Varnėnė rūke

Viskas, baigiau rašinėlį. Na, taisyt tai dar reiks, žinau, nes visokie papilstymai penktą ryto geruoju nesibaigia. Bet jeigu reikės dar trumpint... žinot gi, kaip grafomanui sunku negailestingai karpyti savo išgimdytą tekstą! Dabar galima eit pabaigt Lituanicono pakalbėjimą ir leist rytoj sau pamiegoti iki kokių, na, pusės dešimt!!

Pastebėjimas: su tom šiuolaikinėm madom - bėda. Niekad nežinai - drabužis skirtas nėščiosioms ar ne :p

Praha neatsiliepia. Kas per organizacijos ten... Kaip aš, jų manymu, lėktuvo bilietus gausiu... Taip kad dar visai neaišku, ką darysiu antrąją gegužės savaitę.

Susivokiau, kad šiandien atsėdėjau ko gero paskutines paskaitas universitete. Perspektyvoje - dar dvi, kuriose galbūt dalyvauti negalėsiu, taigi... Labai jau greit tie aštuoni semestrai prabėgo.

Užtat pažadėjau rytoj atnešti bakalaurinį, o jis dar labai nekokios stadijos, taigi šiąnakt reikia jiayou - "pridėt kuro", - kad rytoj būtų galima ramia širdim pabaigti Lituanicono pasipasakojimą, pratęst transkribavimą, o trečiadienį susikraut kuprinę savaitgaliniam maratonui. Stooovykla, ei, stovykla! O po stovyklos - Kaunas, Lietuvos širdis. Jiayou.

Dar prisiminiau, Kulionių kinai įsigudrino paparčių ūglius rinkti ir valgyti. Pasirodo, iš Kinijos jie eksportuojami į Japoniją, Korėją už visai nemažus pinigus. O čia - pilni miškai, tik eik ir skabyk.

Skaičiau medžiagą apie etnografinius interviavimus, ir viena sekcija nori nenori privertė prisiminti garsųjį 42. Pacituosiu (paryškinimai mano):

I was reading some material on ethnographic interviewing, and one section reminded me of the famous Answer to Everything - 42. Quote (my emphases):

It is basic to communications theory that you don't start getting any information from an utterance or event until you know what it is in response to - you must know what question is being answered. It could be said of ethnography that until you know the question that someone in the culture is responding to you can't know many things about the responses. Yet the ethnographer is greeted, in the field, with an array of responses. He needs to know what question people are answering in their every act. He needs to know which questons are being taken for granted because they are what "everybody knows" without thinking.... Thus the task of the ethnographer is to dscover questions that seek the relatonship among entities that are conceptually meaningful to the people under investigation.

Kol kaupiau drąsą ir šlifavau kinų kalbos mandagybes, ruošdamasi skambinti paprašyti kinų, kad leistų rytoj mums su Vika iš jų paimti interviu, žiūriu - skambina patys. Čia jau trečias kartas, kad skambina: pirmąkart turbūt tiesiog pašnekėti norėjo, pretekstą susiradę :), antrą kartą teko paversti iš rusų kalbos (aha, žinau...), dabar - iš lietuvių, bet vis tiek nesupratau iki galo, kokia ten bėda, nes lietuvis (šiaip tai rusas iš akcento) viena sakė, kinas - kita. Jau rengiausi čiupt progą, paklausti dėl to interviu, bet kažkaip nespėjau, pokalbis užsibaigė tuo, kad rytoj atvažiuosiu ir apsilankysiu. Taigi dabar belieka viltis, kad neišsibaidys mūsų "antropologinių bandymų" tiesiog ten nuvažiavus... Aš jiem paslaugą - jie paslaugą man, argi ne sąžininga? :)

Va, šiemet Jorė turėtų būt saulėta ir šilta! Kiek tik buvus, visada lydavo ar bent būdavo apsiniaukę...

Pavasaris! Nors jau balandžio pabaiga, bet, šimts pypkių, pavasaris. Baigiau rašyti juodžiausią bakalaurinio juodraštį. Aišku, darbo dar labai daug: reikia pereiti visą darbą, iš grubių filmų analizių padaryti konceptualias išvadas su daug protingų žodžių, dar nukirpti kokius penkius puslapius, nes grafomanija - negerai (jau girdžiu žmones sakant "kad man tokios problemos...") plius mostelti pačias abstrakčiausias ir konceptualiausias išvadas pabaigoje. Bet vis tiek pagrindas jau yra... Bus galima pagaliau prisėsti prie Lituanicono paskaitos, nes jau baisu, kas ten gausis. Ir dar rytdienos Kinijos dienai OriDi reikia nuotraukėlių parankiot.

