Varnėnė rūke

Pavėluotai taip rašau atsiliepimą, nors filmą žiūrėjau dar praeitą savaitę, kažkaip neprisiruošiau. Užtat dabar daug nieko protingo nepasakysiu. Žiūrėdama vis sėdžiu ir galvoju, kinų čia filmas ar japonų. Ir kai pamačiau Zhang Yimou pavardę, nepatikėjau, reikėjo pasitikrint imdb... Ar siužetas nuobodus todėl, kad kinas bandė sukurt filmą apie japonų "dvasią"? Nors antrasis režisierius buvo lyg ir japonas. Vaidyba labai nekokia, labai medinė... Zhang Yimou, aišku, ką jau moka tai moka: filmuoti paprastus, "tikrus" kaimo žmones (žr. "Nė vienu negali būt mažiau" - "Yi ge dou bu neng shao"). O visa kita... Nesilipdo, ir tiek. Būna geriau.

Vakar nelijo, todėl nukulniavau iki Mokytojų namų kiemelio ir, šiaip ne taip radusi vietą atsisėsti, pažiūrėjau filmą po atviru dangumi. Pirmiausia, triskart valio "Meno aviliui" už tokią puikią akciją, antriausia, kaip gaila, kad anksčiau neprisiversdavau nueiti, na bet jau dabar tai žinosiu, ką veikti trečiadienio vakarais.

Taigi vakardienos meniu buvo Julio Medemo (Ispanija) filmas "Poliarinio rato mylimieji". Senokai nežiūrėjau Europos kino, viską kažkaip surijo kiniškas, tad buvo smagu išvysti nenuobodų, nesnobišką ir ne pernelyg intelektualų, tačiau nekvailą europietišką filmą. Filme apie meilę ne tiek kalbama (siužetas - meilės ir meilės ieškojimų istorija), kiek juokaujama. Nes viską čia valdo atsitiktinumas. Ne koks nors baisus likimas (nors ir siunčiantis herojai Anai "žinutes" nuojautų pavidalu), o tiesiog įkliuvimas savo gyvenimo rate. Be abejo, likimą ir panašius dalykus čia galima išskaityti, tačiau, mano nuomone, daug įdomiau yra būtent tas ratas. Yra ratas vienoks - ciklas, apie kurį kalba ir Otto, ir Ana, - tačiau yra ir tiesiog gyvenimo ratas. Kiekvienas žmogus juk veikia tam tikroje socialinėje sferoje, ir būna taip, kad susiduri su žmogum, kuris pažįsta tą, tą ar aną, ar yra kilęs iš to paties kaimo kaip tu, ar dar kas nors. Galima pavadinti "žvirblio ir lietuvio" arba "koks mažas pasaulis" principu. Taip ir Otto ir Anos gyvenimas sukasi tokiame rate, tačiau filme viskas, žinoma, hiperbolizuota, pagardinta švelnaus humoro doze, ir išvadas paliekama darytis pačiam žiūrovui. Geriausia tai, kad neaišku, kaip istorija baigiasi: kai parodė antrąją pabaigos versiją, mintyse maldavau, kad nieko daugiau neprilipdytų, ir neprilipdė, ir buvo tobula. Žiūrovas savo filmą kuriasi pats.