Varnėnė rūke

Na, bet metas apibendrinti :) Nepavyks sudėlioti matytų filmų tvarkingai nuo pirmos iki šešioliktos vietos, be to, visiškai visiškai prastų nepasitaikė (kokia laimė), tai darom šitaip:

Sąrašo viršuje (TOP 4)

Tyli šviesa -- didžiausias (bet ir tyliausias) BUM
Dunija -- didžiausias netikėtumas
Irina Palm --  arčiausiai žiūrovo
Skafandras ir drugelis -- giliausią įspūdį palikęs meninis sprendimas

Per vidurėlį: buvo ką atrasti, tačiau ilgai neprisiminsiu

Naujasis pasaulis -- įdomus filmas be išsidirbinėjimų
Deizė Diamond -- drąsi vizija, be jokios abejonės
Riedlenčių parkas -- įsimintinas garso takelis ir kai kurios scenos
Burtai -- paprastumas
Rudens puota -- įspūdinga pirma scena
XXY ir Iskos kelionė -- keblių temų analizė


Pašaknėlės: labiausiai prisvilę iš matytų (bet tikrai ne visiškos griuvenos!)

Žemjūrės pasakos
Sutrikusi Ana
Aš esu kyborgas, bet tai nieko
Mano vaivorų naktys
Kartą

Įdomus faktas: iš 16 matytų filmų tik dviejų kilmės šalis sutapo ("Riedlenčių parkas" ir "Mano vaivorų naktys"; ir tai pastarojo režisierius - iš Honkongo). Aišku, šiais laikais keblus dalykas ta "kilmės šalis", bet vis tiek.

Liko nepamatyti, bet pamatytini: "Aleksandra", "Iš kitos pusės", "Kasandros prakeiksmas", "4 mėnesiai, 3 savaitės ir 2 dienos", "Kontrolė", "Benas X", "Mirties lelijos", "Heima", "Perlas".

Nastė sakė, kad po "Mano vaivorų naktų" užsinorėjo mėlynių pyrago. Aš irgi :) Kaip pasisekė, kad po seanso už durų stovėjo merginos su pilnu padėklu mėlyninių keksiukų ir mėlyninės kramtomos gumos :) Apie filmą galima pasakyti keletą gerų žodžių, bet išvada vis tiek bus "nieko ypatingo". Užkabina tik pati pradžia ir pati pabaiga - na, sutikit, moterys, į Jude Law visada malonu žiūrėti :) O vidurys - lopiniuotas,  pernelyg klupčiojantis, neišradingas. Norėjo daryti džiazą, o išėjo kažkoks popuri. Tik Natalie Portman kaip visada gražiai išvaidinta atkarpa pradėjo kabinti. Gaila - baigėsi. Atsiprašau, nežinau, kas yra Norah Jones (priežastį žr. žemiau), bet kaip aktorė ji man visai neįspūdinga. Iš dalies ir jos kaltė, kad filmas išėjo toks paplokščias... Wong Kar Wai'jiškumas jaučiasi (koloritas, praskriejantys traukiniai, slo-mo), tačiau matosi, kad jam sekasi savo meistriška ranka tapyti nenusakomąjį Honkongą, o štai Amerikos - nesiseka. Tad linkėčiau grįžti į savo erdvę - mat Wong Kar Waijui erdvės ir tai, kaip jose jaučiasi žmogus, labai svarbu.

Labai sėkmingu baigiamuoju festivalio akordu tapo "Tyli šviesa". Na, kas gi geriau galėtų būti festivalio maratono pabaigai nei fenomenalus baigiamasis kadras - ilgas ramus saulėlydis. Pirmiausia tai noriu pasiskųsti žiūrovais. Apskritai tai "Pavasaryje" negali pykti ant vėluojančių, nes būna, kad tarp filmų - tik kelios minutės. Tačiau netikiu, kad visa ta govėda vėlavusių skubėjo iš kito filmo. Na gerai, vėluojat, visko būna. Bet malonėkit nesibrauti, ieškodami savo vietų, klausinėdami, kas kur, kilnodami kitus žmones, kad jie ne ten atsisėdo. Pavėlavot - sėskit, kur papuola. Ir apskritai, filmui prasidėjus reikia užsičiaupti. Aha, žinau aš visą tą istoriją, kad kino žiūrėjimas tylomis atsirado palyginus vėlai ir t.t. Bet, atleiskit, pas mus priimta tylėt: ir ypač pasirodžius TOKIAM kadrui. Baigiamasis - jo atvirkštinis. O čia pačioje pradžioje lėtai lėtai žvaigždėta naktis brėkšta į rytą... Žiūrėt reikia, o ne savo popkornus valgyti!!! Labai pykau. Kaip ir pabaigoje, nes kažkodėl buvo pradėta garsiai kalbėti dar ne iki galo sutemus ekranui. Pagalvojau, negi žmonės nebuvę niekad lauke, nestovėję ir nežiūrėję sąstingy, kaip leidžiasi saulė ir žiebiasi žvaigždės. Negi nesupranta, kaip tai NUOSTABU ir kaip nepakartojamai visa tai perkelta į ekraną!

