Varnėnė rūke

Užsienio spaudoje pasirodžius žiniai, kad Kinija per Olimpiadą išvaro visus užsieniečius studentus, Xinhua iškart paskubėjo pranešti, kad tai - gandas.

Ir vėl į paviršių plaukia kovotojai už Tibeto nepriklausomybę. Apskritai tai nesu susidariusi tvirtos nuomonės šituo klausimu ir vengiu diskutuoti (ir apskritai politikoj esu žalia kaip obuolys). Nes nors ir daugmaž žinau, kaip ten buvo Qing laikais (nori nenori prisimeni Lietuvą carinėje Rusijoje, bet gal palyginimas ne toks jau ir tinkamas), tuo labiau - kas per "išlaisvinimas" įvyko praeito amžiaus vidury, iš tiesų situacija kebli. Kad ir dėl Dalai Lamos teisių į valdžią: kaip suprantu, kita budistinė atšaka/sekta, nuo ar tik ne XVIa. buvusi priversta būti šešėlyje dėl Gelukpos iškilimo, nelabai ir norėtų Dalai Lamos sugrįžimo. Kinijai Tibetas kaip kraštas šiaip visai nenaudingas, ko gero. Ir ką ten tose aukštumose rasi... nieko, iš esmės... Teko skaityti spėjimą, kad po kiek laiko Kinija spjaus į Tibetą būtent dėl šios priežasties. Bet problema čia vidinė: jautrūs Tibeto, Sindziango, Taivanio regionai tarpusavyje susiję nepriklausomybės siekiu (Taivanio padėtis, be abejo, sudėtingiausia). Jei bent vienam kažką pavyks išsikovoti, užsimanys ir kiti. O Sindziangas - bene šeštadalis KLR teritorijos... Dykumingos, tačiau ir ten esama kažkokio gero. Beje, Sindziange uigūrai periodiškai vis patriukšmauja. Man atrodo, gan akivaizdu, kad tibetiečiai specialiai pasistengė sukrust prieš Olimpiadą, kai visi Amnesty International, UN ir kitos tarptautinės organizacijos tik ir žiūri Kinijos pusėn. Ir Taivanis juk labai garsiai pareiškė neįsileisiantis olimpinio deglo. Taip, ši vasara nusimato gausi pareiškimų, sprendimų, įvykių ir t.t...

Anądien užsukau į www.baidu.cn parsisiųsti vienos kiniškos dainos (nežinau, ar šita nuoroda veiks) ir pamačiau - pačioj matomiausioj vietoj - didelį baltą banerį su skrajojančiom raudonom žvaigždutėm. Tekstas: "Kur tavo ateitis?.." -- "Prisijunk prie Baidu, pridėk jėgos Kinijos interneto tinklui" -- "Interneto ateitis - Kinijoje". Tai yra skelbimas norintiems dirbti Baidu, bet iš pirmo žvilgsnio, su tom raudonom žvaigždutėm... Nori nenori prisimeni neseną pasibaidymą, kaip KLR gūglis nukreipiamas į Baidu.

Haha, soooooo true: http://www.xinjo.com/interesting/skills-only-found-in-china/

Sėdėjau aš čia ir galvojau, kodėl Kinijoj taip sugebėjo įsišaknyt "vystymosi", "evoliucijos", "pažangumo" ir panašios idėjos. Neskubėkit mesti socializmo/komunizmo - mano klausimas būtent ir yra apie tai, kodėl Kinija taip godžiai visas šitas idėjas prarijo. Didelė dalis viso šito dalyko yra propagandos įskiepyta, tačiau esmė ta, kad prigijo labai gerai. Čia kažkur šuo pakastas. Papasakokit, kaip Sovietų Sąjungoj buvo, nežinau. Bent bent jau Kinijoj, bet kurio kino paklausus apie jo šalį, jis būtinai paminės:

1. "Mūsų istorijai ir kultūrai - 5000 metų" (vienam bloge buvo siūloma rašyt posakius, kurių Kinijoj niekad neišgirstum; vienas komentatorius sumąstė labai taikliai: "Laikraščio antraštė: Švietimo departamentas [ar ten kas] prisipažino suklydę - istorija yra tik 4999 metų senumo")
2. "Kinijoje per daug žmonių"
3. "Kinijos ekonomika dabar labai labai sparčiai vystosi"