Nežmoniškais kiekiais geriu kavą, žalią arbatą ir valgau šokoladą bei naminę duoną. Mūsų namuose atsirado toks nerealus prietaisas - duonkepė. Sudedi miltus, sviestą, cukrų, mieles - na, kas parašyta knygutėj, - paspaudi mygtuką ir po kelių valandų ištrauki šiltutėlę naminę duoną! Pasaka :)

Bandomasis interviu restorane nepasisekė ne tas žodis. Nepavyko prakalbinti, nors tu ką. Nusprendžiau, kad iš manęs antropologės nebus... o gaila, nes turėjau planų :( Jau labai baisu darosi, kaip šeštadienį reikės daryt aną didįjį egzamininį interviu. O ką jeigu jiem paskambinsiu ir jie sakys ne, nekalbėsim??

Prie upės pražydo jazminai ievos, reikia eiti pagaliau pabėgioti, visai apkerpėjau. Pasiimčiau šunį, bet faktas: šuo bėgiojant tik trukdo. Bent jau mano šuo ;)

TAISA: Kaip juokinga :)) Klausom tą savo nelemtąjį interviu ir per Skype aptarinėjam... Vienoj vietoj niekaip nesuprantam, ką informantas turėjo omenyje. Ir taip vartom, ir anaip. O įdomiausia, kad įraše tai girdisi mūsų abiejų su Vika "linksėjimai" (mmm, aaaa, aha...) - nors nė velnio mes nesuprantam!! :)

TAISA 2: Neištversiu! Klausau įrašo ir skaičiuoju, kiek klaidų gramatinių vienam sakiny sugebu padaryti. Tai žiauru! :D

Amžina taisyklė, kad rimtus darbus reikia baigti iki kada prasideda pavasaris, nes kitaip susikaupti - nė pro kur. Šiandien teištvėriau pusantros valandos bibliotekoje, vis tiek nesupratau, ar tikrai būtina taip sudėtingai samprotauti apie kino semiotiką ir panašius dalykus, taigi išėjau ir suspėjau nusipirkt paskutinį bilietą į ketvirtadienio "Skafandrą ir drugelį" Skalvijoj. Na, pristatomų vietų dar liko.

Ir parašiau šiandien (kol kas) tik pora pastraipų. Mat priėjau prie tokios bjaurios vietos, kur noriu nenoriu turiu atpasakot vieno kiniško straipsnio turinį, o jisai pergrūstas Lacano terminologija, taigi, kad galėčiau straipsnį sukramtyt, turiu pasikliaut teta Gūgle, susirast termino tikslų vertimą į anglų kalbą, tuomet kreiptis į tetą Vikipediją, kuri paporina dar ir apie prancūzišką to termino atitikmenį, o paskui dar, žinoma, reikia suprasti, apie kokią velniavą tas Lacanas beigi straipsnio autorė kalbėjo, atsirinkti, ką paminėti ir kaip suformuluoti tą pragarą lietuviškai. Na taip, kalbėdama apie šeimos įvaizdžius kine psichoanalizės neišvengsiu... deja: nes nors ir daugmaž suvokiu viso to kosmoso esmę, bet nesu priaugus iki jo ir tikrai negaliu švaistytis į kairę ir į dešinę rašto darbe. Žynocia, malonu, kai vis tik supranti, ką rašai. Nieko, įveiksiu pirmą dalį, gal sklandžiau po to eisis, nes mažiau straipsnius tikrint reikės, daugiau kliautis savo galva ir analizuoti filmus.

Be kita ko, anaiptol paslaugiai priminė, kad bus Lituaniconas, o aš savo ruožtu prisiminiau, kad pasižadėjau paruošt jam diskusiją, todėl vis užmetu akį į kokį nors filmuką apie išprotėjusius trekkius. Žaaavinga.

Norėjau rašyt, kad susimaišė visas klimatas totaliai, nes nebeužuodžiu pavasario, kaip kad anksčiau, net nuo sausio patykom ateinantį užuosdavau, bet kwietkelis pranešė, kad jau pavasaris, tai nusprendžiau, kad mano uoslė atbuko.

