Varnėnė rūke

Va ko nemėgstu, tai tos "viskas-yra-super" retorikos, kurią Kinijoj sutiksi kiekviename žingsnyje. Nueikit į bet kurį muziejų - kažkada jau esu apie tai rašius, - ir prie kiekvieno eksponato bus tekstas, koks tas eksponatas išskirtinai gražus, nuostabus, vienintelis ir nepakartojamas, mirtinai svarbus tūkstantmetei kinų kultūrai, valio šlovė per amžius amen. Dažnai taip būna ir su tekstais apie kiną: va skaičiau kažkada vieną tokį oficialų anglišką, tai kiekvienas filmas pasitarnavo milžiniškam kiniško kino meniniam progresui, kiekvienas aktorius sugeba fantastiškai perteikti personažo jausmus, o režisierius - užfiksuoti subtiliausius sielos virpesius. Nors užmušk, jokios diferencijacijos. Tačiau būna ir kitaip: yra toks dalykas kaip kino kritika. Parodykit man nors vieną knygą, kuri nagrinėtų ne "kažką apskritai apie kiną", o ką nors labai konkretaus. Na, lyg ir Dai Jinhua "Wuzhong fengjing" į tą pusę neša, ale per sunki, tai pasiliksiu rudeniui. Pasitaiko, aišku, straipsnių, kurie kažką ir pasako, bet va užtaikiau ant keleto tokių, nuo kurių tiesiog purto (iš juoko). Pavyzdžiui, viename filmas "Tas kalnas, tas žmogus, tas šuo" (mūsuose - "Kalnų laiškanešys") kritikuojamas, nes jame tėvas perduoda savo laiškanešio darbą sūnui, o tai yra nelegalu (į valstybinės tarnybos vietą gi konkursas turi būt), vadinasi, filmas klaidingai sudėlioja moralinius akcentus. Bet čia tai dar nieko, juk reikia kažkam party line parašyti. Kitas autorius, kurį dabar perbėgau akim, nes nenorėjau gaišti laiko normaliam skaitymui, aptaria keletą jauniausios režisierių kartos filmų. Įsivaizduokit, "Sudžou upė" jam užkliuvo tuo, kad, nors režisierius ir ieško realizmo, nerealiai, t.y. pernelyg tamsiai, pavaizduoja Sudžou upės aplinką. Arba, anot autoriaus, jauniausios kartos režisieriams trūksta sugebėjimo patenkinti publikos potraukį į aplinkos ir žmogaus gyvenimo grožį. Užvis labiausiai nervina tas tonas: va, jaunėliai, jums dar mokytis ir mokytis, pavyzdžiui jūsų mokytojų karta iš personažų gyvenimo visada daro filosofines išvadas apie būtį ir istoriją, o jūs - ne, taigi pasistenkit, vaikučiai (sunku perteikti tą "jin yi bu nuli", taip jau pamokomai skamba...) Mokyti režisierių, ką ir kaip sakyti?? Analizuokit, kritikuokit ir siūlykit subjektyvius pamokymus, bet neprimetinėkit kažkokios nuomonės a la "istorinių išvadų nedarymas prieštarauja kino principams apskritai". Tikrai yra žmonių, kurie tą rašo nuoširdžiai, ne vien dėl party line...