Varnėnė rūke

Aš labai smarkiai juoksiuos, kai po "Darom" koncerto prie Baltojo tilto liks kalnas alaus butelių ir traškučių pakelių, kurių jau niekas neberinks - nesgi akcija baigėsi...

Viskas, baigiau rašinėlį. Na, taisyt tai dar reiks, žinau, nes visokie papilstymai penktą ryto geruoju nesibaigia. Bet jeigu reikės dar trumpint... žinot gi, kaip grafomanui sunku negailestingai karpyti savo išgimdytą tekstą! Dabar galima eit pabaigt Lituanicono pakalbėjimą ir leist rytoj sau pamiegoti iki kokių, na, pusės dešimt!!

Pastebėjimas: su tom šiuolaikinėm madom - bėda. Niekad nežinai - drabužis skirtas nėščiosioms ar ne :p

Praha neatsiliepia. Kas per organizacijos ten... Kaip aš, jų manymu, lėktuvo bilietus gausiu... Taip kad dar visai neaišku, ką darysiu antrąją gegužės savaitę.

Ir vėl reportažas iš lauko. Šįkart - tikrai lauko (field), nes su V. važiavom turėdamos tikslą padaryti focus grupę savajam antropologijos metodų egzaminui. "Profesinė etika" ;) neleidžia man čia atskleisti paties focuso, tačiau galiu pasakyt, kad šitas mini tyrimas visai pavyko (nepaisant didelės abiejų mūsų baimės). Informantai bendravo noriai, tiesą pasakius, net neišklausė iki galo, ką mes ten darom, tiesiog buvo iki tol vykusio pokalbio pratęsimas, tik su diktofonais ir truputį labiau struktūruotas mūsų klausimų.

Abi dienos pasitaikė puikios, ir tiesiog tobulai tiko Jorei. Naktį žvaigždės kvapą tiesiog gniaužė...

Kinai visai nenustebo, kad atėjom dviese, ir iškart pavaišino karštais pačių keptais paplotėliais, paskui - kava. Pasėdėjom turbūt daugiau nei pusvalandį, tada lyg tarp kitko paprašiau pagalbos su namų darbais ir skėlėm 45-ių minučių focus grupę. Kas įdomiausia, pasikartojo kai kurie pasisakymai iš bandomojo interviu, nors anie du informantai į šituos tik šiek tiek panašūs. Paskui, prasukusios pro namus, nuėjome pasižvalgyti į Jorės vakarojimus, o ten sutikom tris kinus, su kuriais anksčiau nebuvome bendravusios. Taip prie Etnografinės sodybos tvoros netikėtai (ir "slaptai" :)) pravedėme dar vieną - neformalų interviu, kurio rezultatai atskleidė anksčiau nepastebėtų tiriamosios grupės dalykų. Grįžusios iki trijų nakties transkribavome focusą... Aš - nuo vidurio, V. - nuo pradžios. Per tris valandas bendrom pastangom sutranskribuota vos 10 minučių :/ Transkribavimas prasitęsė ir šiandien: šitai buvo pavadinta "kompiuteriniu pliažu" :)

Kinai atsilankė ir sekmadieninėje Jorės dalyje. Tiesa, šįkart ne trys, o visas būrys (būriai: ten esama vidinių grupelių... ką ir padėjo išsiaiškinti neformalusis interviu). Pakviest juos nebuvo mano idėja, na, asmeniškai man jautėsi, kad jie ten ne vietoj, bet iš dalies gal ir įdomus sprendimas. Kaip ten sakėt, reportažai iš kitos planetos? Tai va, šįkart kita planeta atėjo į Žemę. Sako, paskui jie vaidenosi ir prie Stebyklos, bet mes ten nėjome (sėdėjom "pliaže"). Labai gerai, kad nebuvo jokių incidentų. Ir gerai, kad jie iš čia išvažiuos rugpjūtį (beje, atvažiuoja dar viena partija, ir greitai Kulionyse jau bus 40-ties kinų mini chinatownas). Maža kas iki tada gali nutikt.