Tarkim, knyga apie kiną, kurią dabar skaitau, taip pergrūsta "pažangumo" retorika, kad net koktu skaityti. Dalis viso to, be abejo, daroma tam, kad būtų pabrėžtas kairiosios pakraipos kino vaidmuo, tačiau yra tiesiog išskirtinio bukumo skirstymų, kaip antai (ne citata), "tuometinės kino kompanijos daugiausia kūrė visiškai menkaverčius wuxia ir kitokius fantastinius filmus, nuo kurių pasipiktinę žiūrovai suko nosis " - knyga leista dabar, pernai metais, ir taip postringauja kino ekspertas, kuris geriau nei kas kitas žino, kokį procentą populiarių, komerciškai sėkmingų kinų kino filmų  šiais laikais su daro įvairiausio pobūdžio wuxia ir kitokie kovos menų dirbiniai. Jeigu  tiek jau daug tokio pobūdžio filmų buvo sukama anuomet, vadinasi, juos žiūrėjo.

Kiek teko ragaut spaudos arba klausytis dėstytojų Kinijoje, dažnai teko užtikt žodžius "išsivysčiusi valstybė", "besivystanti valstybė", "supervalstybė". Tokie terminai kaip "atsilikęs", "barbariškas", "necivilizuotas" labai tiesmukai priešinami "pažangiam", "kultūringam", "civilizuotam" - ir čia galima stabtelėti, prisiminti, kad kinai save nuo senų seniausių laikų suvokė kaip "vidurio valstybę". Jie - centras, vidurys, kultūros židinys, supamas nieko neišmanančių barbarų. Tokiu viduriu save laikė ir tebelaiko turbūt visi ar bent didžioji dauguma kultūrinių/civilizacinių arealų, valstybių, religijų, miestų, bažnytkaimių ir t.t. Tai labai natūralu, tačiau Kinijoj visas šitas reikalas išsivystė iki išskirtinio laipsnio. Tai va, man visas šitas vidurys susisiejo su ta pažangumo/vystymosi retorika. Kinai mėgsta pabrėžti, kad "mes dabar esame besivystanti šalis, bet greitai greitai vejamės". Politinis centas iškelia, tarkim, tokią idėją kaip 和谐社会 - dabar ant kiekvieno kampo ji - pažodžiui "darni visuomenė". Ir visi raginami vystytis, vystytis, vystytis ano tikslo link. Bendras pasaulėvaizdis - žingsniuojanti pirmyn būsima supervalstybė, o kas atsilieka, vėl bus išstumti iš vidurio, kad Centras galėtų save apsibrėžti kaip Centrą: be barbarų ir periferijos Vidurio valstybė negali egzistuoti. Tiesą pasakius, jiems net reikia tų "barbarų". Reikia, tarkim, tautinių mažumų, kurios neretai apibūdinamos kaip "necivilizuotos, neišsilavinusios" ir valstybė jas neva traukia už ausų ir lavina, tačiau tuo pačiu metu iš tiesų tai skatina, kad jos skirtųsi nuo etninės daugumos (dėvėtų tradicinius rūbus, švęstų tradicines šventes), tai yra, kad, pačių kinų akimis žiūrint, vis tik liktų "kažkur užpakaly" tame begalinio vystymosi procese. Kad būtų, kaip parodyti savo nueitą vystymosi kelią.

Sveiki, kai rasite kelias minutes laisvo laiko, nepatingėkite užsukti čia ir užpildyti trumputę apklausėlę :) Ačiū!

Hello everyone, if you have too much time on your hands, could you please take a look at this survey I'm doing for a course at my uni? Thanks a ton!

Mjo... Mysterious land of China? Kur man tai girdėta?..

You know you've lived in China way too long, when...


