Varnėnė rūke

Pirmiausia pašokinėkim iš džiaugsmo: prasidėjo "Kino pavasaris"! Dvi savaitės tvankių kino salių, sumuštinių pakampėj, grįžimo namo vidurnaktį... Gėris!

O dabar - "Skafandras ir drugelis" (Le scaphandre et le papillon, rež. Julian Schnabel). Kas rekomendavo - įskaitau. Tikrai paliko gilų įspūdį. Gal netobulas, su duobelėm ir panašiai (pavyzdžiui, pasirodė, kad pradžioje žiūrovas labai kantriai pratintas prie perėjimo nuo subjektyvaus žvilgsnio prie išorinio, bet galų gale vis tiek kažkas neištvėrė - nežinau, turbūt montuotojas). Tačiau duobelės - visiškas niekas, nes per šitas dvi valandas nė sykio nebus nuobodu, o jei pradėsi slysti į sentimentalumą, ironiškas užkadrinis balsas iškart grąžins atgal.

Siužetas: insultą patyręs "Elle" redaktorius visiškai paralyžiuojamas, vienintelis judesys, per kurį gali komunikuoti su pasauliu - mirktelėjimai kaire akimi. Pasinaudodama tais mirktelėjimais, logopedė ima su Žanu Do bendrauti (vardina raides pagal lentelę, kur jos sudėtos nuo dažniausiai vartojamos iki rečiausiai, o Žanas Do mirkteli, kai ateina jam reikalinga raidė). Nusprendęs savęs nebesigailėti, Žanas Do  mirksėjimais pradeda rašyti knygą... Jei kam tai rūpi: taip, istorija tikra.

Kol kas - vienas įtaigiausių filmų, kuriuos mačiau šiais metais. Nežinau, nelabai prancūzų kiną pažįstu, bet šitas filmas pasirodė labai prancūziškas... gal savo tėkme, visiškai laisvu žaidimu vaizdais. O kai dar fone nuskambėjo muzika iš ne per seniausiai žiūrėtų "400 smūgių"... Neįsivaizduoju, kaip jie visa tai nufilmavo. Štai jums ir subjektyvioji kamera...