Kol kaupiau drąsą ir šlifavau kinų kalbos mandagybes, ruošdamasi skambinti paprašyti kinų, kad leistų rytoj mums su Vika iš jų paimti interviu, žiūriu - skambina patys. Čia jau trečias kartas, kad skambina: pirmąkart turbūt tiesiog pašnekėti norėjo, pretekstą susiradę :), antrą kartą teko paversti iš rusų kalbos (aha, žinau...), dabar - iš lietuvių, bet vis tiek nesupratau iki galo, kokia ten bėda, nes lietuvis (šiaip tai rusas iš akcento) viena sakė, kinas - kita. Jau rengiausi čiupt progą, paklausti dėl to interviu, bet kažkaip nespėjau, pokalbis užsibaigė tuo, kad rytoj atvažiuosiu ir apsilankysiu. Taigi dabar belieka viltis, kad neišsibaidys mūsų "antropologinių bandymų" tiesiog ten nuvažiavus... Aš jiem paslaugą - jie paslaugą man, argi ne sąžininga? :)

Va, šiemet Jorė turėtų būt saulėta ir šilta! Kiek tik buvus, visada lydavo ar bent būdavo apsiniaukę...

Taip, penkių dienų savaitgalis yra totalus BLOGIS ir jį reikia NAIKINTI. Na, visiem aišku tokios priežastys kaip visuotinis alkoholizmas, nelogiškumas perkėlinėt į pirmadienį Motinos dieną ir t.t. ir pan. Dar viena didelė bėda - kai tik ilgas savaitgalis, tai staiga visi susigalvoja kažką daryt, o paskui išsirink žmogus, kad gudrus, prie kurių tau prisijungti. Kas, kad susistatei prioritetus - juk vis tiek visada norisi visur :(

Štai pavyzdžiui gegužės ilgojo savaigalio meniu:
-- Bražuolės stovykla
-- Lituaniconas
-- ansamblio koncertas, kuriame bus grojama "Žaislų simfonija", todėl fleitos kaip visada būtų išnaudotos švilpukam, tarškučiam ir pan.
-- retriverių dvidienė paroda-tūsas
-- žygis su Tolkien Lietuvos Bastūnų gildija
-- gatvės muzikos diena
-- didžioji šiukšlių rinkimo akcija Darom 2008

Garantuoju, sąrašas dar pailgės, nes per paskutines dvi savaites visada atsiranda entuziastų organizuoti kokį nors "ė, o davai..."

Ne tai kad ir be VISO TO nebūtų ką veikti...

Verkt norisi.

Kažkam reikėjo tęsinio. Tai štai, tęsinys. Prasėdėjau vakar kinų vagonėlyje turbūt beveik dvi valandas. Bet rašyti visko, apie ką kalbėjom, nesinori. Taip, bijau ir nenoriu pakenkti. Nes problemų jie turi ne vieną, ir mūsų pokalbio didžiąją dalį užėmė būtent tai. Pavyzdžiui, kad per savaitę jie turi tik vieną laisvadienį (sekmadieniais irgi dirba)... Tačiau man, ko gero, viso to viešinti nedera.

Internetu su Kinija vis dar nepavyksta susisiekti, o telefoninių pokalbių kainos tik verčia juos išpūsti akis (skambutis į Kiniją kainuoja apie 5-7 Lt/min). Reikia žodyno... deja, savojo juk negalėjau jiems palikti. Pasistengsiu kitą kartą nepamiršti atnešti įrašytą kompiuterinį, vis šis tas. Tiesą, kompiuterį kažkoks bendradarbis mokytojas žadėjo pataisyti (iškart prisiminiau neseną straipsnį pavadinimu "Mokytojai susitinka statybose"). Sako, jiems čia gražu: 有山有水 - "yra ir kalnų, ir vandenų". Žvejojo. Prie bulvių priprato - pigu. Bandžiau papasakoti, kokiose vietose gyvena, kas yra Stebykla kitapus ežero ("Čia - senosios Lietuvos religijos vieta." - "Kaip bažnyčia?" - "Na taip, galima sakyti... Bet ne krikščionių. Prieš krikščionybę Lietuva turėjo kitą tikėjimą." - [vienas jų parodo žegnonę ir klausia, ar šitą. nusišypsau. ne tą] ). Išeina kalba apie šventes, jiems atrodo, kad Lietuvoj mes turim daug švenčių, o jie Kinijoje "iš esmės tik vieną - Pavasario" (mūsuose - "kinų nauji metai"). Dar jiems pasirodė keista, kad mum žmonių per mažai. Kai buvo Kaune, atkreipė dėmesį, kad tėvai vedasi po porą vaikelių - "o pas mus juk tik vieną galima", dukart pakartoja. Porai padedu sužinoti, kiek dar liko pinigų jų mobilių sąskaitose. Užrašinėju pagalbinius lapelius lietuviškai: "Norėčiau vaistų nuo..." - ilgai aiškinuosi, nuo ko, nes angliškas vertimas, rastas žodyne, kaip tyčia nieko nesako - nors dar mokykloj jį mokiaus. Iš viso, viskas tarsi iš galvos išgaravę, neviltin varo užmiršti kruvinai kalti hieroglifai ir žodžiai. Pernelyg dažnai kartoju universaliuosius 东西 (daiktas),地方 (vieta), 事情 (reikalas), kurie reiškia viską ir kartu nieką. Kelioms sekundėms sustoju kiekvieną kartą, kai reikia pasakyti 联系 (lian2xi4) - nes visada supainioju su 练习 (lian4xi2). Tarsi miegočiau, o visi reikalingi žodžiai - kažkur giliai giliai.