Filmas... keistas. Prabėgom permetus akimis anotacijas, tikėjausi "gražaus lėto filmo apie gyvenimo tėkmę". Iš esmės taip ir yra, tačiau istorija, kuri ten nutinka, ir liūdna, ir subtili, ir - vėlgi, keista. Įsivaizduoju filmo kūrėjus, nutariančius "padaryti filmą, po kurio niekas iki galo nesuprastų, kas ten įvyko, bet išeitų priblokšti ne šio fakto, o to, ką išvydo ekrane". Išvysti čia galima labai daug, ne vien pirmą ir paskutinį kadrus. O per vidurį - žiūrėjau ir galvojau, kad ne filmą žiūriu, o pati ten esu, pati jaučiu žoles, braukiančias per kojas, girdžiu į automobilio stiklą barbenantį lietų, stoviu šalia liūtyje verkiančios Esteros. Ir staiga lietaus lašai pakliuvo ant kameros objektyvo. Iškart grįžta jausmas, kad tu čia esi svetima, pašalinė kino akis, stiklinis langelis, per kurį viską stebi. Pradeda kirbėt mintis, kad iki šiol viskas atrodė tikra, bet ar tikrai taip yra? Galų gale, atėjus šarvonių scenai, viena gedėtoją vaidinanti mergaitė slapta žvalgosi į kamerą ir tramdo šypseną. Tai tarsi išduoda, kad "netikėkite tuo, ką matote. Jūs - tik stebėtojai per stiklinį langelį, o mes jums vaidiname" Ir bac... O po to - saulėlydis...

Nori nenori prisimeni "Koyaanisqatsi". Tačiau ten - daug minimalistinės, tačiau (paradoksaliai) "fundamentalios" Philipo Glasso muzikos, o čia - tyla. Pagalvojau, kaip mėgstu tylą. Keistai nuskambės iš pusiau keptos muzikės lūpų, bet nemėgstu klausytis muzikos. Kartais kokiam koncerte (geriausia klasikos) - taip. Bet nesuprantu žmonių, kurie muzikos klausosi eidami gatve, valgydami, mokydamiesi, bet kada ir bet kur. Tik įsijungiu namie muziką, po dešimt minučių išjungiu, nes nusibosta ar galvą pradeda skaudėt. Užtat ir Noros Jones nežinau, ir daugelio kitų. Tai štai, man atrodo, "Tyli šviesa" patiks ne kiekvienam - tik tiems, kurie užvis labiausiai mėgsta klausytis tylos. Ir kurie yra stovėję rasotoje žolėje saulei tekant...

Uf... Trys pastraipos vienam filmui: tai jau šį tą reiškia!

Ką gi, šiandien pajamėm tris filmus (nors būčiau dar kokius du sužiūrėjus mielai; ech, didelis ekranas, minkštos kėdės, visa ta kino teatro aplinka...)

