nes kitaip susikaupti - nė pro kur. Šiandien teištvėriau pusantros valandos bibliotekoje, vis tiek nesupratau, ar tikrai būtina taip sudėtingai samprotauti apie kino semiotiką ir panašius dalykus, taigi išėjau ir suspėjau nusipirkt paskutinį bilietą į ketvirtadienio "Skafandrą ir drugelį" Skalvijoj. Na, pristatomų vietų dar liko.

Ir parašiau šiandien (kol kas) tik pora pastraipų. Mat priėjau prie tokios bjaurios vietos, kur noriu nenoriu turiu atpasakot vieno kiniško straipsnio turinį, o jisai pergrūstas Lacano terminologija, taigi, kad galėčiau straipsnį sukramtyt, turiu pasikliaut teta Gūgle, susirast termino tikslų vertimą į anglų kalbą, tuomet kreiptis į tetą Vikipediją, kuri paporina dar ir apie prancūzišką to termino atitikmenį, o paskui dar, žinoma, reikia suprasti, apie kokią velniavą tas Lacanas beigi straipsnio autorė kalbėjo, atsirinkti, ką paminėti ir kaip suformuluoti tą pragarą lietuviškai. Na taip, kalbėdama apie šeimos įvaizdžius kine psichoanalizės neišvengsiu... deja: nes nors ir daugmaž suvokiu viso to kosmoso esmę, bet nesu priaugus iki jo ir tikrai negaliu švaistytis į kairę ir į dešinę rašto darbe. Žynocia, malonu, kai vis tik supranti, ką rašai. Nieko, įveiksiu pirmą dalį, gal sklandžiau po to eisis, nes mažiau straipsnius tikrint reikės, daugiau kliautis savo galva ir analizuoti filmus.

Be kita ko, anaiptol paslaugiai priminė, kad bus Lituaniconas, o aš savo ruožtu prisiminiau, kad pasižadėjau paruošt jam diskusiją, todėl vis užmetu akį į kokį nors filmuką apie išprotėjusius trekkius. Žaaavinga.

Norėjau rašyt, kad susimaišė visas klimatas totaliai, nes nebeužuodžiu pavasario, kaip kad anksčiau, net nuo sausio patykom ateinantį užuosdavau, bet kwietkelis pranešė, kad jau pavasaris, tai nusprendžiau, kad mano uoslė atbuko.

Dar prisiminiau, kaip pernai dievažijaus, kad su kolegom Š. ar A., ar V., ar šiaip belenkuo, mokančiu dainuot, išnešim savo fantastines dainas į gatvės muzikos dieną, ale toji šiemet kaiptyč sutampa su Lituaniconu, taigi Vilniaus senamiestis gaus apsieiti be mano ir taip niekad neįgyvendinamų idėjų.

O kiaušus Velykom dažiau kaip ir Kinijoj, - violetiniu kopūstu (na, su kariu jau nebesicackinau :)). Taaip, anie kiaušinaičiai - pats didžiausias mano pasididžiavimas iš Kinijoj praleistų metų.

Kas dar... negaliu susikaupt rimtam darbui (iGoogle man paslaugiai primena, kad liko 2 mėnesiai 19 dienų iki galo), tuomet nusprendžiu, kad čia dėl neišsimiegojimo, bet kai atsigulu miegot, vėl pradedu graužtis, kam miegu, juk tiek daug padaryti reikia, tuomet atsikeliu, imu kompą ir žiūriu filmą, o ryte atsibundu ir nusprendžiu, kad šiandien tai jau tikrai pradėsiu rašyti pirmą skyrių. Žodžiu, po senovei.

Su pavasarine vėlių švente - Velykomis.

Tyčia parašysiu dabar. Kol dar liko keletas mėnesių, kol dar neparašytas darbas ir - svarbiausia - kol dar neaišku, kas bus toliau. Kai paaiškės, vėl parašysiu, ir matysim, ar pasikeitė mintys, ar ne.

Taigi beveik pragyvenau VU bakalauro programą (kam reikia tiksliai: Orientalistikos centras, Lyginamosios Azijos studijos - sinologija). Turbūt visiems "universitetas" baigiant mokyklą atrodė Kažkas Toookio, kur "viskas bus kitaip" ir iš kur išėjęs "būsi jau suaugęs" ir tinkamas toliau savarankiškai veikti savo pasirinktoje srityje. Apie tai, kas man nepatinka pačioje sistemoje, apie dėstytojus, literatūros trūkumus, švietimo reformas ir panašius dalykus eilinės studentės akimis rašiau ne kartą, o dabar metas pasižiūrėti globaliau: ko tikėjausi iš tų ketverių metų universitete ir ką gavau.