Nemažai prišnekėta, bet dar yra, ką šnekėt. Pasakiau, kad grįšiu po dviejų savaičių, per Jorę. Galėtų nelyti (nors visąlaik lyja), būtų galima išlįst iš to tvankaus vagonėlio...

P.S. Kinai nebūtų kinai: ir Lietuvoj atsidūrę pietus valgo 12-tą, vakarienę - 17-tą valandą. Tiksliai kaip laikrodukas :)

"Jie gyvena tuose vagonėliuose", - nuo žvyro krūvos juoduojanti sargo figūra mosteli į už kelių žingsnių susispietusius statybininkų vagonėlius.
"Ar galiu su jais pasikalbėti?"
"Jei mokat kiniškai..."
"Moku."
"Tai išmokykit juos lietuviškai. Visai nieko nesupranta."

Nutirpus sniegui, aikštelėje - šlapias klampus molis. Reikėjo autis vibramais. Vagonėlių bent dešimt: kažkodėl maniau, kad kinų ant Kaldinių kalvos dirba tik keturi, bet, anot sargo, "jų ten daug". Laikinieji namukai stovi sudarydami savotišką kiemelį, į kurį įėjusi iškart akis akin susiduriu su kinu. "Nihao", - sakau, jisai spokso: "Nihao". Akimirką nežinau, ką sakyt, tuomet lepteliu: "Jūs... kinas?" Jisai: "Taip, aš - kinas". Kvailas klausimas buvo. Bet reikia vynioti pokalbį toliau: "Atsiprašau, sutrukdysiu. Aš - jūsų kaimynė, galima sakyt..."

Iš vagonėlių lenda smulkūs, liesi kinai apatinėmis kelnėmis ir marškiniais (yra tokia vilnonių apatinių rūšis Kinijoj, visų nešiojama...) Pasijuntu kaip Jia Zhangke filme (kas matė "Tykų gyvenimą", įsivaizduoja). Iš veidų - tipiški miesto juodadarbiai, ko gero, atvykę iš kaimo vietovių, miestelių į didmiestį, ten radę darbą, o paskui buvo atvežti į Lietuvą. Tasai, su kuriuo kalbuosi, truputį panašesnis į mieste užaugusį, bet ką čia besupaisysi. Galbūt dėl to, kad stambesnis nei kiti.

Stebiuosi, kaip greitai bėga žodžiai iš manęs. Ir kaip užstringa patys paprasčiausi (tokie, kaip "reklama"), stoviu ir nors tu ką - tuštuma. Bet vis tik įgūdžiai dar neprarasti. Tačiau nežinau, apie ką šnekėt. Jų čia apie dvidešimt. Atvyko prieš keletą mėnesių, bus iki vasaros galo. Vienas, paltu apsirengęs, atbėga nešinas dideliu algalapiu ir prašo paaiškinti, kas ten parašyta. "Mes čia, atvirai pasakius, - kaip kurtieji", - prisipažįsta. Nė vienas nemoka jokios užsienio kalbos. Galbūt vieną du žodžius angliškai, bet jie anaiptol nepadeda susikalbėti su kolegomis, mokančiais tik rusų ir lietuvių kalbas. O Kulionyse dar ir atskirti nuo pasaulio: neturi mašinos, jei nori kur nors nuvažiuoti, turi skambinti į firmą. Galvoju, ar kas nors jiems papasakojo, kaip naudotis autobusais, kur artimiausias miestelis... Per tris mėnesius turbūt spėjo išsiaiškinti, o ką jei ne? Algalapyje pati nieko nesuprantu. Daug skaičių ir žodžiai, kurie man sako tiek pat, kiek buhalteriui sakytų analogiški žodžiai kinų kalba. Bandau kažką mąstyti. Paskui bandau paaiškinti, kas yra mokesčiai Sodrai. Ir kaip jie čia gyvena, nesuprasdami, ką gauna ir už ką, ką iš jų paima ir už ką? Kaune jiems vertėjavo, bet Kulionys nuo Kauno toli.