1. You’re at an expensive western restaurant and don’t even notice the guy at the next table yelling into his cell phone
2. You enjoy karaoke
3. You walk backwards in the park listening to a transistor radio
4. The China Daily is your source for hard hitting, fast breaking, investigative journalism
5. You smoke in crowded elevators.
6. All white people look the same to you
7. You like the smell of the bus.
8. You find state-employed retail staff helpful, knowledgeable and friendly
9. You no longer need tissues to blow your nose
10. You find western toilets uncomfortable
11. You throw your used toilet paper in the basket (as a courtesy to the next person)
12. You think that the heavy air actually contains valuable nutrients that you need to stay healthy
13. You think a 30 year old woman who carries a Hello Kitty lunch box is cute
14. A sexual pervert is a man who prefers women to money.
15. It’s OK to throw rubbish, including old fridges, from your 18th-floor window
16. You believe that pressing the lift button 63 times will make it move faster
17. You aren’t aware that one is supposed to pay for software
18. You are not surprised to see your tap water run dark brown
19. You tell your parents their house back in your home country has bad feng shui
20. You think that a $7 shirt is a rip-off
21. You always leave tray and trash on the table when you are in Starbucks because you insisted it is the way to keep everyone employed
22. You buy an XXXL T-shirt in store when you returned home
23. You take large sum of cash whenever you go hospital in home country
24. You have no reservations about spitting sun flower seeds on the restaurant floor
25. You think it’s silly to buy a new bike when it’ll get stolen soon and stolen bikes are half the price.
26. You’d rather pay the 10 yuan for an all night stay at the internet cafe than the 30 for a taxi home.
27. You feel cheated if you don’t receive a full head and shoulder massage when getting a haircut
28. You blow your nose or spit on the restaurant floor (of course after making a loud hocking noise)
29. You no longer wait in line, but go immediately to the head of the queue
30. It becomes exciting to see if you can get on the lift before anyone can get off
31. It is no longer surprising that the only decision made at a meeting is the time and venue for the next meeting
32. You no longer wonder how someone who earns US$ 400.00 per month can drive a Mercedes
33. You accept the fact that you have to queue to get a number for the next queue
34. You believe everything you read in the local newspaper
35. You have developed an uncontrollable urge to follow people carrying small flags
36. You regard it as part of the adventure when the waiter correctly repeats your order and the cook makes something completely different.
37. You are not surprised when three men with a ladder show up to change a light bulb
38. You look over people’s shoulder to see what they are reading
39. You honk your horn at people because they are in your way as you drive down the sidewalk
40. When car accidents become a source of heartwarming humour
41. When shopping at Carrefour some laowai stares you down for catching you looking into his basket while you wonder to yourself what laowai’s eat
42. You have figured out that it is actually the Taiwanese who are running this country
43. You have a pinky fingernail an inch long
44. You burp in any situation and don’t care
45. You start to watch CCTV9 and feel warm and comforted by the governments great work
46. You think Pizza Hut is high-class and worth queueing for
47. You have learnt how to detect someone is in a hurry behind you, and now have the ability to not only walk very slowly but also grow eyes in the back of your head, so when they start to overtake on the right hand side, you automatically cut in and walk very slowly directly in front of them
48. When you are able to jump the queue because the idiot laowai left 2 centimeters between themself and the person in front of them
49. You have absolutely no sense of traffic rules
50. You start calling other foreigners Lao Wai
51. You start cutting off large vehicles on your bicycle
52. The last time you visited your mother, you gave her your business card
53. You think no car is complete without a tissue box on the rear shelf and a feather duster in the trunk
54. You go to the local shop in pajamas
55. When looking out the window, you think “Wow, so many trees!” instead of “Wow, so much concrete!”
56. Pollution, what pollution?
57. You think “white pills, blue pills, and pink powder” is an adequate answer to the question “What are you giving me, doctor?”
58. Someone doesn’t stare at you and you wonder why
59. Firecrackers don’t wake you up
60. Your family stops asking when you’ll be coming back
61. You wear out your vehicle’s horn before its brakes
62. You buy a top-of-the-line karaoke machine
63. Forks feel funny
64. Chinese remakes of Western songs sound better than the originals
65. You get homesick for Chinese food when away from China
66. You realize that smiling and nodding is Chinese body language for, “Go away; leave me alone.”
67. All the top-level government officials you befriended for guanxi purposes when you first arrived are retired and living in your country
68. After being in an accident, you tell the ambulance driver which hospital to take you to
69. Your company offers you a job in your native land, and includes regular “Home Leave” to China as an incentive
70. You think of “salad” as diced apples in mayonnaise
71. You don’t bother to take the sticker off the lenses of your fake Ray-Bans
72. You only wear a suit when you dig ditches or do home repairs
73. Your handshake is weakening by the day
74. You compiled a 3-page list of weird English first names that Chinese people of your acquaintance have chosen for themselves.
75. Your collection of business cards has outgrown your flat
76. You and a friend get on a bus, sit at opposite ends of the bus, and continue your conversation by yelling from one end to the other
77. You cannot say a number without making the appropriate hand sign
78. You like the taste of Green Tea and Chivas
79. You start recognising the chinese songs on the radio and sing along to them with the taxi driver
80. You feel insulted when you enter a restaurant and only three waiters welcome you