Dar prisiminiau, kaip pernai dievažijaus, kad su kolegom Š. ar A., ar V., ar šiaip belenkuo, mokančiu dainuot, išnešim savo fantastines dainas į gatvės muzikos dieną, ale toji šiemet kaiptyč sutampa su Lituaniconu, taigi Vilniaus senamiestis gaus apsieiti be mano ir taip niekad neįgyvendinamų idėjų.

O kiaušus Velykom dažiau kaip ir Kinijoj, - violetiniu kopūstu (na, su kariu jau nebesicackinau :)). Taaip, anie kiaušinaičiai - pats didžiausias mano pasididžiavimas iš Kinijoj praleistų metų.

Kas dar... negaliu susikaupt rimtam darbui (iGoogle man paslaugiai primena, kad liko 2 mėnesiai 19 dienų iki galo), tuomet nusprendžiu, kad čia dėl neišsimiegojimo, bet kai atsigulu miegot, vėl pradedu graužtis, kam miegu, juk tiek daug padaryti reikia, tuomet atsikeliu, imu kompą ir žiūriu filmą, o ryte atsibundu ir nusprendžiu, kad šiandien tai jau tikrai pradėsiu rašyti pirmą skyrių. Žodžiu, po senovei.

Su pavasarine vėlių švente - Velykomis.

Tyčia parašysiu dabar. Kol dar liko keletas mėnesių, kol dar neparašytas darbas ir - svarbiausia - kol dar neaišku, kas bus toliau. Kai paaiškės, vėl parašysiu, ir matysim, ar pasikeitė mintys, ar ne.

Taigi beveik pragyvenau VU bakalauro programą (kam reikia tiksliai: Orientalistikos centras, Lyginamosios Azijos studijos - sinologija). Turbūt visiems "universitetas" baigiant mokyklą atrodė Kažkas Toookio, kur "viskas bus kitaip" ir iš kur išėjęs "būsi jau suaugęs" ir tinkamas toliau savarankiškai veikti savo pasirinktoje srityje. Apie tai, kas man nepatinka pačioje sistemoje, apie dėstytojus, literatūros trūkumus, švietimo reformas ir panašius dalykus eilinės studentės akimis rašiau ne kartą, o dabar metas pasižiūrėti globaliau: ko tikėjausi iš tų ketverių metų universitete ir ką gavau.

Pirma, universitetas kaip mokslo įstaiga, suteikianti išsilavinimą ir žinias, reikalingas tolesniame gyvenime. Viena vertus - taip, manoji programa toli gražu nėra išbaigta, taip, aukštasis mokslas pas mus nuvertėjęs ir t.t. (žr. ankstesnius padūsavimus) ir to pasekmė - ne, aš nesijaučiu esanti "specialistė", turinti pakankamų žinių, kad galėčiau pradėti veikti savo srityje. Kas ta "mano sritis" - dar sunkiau pasakyti. Bet net ir pats natūraliausias bei paprasčiausias pasirinkimas - vertėjavimas - yra keblus, nes su kinų kalbos mokymu mūsų kartai buvo labai prastai (dėstytojų bėda), išgelbėjo metai Kinijoje, bet to nepakanka, juk kalbą reikia tąsyti ir kankinti nuolatos. Taigi tų žinių ir įgūdžių, kurie skelbiami programos apraše, aš negavau iki galo, nors iš savo pusės ir nieko nemuilinau. Antra vertus, net ir tie kursai, kurie buvo nepakeliamai nuobodūs, vis tik, turiu pripažinti, apvertė mano mąstymą aukštyn kojomis. Šia prasme turbūt išties pataikiau į savo sritį, nes buvo daug kalbama apie dalykus, kurie seniai kirbėjo galvoje, bet nebuvo pagrindo, per kurį juos galėčiau išreikšti. Kai užmetu akį į kokius senus ikiuniversitetinius savo įrašus internete, iškart matau, kad mokslai šia prasme veltui nenuėjo. Buvo įdomių atradimų, minčių, kurios tiesiog viską sujaukdavo. Galų gale, metai Kinijoje - išskirtinė patirtis, kurios niekad nepamiršiu.

