Varnėnė rūke

Pirmiausia pašokinėkim iš džiaugsmo: prasidėjo "Kino pavasaris"! Dvi savaitės tvankių kino salių, sumuštinių pakampėj, grįžimo namo vidurnaktį... Gėris!

O dabar - "Skafandras ir drugelis" (Le scaphandre et le papillon, rež. Julian Schnabel). Kas rekomendavo - įskaitau. Tikrai paliko gilų įspūdį. Gal netobulas, su duobelėm ir panašiai (pavyzdžiui, pasirodė, kad pradžioje žiūrovas labai kantriai pratintas prie perėjimo nuo subjektyvaus žvilgsnio prie išorinio, bet galų gale vis tiek kažkas neištvėrė - nežinau, turbūt montuotojas). Tačiau duobelės - visiškas niekas, nes per šitas dvi valandas nė sykio nebus nuobodu, o jei pradėsi slysti į sentimentalumą, ironiškas užkadrinis balsas iškart grąžins atgal.

Siužetas: insultą patyręs "Elle" redaktorius visiškai paralyžiuojamas, vienintelis judesys, per kurį gali komunikuoti su pasauliu - mirktelėjimai kaire akimi. Pasinaudodama tais mirktelėjimais, logopedė ima su Žanu Do bendrauti (vardina raides pagal lentelę, kur jos sudėtos nuo dažniausiai vartojamos iki rečiausiai, o Žanas Do mirkteli, kai ateina jam reikalinga raidė). Nusprendęs savęs nebesigailėti, Žanas Do  mirksėjimais pradeda rašyti knygą... Jei kam tai rūpi: taip, istorija tikra.

Kol kas - vienas įtaigiausių filmų, kuriuos mačiau šiais metais. Nežinau, nelabai prancūzų kiną pažįstu, bet šitas filmas pasirodė labai prancūziškas... gal savo tėkme, visiškai laisvu žaidimu vaizdais. O kai dar fone nuskambėjo muzika iš ne per seniausiai žiūrėtų "400 smūgių"... Neįsivaizduoju, kaip jie visa tai nufilmavo. Štai jums ir subjektyvioji kamera...

Nuomonė daugiau mažiau sutampa su Agnės Marijos, tačiau šitokio didelio emocinio šoko nepajutau :) Iš tiesų labai stipriai susuktas filmas, stipriai daugeliu požiūriu: tai ir tinkamai parinkta pagrindinė aktorė (nors antraplaniai iš tiesų prieš ją nublanksta, na, bet tai filmas apie Edith Piaf, todėl nieko tokio), ir filmo ritmas (be stabdžių, bet ne per greit), ir emociniai akcentai (na gerai gerai, ir man ašarėlės kartais kaupėsi :) iš tiesų tai per pačią pirmą sceną. Nesijuokit, bet man tai pati pačiausia gotiškiausia scena kine. Jau kai užgrojo...). Nematau jokių bėdų tame, kaip kai kas kritikavo, kad iškirpti dideli, anot jų, svarbūs dainininkės gyvenimo epizodai. Aš ėjau į kiną kaip žmogus, apie Edith Piaf nežinantis nieko, taigi galiu vertint pakankamai nešališkai. Kaip žiūrovė, supratau, kokį Piaf paveikslą norėjo nutapyti filmo kūrėjai, ir tų pateiktųjų epizodų man visiškai pakako (o kaip buvo "iš tikrųjų", tegu rūpinasi istorikai ir dokumentininkai). Tiesą pasakius, visai norėtųsi palyginti filmą su paveikslu: ten pataškyta, šen papaišyta, o čia per vidurį - sodriai užtepta... rezultatas - įvairiapusis, ne ploščias išskirtinės asmenybės portretas. Pats geriausias, sakyčiau, tiesiog tobulas viso filmo sprendimas - į finalines scenas įdėti faktą apie Piaf dukrą. Jeigu tai būtų buvę parodyta chronologiškai tinkamu metu, nebūtų buvę jokio smūgio žiūrovui, jokio naujo prieskonio į jau į filmo pabaigą lyg ir susidėliotą Piaf gyvenimo mozaiką. O dabar toks sujaukimas tik į naudą: paskutiniai kvėptelėjimai, ji dar gyventų, dar tiek daug yra nepasakiusi ir nepatyrusi, bet... Bet. Ar juntat, koks netikras tas "rožinis gyvenimas"?

Deja, apie šiandienos filmą galiu papasakoti mažiau nei apie nekultūringą publiką :/ Žmonių kiemelyje daug, bet teko būt ir tokiuose renginiuose, kuriuose žmonių daug, bet publika supranta, kad negražu vieni kitiems trukdyti. Šiandien teko nelaimė atsisėsti gale, po skėčiais prie staliukų. Visas galas tiesiog ūžė kaip avilys, tad teko tik džiaugtis, kad yra angliški subtitrai. Šalia sėdėjusi kompanija vis atkreipdavo dėmesį į filmo siužetą, kad va lyg kažką praleidom, o pala, kas čia vyksta, a, tai turbūt čia taip, o gal...? Viena panelė, regis, buvo gerai apsišvietus šitos akcijos klausimu, žinojo, kas kur ir kada rodoma, tačiau didelės pagarbos iš šitokių "žiūrovų" pusės nepamačiau. Pagarbos kitam žiūrovui ir pagarbos kinui...

O Tristanoj, žinoma, stipriausia yra spalvingi charakteriai - Tristanos ir jos globėjo - bei jauna ir graži Catherine Deneuve (oi nemėgstu prancūzų rašybos :] ). Vis tik "Viridiana" man buvo įtaigesnė, nors nenoriu nieko vertinti, nes filmą žiūrėjau aukščiau aprašytomis sąlygomis.