Kad jau pareklamavau blogus užvakar, tai nusprendžiau, kad reikia reguliariau pradėti domėtis. Užtikau šį tą cenzūros tema, įdomiai žmogus parašė: jam muitinėje Pekine sulaikė dėžę su knygomis, išėmė dvi (nors buvo ir daug "pavojingesnio" turinio knygų), ir, svarbiausia, parašė laišką, apie tai pranešdami. Štai kokią išvadą daro rašytojas:

I think the disclosure was the point, something more important than keeping me and the people of China protected from the information in those books. It is similar to what IT experts say about the Great Firewall--the collective name for the various techniques the Chinese government use to keep people from seeing online content that might be harmful to state control. The point of the GFW isn't to block all access to content Beijing opposes. So much useful information would be caught up that the Internet would be useless. Rather, the point is to remind people that the system is being monitored.

Va ko nemėgstu, tai tos "viskas-yra-super" retorikos, kurią Kinijoj sutiksi kiekviename žingsnyje. Nueikit į bet kurį muziejų - kažkada jau esu apie tai rašius, - ir prie kiekvieno eksponato bus tekstas, koks tas eksponatas išskirtinai gražus, nuostabus, vienintelis ir nepakartojamas, mirtinai svarbus tūkstantmetei kinų kultūrai, valio šlovė per amžius amen. Dažnai taip būna ir su tekstais apie kiną: va skaičiau kažkada vieną tokį oficialų anglišką, tai kiekvienas filmas pasitarnavo milžiniškam kiniško kino meniniam progresui, kiekvienas aktorius sugeba fantastiškai perteikti personažo jausmus, o režisierius - užfiksuoti subtiliausius sielos virpesius. Nors užmušk, jokios diferencijacijos. Tačiau būna ir kitaip: yra toks dalykas kaip kino kritika. Parodykit man nors vieną knygą, kuri nagrinėtų ne "kažką apskritai apie kiną", o ką nors labai konkretaus. Na, lyg ir Dai Jinhua "Wuzhong fengjing" į tą pusę neša, ale per sunki, tai pasiliksiu rudeniui. Pasitaiko, aišku, straipsnių, kurie kažką ir pasako, bet va užtaikiau ant keleto tokių, nuo kurių tiesiog purto (iš juoko). Pavyzdžiui, viename filmas "Tas kalnas, tas žmogus, tas šuo" (mūsuose - "Kalnų laiškanešys") kritikuojamas, nes jame tėvas perduoda savo laiškanešio darbą sūnui, o tai yra nelegalu (į valstybinės tarnybos vietą gi konkursas turi būt), vadinasi, filmas klaidingai sudėlioja moralinius akcentus. Bet čia tai dar nieko, juk reikia kažkam party line parašyti. Kitas autorius, kurį dabar perbėgau akim, nes nenorėjau gaišti laiko normaliam skaitymui, aptaria keletą jauniausios režisierių kartos filmų. Įsivaizduokit, "Sudžou upė" jam užkliuvo tuo, kad, nors režisierius ir ieško realizmo, nerealiai, t.y. pernelyg tamsiai, pavaizduoja Sudžou upės aplinką. Arba, anot autoriaus, jauniausios kartos režisieriams trūksta sugebėjimo patenkinti publikos potraukį į aplinkos ir žmogaus gyvenimo grožį. Užvis labiausiai nervina tas tonas: va, jaunėliai, jums dar mokytis ir mokytis, pavyzdžiui jūsų mokytojų karta iš personažų gyvenimo visada daro filosofines išvadas apie būtį ir istoriją, o jūs - ne, taigi pasistenkit, vaikučiai (sunku perteikti tą "jin yi bu nuli", taip jau pamokomai skamba...) Mokyti režisierių, ką ir kaip sakyti?? Analizuokit, kritikuokit ir siūlykit subjektyvius pamokymus, bet neprimetinėkit kažkokios nuomonės a la "istorinių išvadų nedarymas prieštarauja kino principams apskritai". Tikrai yra žmonių, kurie tą rašo nuoširdžiai, ne vien dėl party line...