Antra, universitetas kaip metai, formuojantys būsimą profesinį gyvenimą. Turiu omenyje, mokykloje vis tiek juk daugmaž apsisprendi tik dėl srities (humanitariniai, gamtos, tikslieji ir t.t.), nesvarbu, kad stoji į konkrečią specialybę. Realus supratimas, ką ir kur nori veikti, daugumai ateina jau prisilietus prie tos pasirinktos srities. Šiuo aspektu vis dar esu žalias nulis. Na, gal nulis su šiek tiek po kablelio, nes pajutau, ką noriu veikt, bet vis dar nežinau, ar pavyks tai įgyvendinti. Čia vėl sugrįžtama prie žinių ir įgūdžių: mūsų programoje labai mažai buvo kalbama apie tai, ką galėtume veikti baigę, tarsi visiems tai būtų savaime suprantama...

Trečia, universitetas kaip savarankiškumą ugdanti patirtis. Vieni ateina jau turintys daug savarankiško gyvenimo patirties, kiti - ne. Aš prie pastarųjų. Deja, kad išjudėčiau iš savo mirties taško, man reikia rimto postūmio, o iš savo patirties universitete jo sulaukiau daug mažiau nei iš patirties už universiteto ribų. Gal tai ir natūralu - bet, kita vertus, rodo, kad universitetas Lietuvoje nūdien neugdo savarankiškos veiklos ir tikisi, kad noras taip veikti ateis per įprastas ("teorines") aukštojo mokslo užduotis - savarankiški rašto darbai ir t.t. Nekreipiama dėmesio į tai, ar studentas rašo rašto darbą tik dėl to, kad jį parašytų, ar ir pasisemia patirties, išeinančios už paties rašymo rėmų. Kitaip tariant, pernelyg mažai galvojama apie tikslus, kurių mokymosi ir studentavimo procesu galima pasiekti.

Ketvirta, universitetas kaip bendruomenė. Čia - plati tema, ir jai reikia kelių punktų. Pradedant galima paantrinti aukščiau išsakytai minčiai apie savarankiškumą: ar nebus taip, kad kalta mano tinginystė ir apsileidimas, juk yra studentų atstovybės, mokslinės draugijos ir t.t., kurios kaip tik tą iniciatyvą ir skatina? Taip, prisipažįstu, gailiuosi, reikėjo. Man atrodo, kad į tokias akcijas daugiausiai vis tik lenda tie, kurie jau iš mokyklos ateina su tam tikru atsineštu iniciatyvumo bagažu. O kiti lieka paskaitose, knygose, užduotyse, naiviai tikėdamiesi, kad iš ten gaus viską, ko jiems reikia. Mea culpa, nieko nekaltinu.
Antras universiteto kaip bendruomenės aspektas: kad universitetas nevirstų užsistovėjusia kūdra, turi vykti sveikas nuolatinis bendravimas tarp dėstytojų, studentų ir šiaip universiteto darbuotojų. Tai pas mus, deja, retai pasitaiko - netgi mūsų centriuke, kuriame auditorijose anaiptol nesėdi šimtai studentų. Čia ir šiaip toks bendravimo bruožas, kai nepagalvojama, kad naujai atėjęs studentas galėtų būti priimtas draugiškai, šiltai, jam viskas išaiškinta, parodyta, kad jis yra universiteto dalis, o ne šiaip statistinis vienetėlis. Nes dabar mūsuose yra dėstytojai, su pašaipa žiūrintys į naujus studžius, kuriems į galvas artimiausius ketverius metus ką nors uoliai kimš, ir studentai, nuo pat pirmos dienos aiškiai atskiriami nuo juos vertinančios, baudžiančios, stipendijas skirstančios "universitetinės komisijos".