Vienas iš vilkinčiųjų apatiniais nori kažko paklausti apie kompiuterį. Kaip suprantu, neveikia QQ (bendravimo programa, naudojama kinų, korėjiečių ir gal dar kitų iš tų kraštų). Atsiduriu vagonėlyje. Tvanku, sujauktos lovos. Kinas turi nešiojamąjį kompiuterį ir Omni internetą, kurio niekad nesu naudojus, tačiau pats interneto ryšys lyg ir veikia. Tai QQ neveikia. O iš kur man žinot, kaip jį pataisyti? Darbininkai nevilty: "Mes absoliučiai nieko nemokam šitoj srity..." Nesuprantu kompiuterinių terminų ir neišmanau, kaip jiems padėti.

Tasai, kurį sutikau pirmą, nedrąsiai paklausia, ar gali gauti mano telefono numerį, jei kartais iškiltų kokių problemų. Sutinku. Pamirštu pasakyti, kad savo mobiliam galiu skaityti žinutes hieroglifais. Tuomet man jau metas eiti, nes nujaučiu, kad Lygiadienyje baigėsi pertrauka. Kinai lydi, vienas dar pribėga paklausti, ką reiškia jam atsiųstas reklaminis Labas SMS. Klampoju per molį. Kitąkart atsinešiu žodyną.

Dar nesugalvojau, kokia mano nuomonė :), bet tiesiog noriu pacituot iš čia:

Lietuvių kalba, kaip ir visos kitos kalbos dabar atsidūrė globaliame pasaulyje. Nepaisant visų istorijoje žinomų okupacijų, nepriteklių, nuosmukių, mūsų kalba visada turėjo priebėgą – lietuvišką kaimą, iš kurio ji niekada nebuvo išnykusi. Šiandien, globaliame pasaulyje, tos priebėgos nebelieka. Tačiau kita vertus, ji atsiranda mokykloje, kur sąmoningai vyksta norminimas, ko, galima sakyti, anksčiau nebuvo. Ji atsiranda masinėse informavimo priemonėse, internete ir kitur. Todėl padėtis yra pasikeitusi. Ar ji geresnė, ar blogesnė – man sunku pasakyti, nors aš nemanau, kad ji blogesnė.

Turime suprasti tokį dalyką, tūkstančius metų kalba egzistavo natūraliai savo aplinkoje ir niekam nereikėjo nieko daryti, dabar kai kalbos sąlygos yra nenatūralios, reikia imtis sąmoningų kalbos palaikymo, tvarkymo, norminimo darbų. Manau, dabar reikia sąmoningai įstatymais daryti tai, ką anksčiau darė visos Europos tautos - iš tarmių kūrė bendrines kalbas. Turime suvokti, kad kažką laimėsime, tačiau ir kažko neteksime. Manau, kad dabar lietuvių kalbos padėtis yra normali. Klausimas, kaip mes toje padėtyje elgsimės

Šiaip Smetona man visada patiko, kažkaip blaiviai ir paprastai šneka.

Su Vasario 16-tąja!

(iš anksto, nes paskui negalėsiu)

Nors emociškai man artimesnė ir svarbesnė Kovo 11-toji, bet jokiu būdu negalima pamiršti ir šios datos. Labai norėtųsi, kad mūsų Nepriklausomybės diena būtų ne kažkokia prievolė mokinukams, o tikra graži visos šeimos ir draugų šventė. Šiuo atveju esu optimistė: susidaro įspūdis, kad kuo toliau, tuo labiau šventę stengiamasi priartinti prie visų žmonių, ne tik hiper-patriotiškai angažuotų tautinės valstybės idealistų. Taip, švenčiame valstybingumo dieną, bet man Vasario 16-toji kartu su Kovo 11-tąja ir Liepos 6-tąja netgi labiau yra  tiesiog puiki proga prisiminti, kad esu lietuvė - tiesiog lietuvė, kokia valstybė už to beslypėtų. Tokia aš esu ir kiekvieną dieną, tačiau šventė yra proga tuo pasidalinti su kitais.