Labai įdomiai čia šiandien išėjo...
Paskambino (jau po paskaitų ir po pietų) man kažkokia britė mergina, prisitatė kaip Katie draugė, ir paklausė, ar nenoriu darbo penktadieniais, nes jai netinka. Na ką, sakau, gerai. Turėjo ji susitikti su savo darbdave šeštą valandą, taigi išėjau iš taiči šiek tiek anksčiau. Anoji moteris paskambino šiek tiek prieš šešias, pasakė, kaip atrodo ir pasakė, kad ieškosim taksi iki jos namų, o jei nepavyks, teks važiuoti autobusu. Hm, bandžiau klaust, ką man reikės šiandien daryti, kad jau iki jos namų važiuojam. Nežinau, turbūt nesuprato... Ką gi.
Susitikau, miela tokia moterėlė, universiteto dėstytoja. Na, einam mes link autobuso stotelės, šnekam įprastom temom. Bet kažkaip nieko ji man apie mokymą nesako: kiek vaikų, kokio amžiaus... Kiek vaikų paklausiau, tačiau ji pati iniciatyvos nerodė.
Nuvažiavom į jos namus, ten - dukrytė, o vyras virtuvėj valgyt gamina. Pasodino mane ant sofos, ėmė tvarkyti stalą... Supratau, ko atvažiavau: vakarienės. Bėda bėda... Labai susinepatoginus sėdau prie stalo, atsargiai atsargiai pasakiau: "Labai atsiprašau, aš - vegetarė, todėl suvalgysiu tik truputį". Atrodo, ji išgirdo, bet ar suprato - nežinau... Koldūnuose mėsos, aišku, buvo, laimė, nedaug... Dar sykį pabrėžiau, kad nevalgau mėsos, kai paklausė (irgi dažno Kinijoj) klausimo, ką mes Lietuvoj valgom. Hm, iškart po to sekė siūlymas paragauti dešrytės. Mandagiai atsisakiau.
Paskui tik buvo pereita prie reikalo: ką mokysiu, iš ko ir, žinoma, už kiek. Mokės 80 kuai (~26lt) už valandą, kas yra mažiau nei standartinė 100 kuai kaina... Tai kodėl nepaprašiau daugiau, sakysit? Jie tokie malonūs žmonės... Išsilavinę, inteligentai. Žino, kada Lietuva atsiskyrė nuo SSRS ir kad tai buvo pirma atsiskyrusi valstybė. Paklausė manęs tikrai sudėtingo klausimo, "How do you feel about the Soviet Union?"; kai zigzagais išsisukau pasakydama daugmaž kad mano kartai tai jau ne tokia artima patirtis kaip tėvams, paklausė, kaip į tai žiūri mano tėvai... Vėlgi, atsargiai pasakiau: nepriklausomybę mes branginame. Butukas paprastas ir neiščiustytas, priešingai nei tie, kur buvau anksčiau. Pavaišino mane vakariene, nuoširdžiai... Na nežinau, nežinau, kaip tokioje situacijoje pakelti akis ir pasakyti: "žinot, man per mažai". Be abejo, niekad nepraturtėsiu gyvenime su tokiu požiūriu... bet... bet... reikia dar užsiaugint storą odą...

...o po visko dar palydėjo iki autobuso stotelės, palaukė, kol atvažiuos autobusas ir davė pinigų bilietui... ir pakvietė pietų šeštadienį...

Skaitau dabar knygą, kurią paėmiau iš į Tailandą išskridusios Katie, nes ji baigė skaityti, o kuprinė buvo kimšte prikimšta. Vadinasi "River Town, Two Years on the Yangtze", aut. Peter Hessler. Autorius ir dar vienas amerikietis dvejus metus gyveno nedideliame Sichuan provincijos mieste Fulinge, dirbo vietiniame pedagoginiame koledže anglų kalbos, kultūros ir literatūros dėstytojais. Kolei kas perskaičiau gal tik ketvirtį, bet nuo pat pirmų puslapių supratau, kad nemažai Hesslerio patyrimų labai jau pažįstami. Nepaisant to, kad jis Kinijoj gyveno prieš dešimtmetį, ir tame mieste jiedu su Adamu buvo apskritai vieninteliai užsieniečiai...