Pirmiausia labai daug nykščių į viršų keliam už "Naująjį pasaulį". Paprastas, neišsidirbinėjantis, bet su originaliom subtiliom detalytėm, įmetamom tai šen, tai ten. Dešimt, ne, šimtas balų scenai, kai visą ekraną užpildžiusi žmonių minia staiga pradeda skirtis, plyšys vis didėja ir didėja... - tai laivas atsiskiria nuo kranto. Jokių šūkavimų, mojavimų, ašarų: tik grėsmingas laivo metalo gaudesys ir apstulbę, išsigandę mažyčiai žmonės. Audra laive - dar vienas šimtas. Ellis Island - apskritai be galo įdomi vieta. Apie per ten perėjusių žmonių likimus galima būtų sukurti begales filmų. Trumpai tariant, "Naujasis pasaulis" paliko gerą įpūdį. Priminė prieš pora metų matytas (ir labai patikusias) graikų "Nuotakas", nors ten buvo skausminga meilės istorija, o čia - tiesiog pasaka apie žmones, tikinčius, kad Naujajame Pasaulyje plaukia pieno upės ir nuo medžių byra pinigai...

Vakarinė "Deizė Daimond" (na ir kodėl vertėjams reikėjo užrašyti "Diamond"), nors bilietų tikrintojas palinkėjo "smagaus", anaiptol nebuvo smagus. Tokį filmą protu aprėpti sunku - na, ne filmą, o jame pasakojamą istoriją. Gaila, kad į galą truputį per daug jau visko buvo, išsitempė, bet šiaip tikrai stipru. Tas nuolatinis kūdikio klykimas filmo pradžioje realiai varo iš proto, bet kai Ana paima savo mergaitę ir skandina vonioje... viešpatėliau. Siaubinga siaubinga istorija. Įsirėžė atmintin, tai jau tikrai.

Tarp anų dviejų per vidurį įsiterpęs korėjietiškas "Aš esu kyborgas, bet tai nieko" buvo daug vertesnis pakliūti į programą "Kinas pramogai" nei "Naujasis pasaulis". Tiesą pasakius, šito filmo laukiau mažiausiai, net išvis nenorėjau eiti, bet kadangi pagal specialybę jaučiu pareigą pažiūrėti nors šį tą azijietiško, nusipirkau bilietą. Nežinau, kodėl manęs prie korėjiečių kino visai netraukia, net purto... Galbūt todėl, kad po "Lanko" nusprendžiau nebežiūrėt Kim Ki-duko. Laimė, "Kyborgas" bent jau nepanašus į "Lanką". Gal ir pusė velnio būtų, bet man priminė infantilius korėjiečius kursiokus iš Nankino ir turbūt vien dėl to negalėjau sulaukti, kada tas beprotnamio kaleidoskopas baigsis.

Visiems jau, aišku, nusibodo tvanas LJ draugjuostėse, bet nesijaudinkit, mano abonemento vokelyje beliko penki bilietai :)

Antras šios dienos seansas - Gus Van Santo "Riedlenčių parkas" (nesuprantu, kodėl nenorėjo išversti "Paranojos parkas" - "Paranoid Park"). Filmas geras, norėčiau pažiūrėti dar kartą, nes ne viską iki galo supratau ir daug klausimų galvoje sukosi einant iš salės. Tiesa, kažkaip netikėtai baigėsi, pasirodė trumpokas, bet gal toks tikslas ir buvo: apstulbinti žiūrovą ir palikti prasmių siūlų galus raišioti patį. Pagrindinį vaidmenį atliekantis aktorius atrodo kiek jaunesnis nei jo personažas, nežinau, gal tik man... Be to, kažkuo baisiai primena tokį veikėją A. (a.k.a le_golas) :)) Akys turbūt, ir šukuosena panaši į jo senąją :) (su dabartine panašesnis į Antuaną Duanelį iš "400 smūgių"; ei, jei skaitai - tyčia įrašysiu tau tą filmą, kad pažiūrėtum :p) Grįžtant prie "Riedlenčių parko": garso takelis puikiai parinktas, o įsimintiniausia scena - ta duše, kur Alexas narina galvą vis žemiau ir žemiau, ir dušo garsas susilieja su liūties lauke garsu. Sulaikius kvapą žiūrėjau...