Kai tarsit šitą žodį, tai ant lūpų
Pajusite medaus ir kraujo skonį,
Išgirsite volungę prieš lietų šaukiant,
Užuosit šieno ir liepynų kvapą,
Regėsit baugų debesio šešėlį
Per lauką bėgant...

Ar, jei norit šio to šviežesnio: Tu mums - vanduo ir duona, Geltona, Žalia, Raudona.

Švęskime!

Man truputį gaila tų griuvėsių, kurie buvo išdidžiai užsiėmę gerą Kosciuškos gatvės vietą priešais Kalnų parką (prie Sluškų gatvelės). Na, anksčiau ar vėliau turėjo kažkas ateiti ir nugriauti tas liekanas, tačiau... Ten buvo tokia siena. Kiekvienąkart, pro ją eidami, sakydavom, kad reikia nufotografuoti, bet taip ir nesuspėjom. Baisiai egzistencinė siena, nes tiesiog tokia viena ir stovėjo: su anga langui ir dar viena - durims (o gal ir pačios durys buvo? nebepamenu). Portalas į kitą pasaulį. Adresą turėjo, net pašto dėžutę, regis. Šalia dar buvo du mediniai namai, apgriuvę, benamiai ten gyvendavo. Vienas jų dar kurį laiką išliko, bet, šalia kylant naujiesiems nykiems daugiabučiams, be abejo, įvyko "atsitiktinis gaisras", ir liko tik griaučiai su stogo degėsiais.

Tačiau iš tiesų šiandien dar labiau gaila yra ko kito: grįžtant namo, laiptinėje pasitiko trys kikenančios paauglės smailomis kepurėmis, dar kažkokiais dzinguliukais ir, žinoma, kraitelėmis. "Pokštas arba saldainis!" - užtvėrė man kelią. Dieve, ir ką man dabar sakyti. Pasiūlyti tą daryti per Užgavėnes? Paklausti, ar žino, kodėl šitas metas skirtas mirčiai? Išdidžiai nusukti galvą? Tepasakiau: "Atleiskit, šitos šventės nešvenčiu". Merginos sukikeno.

Išties šlykštu, man pačiai - šlykštu, sakau atvirai. Purto nuo to, kad Maximoj guli moliūgų skulptūrėlės, kad Copy 1 švietėjos apsirengusios "skeletinius" marškinėlius... Anksčiau daug labiau purtydavo per "Valentynkę", nes ana ne tik visuotiniais vakarėliais pasireikšdavo, bet ir milijoninėmis širdutėmis įsismelkė į mokyklas, darbovietes, prekybos centrus, informacijos priemones. "Helovinas" buvo daugiau klubų ir besiklubinančių šventė. O dabar... še tau, boba, devintinės... laiptinėje... Tai, be abejo, neišvengiama. Kaip Kinijoj mane purto "Kalėdos", nes jie iš jų pasiėmė ir dar labiau sukičino tik kalėdų senelius, girliandas bei Merry Christmas, taip purto fasadiniai helovinai su švento Patriko dienom. Globalizacija - ir dar "istoriją rašo nugalėtojai" efektas. Po šimts, yra tiek "bendražmogiškų" švenčių, kurias galėtume visi švęsti, na, nežinau, AIDS diena, diena be automobilio, visos tos "one world" tipo dirbtinės, tačiau užtat iškart savo prigimtimi globalios šventės. Nenoriu gyvent Lietuvoje, kurioje Jack-o-lantern žino kiekvienas bamblys, o ožio kaukės nė vienas nebemoka pasidaryti.

TAISA: Va ką tik tiesiogine to žodžio prasme fiziškai grūdau durnelius per duris. Ir, įsivaizduokit, nėjo bjaurybės. KAIP NORIU UŽVAŽIUOT KAM NORS!!!

Pratęsiant temą "Esi vilnietis, jei..."