Prisiminiau, kaip prieš važiuodama į Kiniją neturėjau žalio supratimo, kokia ji yra, kaip atrodo. Kas, kad išklausyti "kinų kultūros įvado", senosios Kinijos istorijos kursai, kas, kad visokių nuotrupėlių prisigraibyta kalbos pamokose ir iš gandų. Filmuose, galų gale, matydavai tik kokią Qin arba Tang dinastiją, geriausiu atveju - Kultūrinę Revoliuciją, o jei šiuos laikus, tai daugiau Honkongo ir Taivanio filmuose. Ko man laukti ten važiuojant - čia buvo didžiausias klausimas, ir bergždžiai klausinėjau ten jau buvusių. Nežinau, gal jos tiesiog nesumojo, ko nesuprantu, ar kaip atsakyti. O gal tingėjo, gal, galų gale, manė, jog reikia pačiam nuvažiuot ir pamatyti. Bet aš dabar ten važiuosiantiem galėčiau papasakoti. Galbūt ne taip sklandžiai ir gražiai kaip Hessleris, tačiau...

Pirma pasakyčiau: labai daug kas priklauso nuo to, kur važiuoji - nuo miesto, jo dydžio ir atvirumo pasauliui, žmonių, su kuriais bendrausi ar susidursi, išsilavinimo. Tačiau gali būt tikras: čia, Kinijoje, net jei namie įpratai būt toks, kaip ir visi, neišvengiamai esi kitoks ir iš kitur. Todėl iš tavęs automatiškai tikimasi kitokio elgesio, manierų ar dar ko nors, kas tik šaus tavo stebėtojui į galvą. Taip, stebėtojui, nes Kinijoj nuolat esi stebimas, atvirai ir dargi pranešant: "Laowai", "Waiguoren", blogiausiu atveju "Yangguizi" (foreign devil), kurį Katie tvirtina girdėjusi Panzhihua. Tačiau dar dažniau - tiesiog "hello" su visom jo keistom kiniškom modifikacijom. Tas hello gali gerokai įsipykti, tačiau kinai nesupras, kuo tu nepatenkintas - žinau, bandžiau aiškinti.

- Prašau daugiau mūsų nebešaukti "Hello".
- M? Mes čia taip įpratę šaukti. Tai kaip tuomet šaukt?
- Nereikia šaukt.
- Bet kaip tuomet šaukt?

Gali būti, tau dėmesys patinka. Man jis irgi patinka, bet tuomet, kai jo noriu pati ir laukiu. Nuolatinis dėmesys visur kur erzina: kai žmonės į mane spokso Vilniuje, žinau, kad šiandien atrodau arba labai gerai, arba labai blogai. O Kinijoje žmonės į tave spokso visada. Kai ant kelnių užsidrebi šaukštą padažo, jie į tave spokso lygiai kaip ir kai pagaliau pavyksta netikėtai normaliai apvesti pieštuku akis.

Vilniuje mes spoksome į juodaodžius ir siauraakius, bet, bent jau didžioji dauguma, iškart nusukam akis, kai jie atsigręžia. Vengiam badyt pirštais, o jei badom, tai, išskyrus pakiemių vaikigalius, nešaukiam iš paskos: "Žiūrėk, užsienietis". Atrodo, jau keliolika metų, kai "balti" ir kitų spalvų žmonės gali lankytis Kinijos Liaudies Respublikoje. Atrodo, tokiam mieste kaip Nankinas, kur užsieniečių per dieną sutinki bent kelis, o universiteto apylinkėse - keliolika, jei ne daugiau, visi turėtų būt įpratę. Bet kur tau... Laowai - žodis, kurį išmoksi net nenorėdamas.

Stebėjimas gali atbaidyti nuo daugelio dalykų. Eiti į, tarkim, kompiuterių gatvę, man stresas, nes žinau, kad ten, kur man reikia nueiti tiktais pasižvalgyti, mane kiaurai vers žvilgsniai ir iš paskos aidės angliški ir kiniški kvietimai: "Come in, come in, come in", "Beautiful girl", "Ni xuyao shenme?" ("Ko ieškai?"). Ne, ne todėl, kad šiandien įsisegiau naujus auskarus ir dėviu sijoną virš kelių, kai kinės aplinkui visos su kelnėm. Ir ta pastaba, kurią nugirdau per DcD garsus ausyse - "Kokia graži!" - buvo skirta todėl, kad aš balta. Balta oda - labai gražu. Aukštas ūgis - labai gražu. Tiesa, kiniškais standartais per stora, betgi - laowai. Beautiful girl, missy.