"Iskos kelionė": įdomus gal labiau ne kaip meno kūrinys, o kaip socialinė kritika ar paprasčiausiai vizija į tą Europos kampą, kurio nematom ne tik mes, bet turbūt ir šalia gyvenantys. Jokiu būdu nesakau, kad filmas blogai susuktas, priešingai - viskas profesionalu ir įtaigu, tiesiog ta socialinė "misija" nori nenori iškyla į pirmą planą. Pirmiausia, kas į akis krinta:, -tai purvas. Visur purvas, kuriame murkdosi nieko, išskyrus geriančius tėvus, neturintys vaikai. Tema ne nauja, kaip ir prekyba žmonėmis, bet tokių filmų vis dar reikia. Apie žmones, kurie neįsišaknija, nes nėra kur, todėl jų gyvenimas yra kaip nuolatinė klajonė - iš vieno purvyno į kitą. Be to, šitame vengrų filme kalbama apie vaiką: nei šiokį, nei tokį, net nesuprasi, mergaitė ar berniukas, kol nepasisako. Pabaigoje Iska sako sumuštai parduoti plukdomai merginai: "Aš noriu namo." Mergina atsiliepia: "Namo... O kur tai?" Nors žinome, kad ekrane - Vengrija, taip yra ir pas mus, ir kitur. Visur pilna to paties gilaus purvo, kurio niekas neįstengia (ar nenori) iškuopti.

P.S. "Filmas-siurprizas" bus šviežutėlis Mike Leigh "Happy-go-lucky". Ech, labai noriu pamatyt, bet Pavasaryje neišeis... Sally Hawkins - be galo įdomi aktorė.

Sėdėjau šiandien prieš seansą turbūt mažiausioje, klaustrofobiškiausioje (?), daugiausia klausimų apie priešgaisrinę apsaugą keliančią "Vingio" salėje 12 ir prisiminiau visas teorijas apie kiną-sapną. Kad kino salėje žiūrovas - kaip sapnuodamas (=kaip motinos įsčiose): tamsu, apribotas regos laukas, šilta, sėdi sau ir žiūri, kaip ekrane pildosi tavo užslopinti troškimai. Čia buvo prieš seansą. Tada atėjo laikas panirt į sapną...

Filmas - egiptietiškoji "Dunija". Per daug tolimas, nepažįstamas ir vaizduojama kultūrine aplinka, ir pasirinkta tematika, todėl reikėtų pamatyti dar kartą, nuosekliai, po kaulelį išnarstyt, kad lig galo suprasčiau. Tačiau nėra visiška juoda dėmė - priešingai. Kaip ir sapnas, kurio siužeto atbudęs nebepameni, ši iliuzija-projekcija tamsioje salėje susilieja į vientisą šydą, atmosferą, lydinčią ir po paskutinių titrų. O gal tiesiog - penktadienis buvo, todėl kino teatras knibždėte knibždėjo žmonių. Ar duonos aromatas iš kepyklos pavasario ore dvelkė neįprastai ryškiai. Visa tai susidėjo į tikrą, gerą filmic experience. Sapną. Nebūtinai visai malonų, nebūtinai, galų gale, tobulą, ir visai neprivalomai - kokį nors "šedevrą". Bet kam tas konvulsiškas kapstymasis po tūkstantsluoksnį pasąmoninį moteriškumą "Sutrikusioje Anoje", jei galima šitaip paprastai. Užtat neberašysiu, kaip norėjau, kaip mane užkniso kai kurie dalykai (nors tikrai užkniso), ir pasistengsiu užmiršti, kad dėl nuovargio bei didesnės nei įprastai kino dozės salėje vėl sužiaurėjo įvairiausi nerviniai tikai, kad naktimis nemiegu, nes stresuoju dėl nespėjamų baigti darbų, kad atsiranda įvairių dilemų (apie kurias turbūt bus atskiras įrašas po spyna). Šiandien buvo gera imt ir panirti į kiną.

"XXY": geras filmas. Pamiršiu po savaitės, bet geras.

P.S. Super vaidyba.

"Sutrikusi Ana" nublanko prieš antrąjį šio vakaro filmą - matyt, ir nebuvo verta... Na ir kas, kad gražiai nufilmuota ir sumontuota, na ir kas, kad muzika puiki: buvo paprasčiausiai nuobodu. Pagrindinis filmo motyvas buvo aiškus jau kokią dvidešimtą minutę, kai kurie "siurprizėliai" (pvz. kad Saydas - Anos "sūnus") taip pat buvo skaidrūs kaip krištolas... Bendras vaizdas: norėta kapstytis po gelmių gelmes giliausias, bet gerokai persistengta. Tiesa, paskutiniai kadrai tą skaidrųjį krištolinį motyvą kiek sudrumstė, bet ar verta dėl to buvo žiūrovus kankinti ištisas dvi valandas?