Kuo toliau, tuo labiau mane žavi miesto legendos. Net jeigu nesišlaistai senamiestyje per dienas, net jei nepažįsti visų užkaborių užkaborėlių, tu nori nenori kartais prisilieti prie miesto legendų ir pats tampi jų dalimi. Ir "Maži mėnulio ežerai", ir angelėliai, ir tie patys WRU. Kažkada seniai dar buvo paveikslėliai ant Sereikiškių parko medžių - ten, kur nupjautos šakos. Gal vyresnės kartos bėdoja, kad išnyko senoji miesto bohema, tačiau legendos - jokiu būdu. Jos pinasi, vejasi vis naujais būdais, niekad nebus taip, kad žinosi ir būsi matęs visas, vienos pranyks, o kitos atsiras - ar paslaptingai, kaip kad mėnulio ežerai, ar dirbtinai, kaip "Stebuklo" plytelė. Tai - ir Fluxus užrašas kažkur prie Bernardinų bažnyčios, ir Rožė, Gedimino prospekte periodiškai vis paprašanti iš tavęs pinigų.

Toks Vilnius. O Kaunas, Klaipėda, kiti miestai? Juk irgi turi savų?

Pastebėjau vieną dalyką, kuris gali turėti tris interpretacijas:

1. Lietuviai pradėjo rengtis ir apskritai atrodyti labiau kaip vadinamieji "vakarų europiečiai". Jau ne pirmą kartą pamatau kokį užsienietiškai atrodantį žmogelį arba, kaip šiandien, pravažiuoja du tokie vos ne skandinavai dviračiais, bet paskui išgirstu šnekant lietuviškai.
2. Pradėjo į Lietuvą grįžti emigrantai.
3. Atbuko mano užsieniečių skyrimo sugebėjimai.

Einu sau šiandien miestu, ir staiga suvokiu, kad iškrentu iš konteksto. Visi ligi vieno su džemperiukais megztinukais, kai kas su paltuku ar šaliku apsimuturiavęs. Nužvelgiu, kuo apsirengus aš: vasarinė lengva atvira palaidinukė ir striukytė ant viršaus. Nors tu ką, nešalta man: pėsčiom visą laiką vaikštau, o jei ir nevaikštau, tai troleibuse vis tiek gerokai šilčiau. Tačiau kažkaip nejauku darosi, kai matai, kad visi jau žiemai pasiruošę... Kiba reiks ir man eit džemperiuko pirkti, nes nieko spintoj gero neturiu.

P.S. Ir dar vieną dalyką supratau: kad su manim pradėjo "labadiena" sveikintis kiemo vaikai, o mamos troleibusuose vaikučiam rodo nebe lialia, o tetą...

Kas naudojatės Frype.lt (a.k.a Draugams.lt), turbūt pastebėjot, kad, nuėjus į "neįdrauginto" žmogaus profilį, fraipė rodo, kaip jūs susiję, t.y. tavo draugo draugo draugo draugo.... Kas įdomiausia, ilgiausia grandinėlė iki šiol - nors buvau netyčia užklydus ir į visai keisčiausių nematytų žmonių puslapius - buvo tik keturi langeliai! Tai yra, aš -> mano draugas -> mano draugo draugas -> nepažįstamasis. Apskritai Lietuvoj pastebi, kad visi visaip įdomiausiais ryšiais susiję. Sutinki ką nors, o jis dalyvavo ten ir ten tais ir tais metais, galbūt pažinojo tavo sesers kursioką...

O ne prie fraipės, šiaip prie mažo pasaulio - visokių įdomybių buvo nutikę. Pavyzdžiui, kaip Švedijoj, Stokholme, Vazos laivo muziejuje (!), sutikome draugų šeimą. Jie važiavo iš Norvegijos, mes - į. Ir netyčia susitikom muziejuje... O su ta šeima išvis keistos istorijos. Mamos susipažino ligoninėje gimdydamos (ar kažkas panašaus), tuomet mes abi su ta kita mergaite lankėm Čiurlionkę paralelinėse klasėse, ji penktoje klasėje išėjo, aš likau, bet, atėjus aštuntai klasėj ir prasidėjus stojimams į licėjų, staiga sužinom, kad ji irgi stoja. Negana to, dvejus metus licėjuje prasimokėm toj pačioj klasėje.

Dar su mumis po Xinjiangą keliavo australas, kuris gimė Britanijoje, o jo tėvas tai iš tiesų latvis nuo Rygos, bet vedė jis kanadietę ir... Crazy world.