Taip pat, jeigu esi baltas, ko gero, šneki angliškai. Tavo tikrasis vardas vadinamas "anglišku vardu". Ar tu iš Amerikos? Ne? Iš Britanijos? Ne? Kanados? Irgi ne? Atsiras ne vienas ir ne du, kurie ims tave ignoruoti, nes negali jiems papasakot, kaip Amerikoj gerai. O jei esi, tarkim, kanadietis, kaip Tammy, apsidžiaugs, kad gali padėti pažįstamam, kuris kaip tik ruošiasi emigruoti ten. Be to, kaip laowai, by default esi turtingas ar bent jau turtingesnis, nei kinai. "Jūsų tėvai turbūt labai turtingi" - staiga metė plaustininkė Yangshuo. Mes su Liepa atsakėm, kad kaip ir ne. "Vis tiek už mus daug turtingesni" - nukirto. Ir tai tam tikra prasme tiesa, nes mūsų pinigai Kinijoj vertingesni, nei mūsų šalyse, tačiau švaistytis jais mažai kas nori, studentai juk. Ir kaip visada jiems yra galas. Ne visi kinai tą gali suprasti. Tammy, keliaudama į Hainanį, sutiko tris kinus verslininkus, kurie išsižiojo, išgirdę, koks Kanadoj vidutinis metinis uždarbis. Tačiau jie niekaip negalėjo suprasti, kai Tammy jiems aiškino, kad ir pragyventi Kanadoje yra septynis kartus brangiau, tik aikčiojo, kad gali susikrauti ten aukso kalnus.

Kinai didžiuojasi savo šalim ir šimtąkart tau pakartos, kad jų istorijai penki tūkstančiai metų. Bet jų didžiavimasis neretai atrodo perdėtas, patetiškas, tuo nebetenkantis savo prasmės. Užtenka užeiti į bet kokį muziejų, kuriame yra angliški paaiškinimai. Kiniškų taip greitai dar negaliu visų praryti, todėl neskaitau, tačiau angliški po poros salių ima atrodyti vienodi. Vidutinis užrašas gali skambėti taip: "Šis dramblio kaulo vėrinys buvo rastas ten ir ten tais ir tais metais, manoma, priklausė tam ir tam, datuojamas tada ir tada. Iš kairės matome tokį ir tokį įrašą, dešinėje pavaizduota tas ir tas. Apvadai auksiniai. Vėrinys padarytas labai meistriškai ir atskleidžia jo gamintojo išskirtinį talentą, mokėjimą sujungti tradiciją su iš šalies atėjusiomis įtakomis. Tai nepakartojamas šito tipo vėrinių pavyzdys!" Tokios pat retorikos buvo pilnas angliškas trumpos kinų kino istorijos vertimas. "Šis filmas atskleidė tautos kančias... pagrindinė aktorė pademonstravo puikią savitvardą... nepakartojamai fantastiškas... įspūdingas..." Kai viskas įspūdinga, nebežinai, ar jie patys tuo tiki.

Manau, po dar pusės metų galėsiu papasakot dar daugiau. O gal išties reikia patirti pačiam. Bet jokiuose universiteto kursuose, jokiuose filmuose Lietuvoje to negirdėjau ir nemačiau...


P.S. Pažiūrėjau šiandien Ang Lee "Sense and Sensibility" su Emma Thompson, Kate Winslet, Hugh Grant ir - ohmygod - Alan Rickman. Reikia pasakyt, kaip ekranizacija - gera. Nors galbūt Jane Austin pakankamai lengva ekranizuoti. Maloniai nustebino Hugh Grantas. Apskritai aktoriai labai gerai parinkti, ypač patiko Mr. Palmer, ir Mrs. Jenninngs labai taikli. Reikia dabar perskaityt "Emma" ir susirast filmą.

( Skaityti daugiau )

( Skaityti daugiau )

( Skaityti daugiau )

( Skaityti daugiau )

Jūs jos nelaukėt, bet ji sugrįžo :p Deja, dar ne namo, bet vis tiek... Visą dieną tvarkiau nuotraukas ir spausdinau kelionraštį, tačiau fotokibiras nelabai atsidaro, taigi kolei kas - kelionraštis su šiokiom tokiom spausdinimo klaidom. Na, po truputį...

( Skaitykite daugiau )

Nežinau, kaip čia keliais žodžiais išeitų :D Bus foto, gal net vakare sukrausiu (maniškės iš užkulisių, Tammy fotografavo veiksmą. Organizatoriai žadėjo programą, įrašytą į DVD atsiųsti, taigi turėčiau turėt vėliau...)