Na, bet veltui į kiną nuvažiuota nebuvo: "Irina Palm" buvo tikrai stiprus. Labai retai būna tokių filmų, kurie geba paprastų paprasčiausiai papasakoti kokią nors nepaprastą istoriją. Kažkodėl kai pamačiau tą Londono (?) priemiestį ir tą pusamžę apvalainą moterėlę, iškart prisiminiau Brendą Blethyn "Paslaptyse ir melagystėse", tačiau tuojau pat supratau, kad Megė - visai kitokia. Stebėtis belieka, kaip kankinamai ramiai ji laikosi iki pat galo. Jokių didelių moralų, jokių naujų tiesų atradimo (o vis tik Tomo žodžiai kerta širdin: "Nėra tiek muilo, kad būtų galima nuplauti tavo nešvarius darbelius"). Taip taip, galima kabinėtis prie tokių dalykų kaip kad, o ką Tomas ir Sara darys su tuo nepanaudotu lėktuvo bilietu, kurio Megė paskutinę akimirką atsisakė. Bet faktas tas, kad salė labai gyvai reagavo į šitą gan kontraversišką temą, bet ne kontraversiškus vaizdus pasirinkusį filmą. Daug gyviau nei į prieš tai matytąjį.

UPD: Visi išsijuosę giria "Beną X". Gaila, neturiu į jį bilieto (ir papildomai nebepirksiu jau, reikia ir finansus skaičiuot). Jei atsiras kitokių būdų jį pažiūrėt - čiupsiu.

Neprisimenu, kuriam bloge, rašė, kad "Kartą" (Once) patiks mėgstantiems "Prieš saulėtekį". Mėgstu aš aną filmą, ir sąsajų tikrai toli ieškoti nereikia, tačiau "Prieš saulėtekį" - sentimentalesnis, taip sakant, "daugiau stygų užkabinantis", o "Kartą" sėkmingai tampo žiūrovų nervus iki pat galo, ir galiausiai vis tiek viskas baigiasi ne taip, kaip romantikai norėtų :) Šiaip graži istorija, įtraukianti, tačiau visą reikalą gadina, atleiskit, - tai, kas filme lyg ir turėjo būti svarbiausia: muzika. Visos dainos yra praktiškai vienos melodijos variacija. Uždainiai vidutiniam registre, priedainis pakyla kokiu platesniu intervalu aukštyn, kad Glenas Hansardas galėtų parodyti, jog ištraukia ir ten, o Marketa Irglova jam pritartų tercija žemiau, o tuomet viskas kyla į forte fortissimo, vyksta visuotinis rėkimas ir taip toliau ir panašiai. Vieną kartą paklausius Oskarą gavusio jų dueto gal ir nenusibosta, bet kai visą filmą esi juo ar "kažkuo panašiu" kankinamas... Jau nekalbant apie (turbūt) prastus įrašus, dėl kurių gitaros džergžiantis garsas negailestingai kankina ausų būgnelius. Taip ir norėjosi susirasti pultelį ir patylinti garsą keliom padalom. Gal tada būtų ne taip erzinę. Dainų tekstai, beje, taip pat neblizga. Nors būgnininkas vaikinukas klausia: "Tai tu, tipo, kaip bardas?", netempia man šitos dainos iki jokių bardų, nors tu ką. Apskritai nemėgstu filmų, kuriuose muzika skamba kiekvieną minutę (išskyrus miuziklus), bet čia jau skonio reikalas. A, tiesa, super momentas buvo, kai (airis) vyrukas primokytas čekiškai paklausia moters, ar ji tebemylinti savo Čekijoje likusį vyrą, o ji jam atsako, kad ans nesuprastų, taip pat čekiškai - subtitrų nebuvo, bet slavų kalbas pažįstanti auditorija suprato sakinio prasmę ("Aš myliu tave") ir atitinkamai sureagavo.

Kaip vėlyvam vakarui - gal ir nieko (išskyrus tą muziką, varyte varė iš salės), tačiau romantikos vis tik ieškočiau "Prieš saulėtekį" (ir "Prieš saulėlydį", beje, - labai geras tęsinys).