Pirma, universitetas kaip mokslo įstaiga, suteikianti išsilavinimą ir žinias, reikalingas tolesniame gyvenime. Viena vertus - taip, manoji programa toli gražu nėra išbaigta, taip, aukštasis mokslas pas mus nuvertėjęs ir t.t. (žr. ankstesnius padūsavimus) ir to pasekmė - ne, aš nesijaučiu esanti "specialistė", turinti pakankamų žinių, kad galėčiau pradėti veikti savo srityje. Kas ta "mano sritis" - dar sunkiau pasakyti. Bet net ir pats natūraliausias bei paprasčiausias pasirinkimas - vertėjavimas - yra keblus, nes su kinų kalbos mokymu mūsų kartai buvo labai prastai (dėstytojų bėda), išgelbėjo metai Kinijoje, bet to nepakanka, juk kalbą reikia tąsyti ir kankinti nuolatos. Taigi tų žinių ir įgūdžių, kurie skelbiami programos apraše, aš negavau iki galo, nors iš savo pusės ir nieko nemuilinau. Antra vertus, net ir tie kursai, kurie buvo nepakeliamai nuobodūs, vis tik, turiu pripažinti, apvertė mano mąstymą aukštyn kojomis. Šia prasme turbūt išties pataikiau į savo sritį, nes buvo daug kalbama apie dalykus, kurie seniai kirbėjo galvoje, bet nebuvo pagrindo, per kurį juos galėčiau išreikšti. Kai užmetu akį į kokius senus ikiuniversitetinius savo įrašus internete, iškart matau, kad mokslai šia prasme veltui nenuėjo. Buvo įdomių atradimų, minčių, kurios tiesiog viską sujaukdavo. Galų gale, metai Kinijoje - išskirtinė patirtis, kurios niekad nepamiršiu.

Antra, universitetas kaip metai, formuojantys būsimą profesinį gyvenimą. Turiu omenyje, mokykloje vis tiek juk daugmaž apsisprendi tik dėl srities (humanitariniai, gamtos, tikslieji ir t.t.), nesvarbu, kad stoji į konkrečią specialybę. Realus supratimas, ką ir kur nori veikti, daugumai ateina jau prisilietus prie tos pasirinktos srities. Šiuo aspektu vis dar esu žalias nulis. Na, gal nulis su šiek tiek po kablelio, nes pajutau, ką noriu veikt, bet vis dar nežinau, ar pavyks tai įgyvendinti. Čia vėl sugrįžtama prie žinių ir įgūdžių: mūsų programoje labai mažai buvo kalbama apie tai, ką galėtume veikti baigę, tarsi visiems tai būtų savaime suprantama...

Trečia, universitetas kaip savarankiškumą ugdanti patirtis. Vieni ateina jau turintys daug savarankiško gyvenimo patirties, kiti - ne. Aš prie pastarųjų. Deja, kad išjudėčiau iš savo mirties taško, man reikia rimto postūmio, o iš savo patirties universitete jo sulaukiau daug mažiau nei iš patirties už universiteto ribų. Gal tai ir natūralu - bet, kita vertus, rodo, kad universitetas Lietuvoje nūdien neugdo savarankiškos veiklos ir tikisi, kad noras taip veikti ateis per įprastas ("teorines") aukštojo mokslo užduotis - savarankiški rašto darbai ir t.t. Nekreipiama dėmesio į tai, ar studentas rašo rašto darbą tik dėl to, kad jį parašytų, ar ir pasisemia patirties, išeinančios už paties rašymo rėmų. Kitaip tariant, pernelyg mažai galvojama apie tikslus, kurių mokymosi ir studentavimo procesu galima pasiekti.