Penkta, universitetas kaip nauja socializavimosi erdvė. Man asmeniškai - opi problema. Nuo pat vaikystės mačiau ir girdėjau, kaip žmonės artimai bendrauja būtent su draugais iš studijų laikų. Mokykliniai bendramoksliai užmirštami, bendradarbiai - ne tokie artimi (su jais pūdo druskos nevalgyta), o štai bendrakursiai - visam gyvenimui. Mano atveju to absoliučiai nebuvo. Nors mūsų kursas mažiukas, bendrakursės nesusilipdė, nesusidraugavo, tiksliau, daugiau skyrium, porelėm, nedidelėm grupelėm - nors iš trisdešimties žmonių grupės tikėtumeisi glaudesnio bendravimo. Matyt, visi per daug skirtingi. Kiekvienas (na, kiekviena - iš vyrijos pas mus beliko vienas...) į universitetą jau ateina turėdamas savos bičiulystės ratą, savus pomėgius, kurių neišstumia jokia nauja studentiška veikla. Todėl taip ir išeina: kas sau. Aš pati iš universiteto išsinešiu gal vieną dvi geras pažintis, bet ne daugiau, abejoju, ar nors vienas draugas visam gyvenimui liks. Vėlgi: mano asmenybės defektai, ar tiesiog šiais laikais niekam nebereikalinga tokia studentiška bendrystė, kokią įsivaizdavau iš vyresniųjų pasakojimų (nes yra daug daugiau kitų "draugystės" kanalų)?..

Tad tokios išvados dabar, likus dviems mėnesiams iki paskutinės (bakalauro) sesijos:

-- ketveri metai prabėgo taip ir nespėjus apsispręsti, "kuo noriu būti užaugusi", nors pasistūmėta ta linkme buvo, ir variantų gerokai sumažėjo.
-- universitetas pakeitė mąstymą, bet nesuformavo jo tiek, kad jausčiausi tvirtai, žengdama į vadinamąją darbo rinką... t.y. savarankišką ateitį. Kad jausčiausi tvirtai, būtų reikėję šalutinės patirties, kurios dėl susiklosčiusių aplinkybių turiu labai nedaug ir tai man anaiptol neprideda pasitikėjimo savimi.
-- studentišką gyvenimą įsivaizdavau visiškai kitokį; kadangi jis nepateisino lūkesčių, prasidėjo ieškojimai "šiaip aplink", kas savaime nėra blogai, nes išėjo į gera. Tačiau norėtųsi ką nors senatvėj prisiminti ir iš studentiškų dienų.... deja.

O šiaip universitetas iš tiesų atrodė kažkas Tokio, galbūt tiksliau - kažkas Kitokio. Toks ir buvo: atsirado daugiau laisvo laiko, daugiau popierizmo, mažiau bandos jausmo (mokykloj nori nenori esi suvarytas į vieną klasę su priskirtu auklėtoju, o universitete grupė ne grupė - kam rūpi). Tai ir baisu, ir veža - bet visi geri dalykai kada nors turi baigtis. Arba prasitęst... bet čia jau kita tema.

Ne nu, kai jau užkrenta koks nors žodis, tai nors tu ką. Prieš pusę metų rašiau rašiau kursinį ir niekaip nesugalvojau, kaip gražiai lietuviškai išversti "single child", "singleton". "Vienas vaikas" ir panašūs triaukščiai dariniai tikrai nepapuošė ir taip jau ištampytos, iškankintos, pritemptai varganos mano "akademinės" kalbos. Ir štai dabar pagaliau atėjo nušvitimas: taigi lietuvių kalboje esama žodžio VIENTURTIS!!! Tačiau "children with siblings" vis viena tenka versti "vaikai, turintys brolių ir seserų"...

Įdomų žodį atradau: 遗腹子 (yi2 fu4 zi3): "vaikas, gimęs jau po tėvo mirties". Kadangi pirmiausia pamačiau angliško žodyno "posthumous child", iškart susiejau su ką tik perskaitytu "Vabalu skruzdėlyne"... :)

TAISA: dar vienas atradimas. Kai rašiau rudenį savo kursinį, bibliografijoj reikėjo išversti visus kiniškų straipsnių pavadinimus. Vienam pavadinime figūravo kažkas, ką, pasiskaičiusi tą straipsnį ir ne per daug išprususi kinų literatūros personalijose, palaikiau personažo vardu. Ir tik dabar, krapštydama jau visai kitą tekstą apie tą patį rašytoją (Wang Shuo, jei kam įdomu. Pagal jo kūrinius pastatyta nemažai kino filmų), sugalvojau patikrint Wenlin (tokį kietą kompinį kinų k. žodyną). Ką jūs sau manot, vardas, pasirodo, yra visai ne vardas, o tiesiog bendrinis daiktavardis, turbūt žargoninis, jei Dabartinės kinų k. žodyne nėr... Žioplumui ribų nėra. Na, bet juk niekas iš skaičiusių darbą nepastebėjo :p