Kiek perkračiau atmintį, estiško filmo nė vieno per savo gyvenimėlį nesu mačius. Nė vieno... Šiandien netyčia pataikiau: pažiūrėjau Veiko Ounpuu "Rudens puotą". Nepasakyčiau, kad po seanso būtų kilę daug minčių. Gerų momentų filme buvo, kruopelytė sveiko humoro... Bet pernelyg padrika, per mažai tas skirtingas istorijas jungiančių detalių (lyg ir yra, bet turbūt neišbaigtos, ne iki galo sucementuojančios). Kaip filmui apie "dėžutes" norėjosi daugiau uždarumo, apribotumo - taip, net ir šiukšlinuose daugiabučių kiemuose. Ir tų šiukšlių nepakankamai pasirodė: apie vienarankį girtuoklį tik kalbama - visai nebūtina jį matyti ekrane, bet jis/jie turėtų būti jaučiami, jei jau toks filmo sumanymas. O gal ne toks... Kas čia jį besupaisys. Geriausi buvo įžanginiai kadrai su prieš vėją stovinčiu žmogum. "Na ir kam tu mane taip plaki?" - toks buvo jo žvilgsnis, ir mane įtikino. Apskritai šitas personažas taikliausiai pataikė į taikinį. Netgi savo "filosofiniais" monologais, lyg ir iškrentančiais iš bendro konteksto. Pavyzdžiui, tasai, kur apie žmones, negalinčius mylėti, "nes visi kiti tokie nuobodūs".

P.S. Nemokama kava prieš seansą nuteikia gerai.
P.P.S. O festivalio užsklandėlė, deja, pasimeta tarp krūvos reklamų (ypač nereikalinga ten "Nepatogi tiesa") :( Suprantu, kad rėmėjus reklamuot reikia. Bet vis tik kaip smagu būdavo, kai prieš kiekvieną filmą matydavai tą pačią užsklandėlę, man regis, ir Europa Cinemas ten buvo, pranešančią, kad štai ir vėl, tu sėdi salėj ("Lietuvos")... O dabar - pirma pluoštas reklamų, o tik tada - nekabinanti užsklandėlė...

Einu dar šįvakar žiūrėti "Kartą".

P.P.P.S. Organizuojami "Blogeriai ant ledo" :)

P.P.P.P.S. (ir pamiršk tu man tiek kartų kažką pridurti..) "Vingyje" per tv rodė būsimojo Star Trek filmo treilerį. Nejaugi pamatysim ir Lietuvoj?..

Ką gi, dvi festivalines dienas prašvilpus už miesto, Pavasarį pagaliau pratęsiau šiandien. Pirmasis dienos patiekalas buvo japoniška animacinė variacija Ursulos Le Guin tema - "Žemjūrės pasakos". Įvairi publika susirinko: buvo ir fantastų, ir orientalistų, ir vaikučių su tėveliais, ir Žmonių Su Coca-Cola, ir, matyt, anime fanų, kurie vienas su kitu sveikinosi "Ohayo". Per seansą už nugaros kažkas lyg ir pašniukščiot spėjo - susigraudino? Na, aš asmeniškai nemačiau, ko ten graudintis. Iš pradžių galvojau, kad graudinsiuos, nes nesuprantu, ką šitas filmas turi bendro su Ursula Le Guin. Paskui prisiminiau, kad paskutinio tetralogijos romano - "Tehanu" - juk taip ir neperskaičiau. Jei kas nors skaitė, gal gali pasakyti, ar šitas filmas pastatytas pagal "Tehanu", ar net ir nuo jo nutolsta? Šiaip... na, aš asmeniškai tokioj animacijoj didelės prasmės nematau. Tiesiog mano smegenys nesuderintos su šitokiais žanrais :] Suprantu, kam reikalinga animacija, kurioje piešimas ir t.t. išnaudojamas vizualiniams eksperimentams, bet jeigu ekrane tiesiog juda figūrėlės, atpasakojančios siužetą, tai... tokiem filmam laiko turėjau prieš dešimt metų. Net jei su Le Guin filmas turi kažką bendro, tai dėl būtinybės jį rodyti Kino pavasaryje giliai abejoju. Tuo labiau, kad jis pastatytas 2006-taisiais...