Ketvirta, universitetas kaip bendruomenė. Čia - plati tema, ir jai reikia kelių punktų. Pradedant galima paantrinti aukščiau išsakytai minčiai apie savarankiškumą: ar nebus taip, kad kalta mano tinginystė ir apsileidimas, juk yra studentų atstovybės, mokslinės draugijos ir t.t., kurios kaip tik tą iniciatyvą ir skatina? Taip, prisipažįstu, gailiuosi, reikėjo. Man atrodo, kad į tokias akcijas daugiausiai vis tik lenda tie, kurie jau iš mokyklos ateina su tam tikru atsineštu iniciatyvumo bagažu. O kiti lieka paskaitose, knygose, užduotyse, naiviai tikėdamiesi, kad iš ten gaus viską, ko jiems reikia. Mea culpa, nieko nekaltinu.
Antras universiteto kaip bendruomenės aspektas: kad universitetas nevirstų užsistovėjusia kūdra, turi vykti sveikas nuolatinis bendravimas tarp dėstytojų, studentų ir šiaip universiteto darbuotojų. Tai pas mus, deja, retai pasitaiko - netgi mūsų centriuke, kuriame auditorijose anaiptol nesėdi šimtai studentų. Čia ir šiaip toks bendravimo bruožas, kai nepagalvojama, kad naujai atėjęs studentas galėtų būti priimtas draugiškai, šiltai, jam viskas išaiškinta, parodyta, kad jis yra universiteto dalis, o ne šiaip statistinis vienetėlis. Nes dabar mūsuose yra dėstytojai, su pašaipa žiūrintys į naujus studžius, kuriems į galvas artimiausius ketverius metus ką nors uoliai kimš, ir studentai, nuo pat pirmos dienos aiškiai atskiriami nuo juos vertinančios, baudžiančios, stipendijas skirstančios "universitetinės komisijos".

Penkta, universitetas kaip nauja socializavimosi erdvė. Man asmeniškai - opi problema. Nuo pat vaikystės mačiau ir girdėjau, kaip žmonės artimai bendrauja būtent su draugais iš studijų laikų. Mokykliniai bendramoksliai užmirštami, bendradarbiai - ne tokie artimi (su jais pūdo druskos nevalgyta), o štai bendrakursiai - visam gyvenimui. Mano atveju to absoliučiai nebuvo. Nors mūsų kursas mažiukas, bendrakursės nesusilipdė, nesusidraugavo, tiksliau, daugiau skyrium, porelėm, nedidelėm grupelėm - nors iš trisdešimties žmonių grupės tikėtumeisi glaudesnio bendravimo. Matyt, visi per daug skirtingi. Kiekvienas (na, kiekviena - iš vyrijos pas mus beliko vienas...) į universitetą jau ateina turėdamas savos bičiulystės ratą, savus pomėgius, kurių neišstumia jokia nauja studentiška veikla. Todėl taip ir išeina: kas sau. Aš pati iš universiteto išsinešiu gal vieną dvi geras pažintis, bet ne daugiau, abejoju, ar nors vienas draugas visam gyvenimui liks. Vėlgi: mano asmenybės defektai, ar tiesiog šiais laikais niekam nebereikalinga tokia studentiška bendrystė, kokią įsivaizdavau iš vyresniųjų pasakojimų (nes yra daug daugiau kitų "draugystės" kanalų)?..

Tad tokios išvados dabar, likus dviems mėnesiams iki paskutinės (bakalauro) sesijos:

-- ketveri metai prabėgo taip ir nespėjus apsispręsti, "kuo noriu būti užaugusi", nors pasistūmėta ta linkme buvo, ir variantų gerokai sumažėjo.
-- universitetas pakeitė mąstymą, bet nesuformavo jo tiek, kad jausčiausi tvirtai, žengdama į vadinamąją darbo rinką... t.y. savarankišką ateitį. Kad jausčiausi tvirtai, būtų reikėję šalutinės patirties, kurios dėl susiklosčiusių aplinkybių turiu labai nedaug ir tai man anaiptol neprideda pasitikėjimo savimi.
-- studentišką gyvenimą įsivaizdavau visiškai kitokį; kadangi jis nepateisino lūkesčių, prasidėjo ieškojimai "šiaip aplink", kas savaime nėra blogai, nes išėjo į gera. Tačiau norėtųsi ką nors senatvėj prisiminti ir iš studentiškų dienų.... deja.

O šiaip universitetas iš tiesų atrodė kažkas Tokio, galbūt tiksliau - kažkas Kitokio. Toks ir buvo: atsirado daugiau laisvo laiko, daugiau popierizmo, mažiau bandos jausmo (mokykloj nori nenori esi suvarytas į vieną klasę su priskirtu auklėtoju, o universitete grupė ne grupė - kam rūpi). Tai ir baisu, ir veža - bet visi geri dalykai kada nors turi baigtis. Arba prasitęst... bet čia jau kita tema.