Paskui sekė lenkiški "Burtai". Su masiniais filmų žiūrėjimais visada taip: pamatai filmą, kuris "fainas", iš esmės galėtum prisikabint nebent dėl smulkmenų, tačiau po mėnesio to filmo jau neprisiminsi. Kad prisimintum, filmas turi, na, smogt iš pasalų... Kartais tai priklauso nuo nuotaikos tą dieną, kartais - pats filmas yra genialų genialiausias. Tarkim, iš turbūt kokių 2003m. Pavasario prisimenu vieną filmą, kurio siužetą pamiršau vos ne iškart išėjus iš kino salės, bet atmosfera, nuotaika, kurią jis sukūrė, nepasimiršo iki šiol (tai buvo Ermano Olmi "Kario amatas"). Tai va, "Burtai" buvo faini, smagūs, verti pažiūrėti, bet garantuoju, kad neįsimins. Beje, man labiausiai gaila buvo sesers. Bjaurybė brolis, viską sugadino. Aš jos vietoj kaip čiupčiau tokį už ausų...

Pirmiausia pašokinėkim iš džiaugsmo: prasidėjo "Kino pavasaris"! Dvi savaitės tvankių kino salių, sumuštinių pakampėj, grįžimo namo vidurnaktį... Gėris!

O dabar - "Skafandras ir drugelis" (Le scaphandre et le papillon, rež. Julian Schnabel). Kas rekomendavo - įskaitau. Tikrai paliko gilų įspūdį. Gal netobulas, su duobelėm ir panašiai (pavyzdžiui, pasirodė, kad pradžioje žiūrovas labai kantriai pratintas prie perėjimo nuo subjektyvaus žvilgsnio prie išorinio, bet galų gale vis tiek kažkas neištvėrė - nežinau, turbūt montuotojas). Tačiau duobelės - visiškas niekas, nes per šitas dvi valandas nė sykio nebus nuobodu, o jei pradėsi slysti į sentimentalumą, ironiškas užkadrinis balsas iškart grąžins atgal.

Siužetas: insultą patyręs "Elle" redaktorius visiškai paralyžiuojamas, vienintelis judesys, per kurį gali komunikuoti su pasauliu - mirktelėjimai kaire akimi. Pasinaudodama tais mirktelėjimais, logopedė ima su Žanu Do bendrauti (vardina raides pagal lentelę, kur jos sudėtos nuo dažniausiai vartojamos iki rečiausiai, o Žanas Do mirkteli, kai ateina jam reikalinga raidė). Nusprendęs savęs nebesigailėti, Žanas Do  mirksėjimais pradeda rašyti knygą... Jei kam tai rūpi: taip, istorija tikra.

Kol kas - vienas įtaigiausių filmų, kuriuos mačiau šiais metais. Nežinau, nelabai prancūzų kiną pažįstu, bet šitas filmas pasirodė labai prancūziškas... gal savo tėkme, visiškai laisvu žaidimu vaizdais. O kai dar fone nuskambėjo muzika iš ne per seniausiai žiūrėtų "400 smūgių"... Neįsivaizduoju, kaip jie visa tai nufilmavo. Štai jums ir subjektyvioji kamera...

Tai ką... pats metas pradėti sudarinėti per šiųmetį "Kino pavasarį" pamatytinų filmų sąrašą :)

• Aš esu kyborgas, bet tai nieko - kažkaip vis norėjau Kinijoj nusipirkt DVD, nes mėtėsi kiekvienoj krautuvėlėj, bet taip ir nenusipirkau.
  
• Aleksandra - na, Sokurovas. Galbūt... Bet tik jeigu bus nuotaika tinkama.
• Katynė - pati ko gero nežiūrėsiu, bet vien dėl indraja_rrt įdėjau :)
• Mano vaivorų naktys - Wong Kar Wai... profesinis interesas, taip sakant :) Pats metas pradėti rimčiau ir Honkongo kiną krimsti.
• Riedlenčių parkas - sako, geras. Nors kažkaip netraukia konkrečiai šiuo metu.
• Sutrikusi Ana - skamba įdomiai
• Aš iš Tito Veleso - irgi įdomiai
• Burtai - lygina su "Big Fish"!
• Jos akimis - įdomi tema.
• La Zona - perskaičiau aprašymą ir kažkodėl prisiminiau "Dievo miestą".
• Rudens puota - tiesiog.
• Deizė Diamond - sudomino tema.
• Iskos kelionė - turėtų būt sunkus filmas...
• Irina Palm - jau seniai girdėjau apie šį filmą.
• Mirties lelijos - cha, turiu aš jį DVD. Tai dar pagalvosim, ar eit žiūrėti.
• Skafandras ir drugelis - nespėjau pažiūrėti Galoj.
• Kartą - mačiau interviu su tos dainos autoriais prieš Oskarų ceremoniją :)
• Naujasis pasaulis - įdomi tema.
• Žemjūrės pasakos - Ursulos LeGuin anime ekranizacija "Kino pavasaryje"! Įvykis.
• Heima - nors ir dokumentika (nepriprantu aš prie jos), bet turėtų būti nenuobodi.
• Mechaninė meilė - na įdomu, kokius gi ten "skirtumus tarp Rytų ir Vakarų" stengiamasi tyrinėti...
• Dunija - reikia pažiūrėt ką nors iš programos "Arabiški miražai".
• Kai aš buvau partizanas - iš lietuviškos programos.

Taaip... O dabar reikia išsirinkti max 10 filmų, nes, kaip visada, daugiau neištempsiu (esu pareiginga ir lankau [beveik] visas paskaitas, kitaip sąžinė užgraužia negyvai). Nors, kadangi festivalis truks dvi savaites, tai galima apsiriboti kokiu 15-ka. Tuojaus pradėsim derintis tvarkaraštį...

Su Kovo 11-tąja!

Laukiu nesulaukiu "Kino pavasario" programos - gal jau galėtų ir pasirodyt, vis tik beliko kelios savaitės? Labai viliuosi, kad atveš Jiang Wen naujausią  - "Saulė teka kaip tekėjus", rodytą Venecijoje. Neseniai pasižiūrėjau labai jau nekokią šito filmo versiją su kiniškais subtitrais ir mielai pasižiūrėčiau dar sykį - su angliškais. Bet kokiu atveju reikės žiūrėti, mat medžiaga tinkama mano bakalauriniam. O šiaip filmas tikrai turėtų sudominti Lietuvos žiūrovus, nes nutolsta tiek nuo platesniam žiūrovų ratui pažįstamo kiniško kino "tūnančių tigrų" bei "bevardžių" pavidalu, tiek nuo prieš keletą metų Pavasaryje rodytos Zhang Yang "Saulėgrąžos" tipo filmų. Jiang Wen, pats būdamas puikus aktorius, kaip režisierius debiutavo nuostabiu filmu "Gyvenimas saulės atokaitoje", kuriame į Kultūrinės Revoliucijos laikus buvo pasižiūrėta visiškai priešingu nusistovėjusioms kinematografinėms formulėms kampu. "Saulė teka kaip tekėjus" - ir vėl savitas režisieriaus (ar visos kūrybinės grupės) pasaulis, nesuprasi, kas ten tikra, kas išgalvota, kur prasideda ir kur baigiasi beprotystė. Nelabai išmanau europietišką kiną, bet įtariu, kad šitoks filmas gerai įsipaišo į europos arthauzo kontekstą, todėl lietuviams turėtų būti įdomus.

O man šventinis patiekalas buvo gal ir nelabai apetitą žadinantis "Svynis Todas". Na, "Raitelio be galvos" neperspjovė, bet tai jau tikrai - tiktai Timas Burtonas gali suderinti pjaustomas kraujais trykštančias gerkles, lavonų dardėjimą šachta žemyn tiesiai nuo kirpėjo kėdės ir jausmingas dainas apie meilę ir kitokius paukščiukus. "The sound of man devouring man" - štai kur šuva pakastas. Vien dėl aktorių verta pažiūrėti (Helena Bonham Carter, Timothy Spall, Alan Rickman, be abejo, Johnny Deppas). Beje, ar čia atsitiktinumas, kad net trys aktoriai taip pat vaidina ir "Hario Poterio" serijoje? O be aktorių: muzika, dainos, ponios Lovett apdarai (vien ko verta scena pajūryje)... Gal ir nemalonus žiūrėti, tačiau pastatytas gerai. O kaip gi kitaip. Timo Burtono fanams - pats tas.

TAISA: na štai, kertukas šį tą pašnekėjo :)