Anyway. Suknelė atrodė gal ne taip ir blogai, bet su ja pajudėti neįmanoma!!! Aš suprantu, kad kinės visos - atsiprašau, no offence - kaip lentos, ale kodėl aš turiu kankintis kiniškai figūrai pritaikytuose tramdymo marškiniuose... Na, nors per pilvą laisva :) Užtat rankas kaip veržė... Stovėti ir gražiai šypsotis dar galima, betgi man reikia groti! Ir live, ne kaip kai kuriems daininkams, kurie savo iš anksto įrašė... Negana to, dar reikėjo ir mikrofono - tokio, kur ant ausų užkabinamas. Per repeticiją su mikrofonu jokių problemų: tą aparačiuką ant sijono prikabino ir viskas. O suknelė - gi ne sijonas, ir diržo jokio nėr... Tai surado tokį raudoną dirželį, apvyniojo mane po suknele, tenais prikabino aparačiuką, užsegė suknelę... kokia laimė, kad per siūles nepersprogo :p Bet elektronika ant liemens judesius, savaime suprantama, dar labiau apriboja. Pavyzdžiui, nusilenkti galima tik minimaliai... Šiaip padarė iš manęs tokį "princesišką" stilių: garbanos ir panašiai. Tammy dar SMS į užkulisius atsiuntė, "you look like a cinderella with that hair style!" Ok ok, dėl atrodymo viskas čiki - jeigu tik būčiau galėjus normaliai judėti...

O šou... Paties šou nematėm, turėjom sėdėt už scenos. Viskas taip greit praėjo, pats pasirodymas... Kiekvienam pasirodymui buvo priskirta po žmogų, kuris turėjo neišleist mūsų iš akių - literally. Vaikinukas išsigando, kai nuėjau į tualetą... o paskui dar į persirengimo kambarį beldėsi manęs ieškodamas. Beje, jis buvo vienas iš tų kinų, kurie žino Lietuvą... o jeigu kinas žino Lietuvą, tai žino dėl vienos iš dviejų priežasčių: 1. Sovietų Sąjunga 2. Krepšinis. Šitas žinojo abu.

Taigis. Net nežinau, ką čia pasakot, negi iš eilės, kas ką kaip :) Gal tik pasakysiu - antrą vietą pajamėm :) Tik kad kažkaip į konkursą nepanašu... Mūsų pasirodymas buvo priešpaskutinis, o po kelių minučių - vėl į sceną apdovanojimam. Aiškiai nuspręsta iš anksto. Nors diplomų ir prizų dar negavom, "nes kol užrašysim vardus, praeis šiek tiek laiko".

Blogos naujienos: ir antram rudeniniam bate pradėjo rastis skylutė. Tai reiškia, kad batų nebeturiu visiškai. Taip pat vakar vakare grįžus kambaryje baigėsi elektra (mes turim jos ribotą kiekį), o tai reiškia, kad makiažus ir iki nenormalumo lakų pripurkštus plaukus turėjau tvarkytis tamsoje. Jau nekalbant apie tai, kad no electricity=no warm water... Bet nieko. I'm cool.

Jia you!!!

P.S. Viena vokietė man, kai pasiskundžiau, kad rūbas nepatogus: "That's probably because you're not used to such kind of clothes". Aš: "Oh no, I do wear this kind of stuff, it's just that it's too small". Keistokai pažiūrėjo, nenuostabu, a ;)

P.P.S. Hm... Ar gali būti, kad radau darbą? Pažiūrėsim...
P.P.P.S. Ne, atrodo negavau... ką gi, back to studying...

Policininkas linksmai gatvėje su kažkuo šnekučiuojasi, o už dviejų žingsnių, galima sakyti, jam po nosimi, moteriškė praeiviams siūlo piratinius Windowsus.

Ketvirtadienis, 2006 m. spalio 19 d.

Apie kinus ir Ordnung

Indraja galvojo, kad pas kinus yra Ordnung. Įdomi tema. Pagalvokim.
Nes Ordnung pas kinus ir yra, ir nėra. Bent jau sprendžiant iš tos menkutės dalelytės kinų gyvenimo, su kuria spėjau susidurti. Čia ne apibendrinimai ir ne išvados, čia – įspūdžių srautas.
Pirma. Reikia turėt omenyje, kad Kinija – didelė šalis. Nejuokinga: kad ir kiek kartų tą esate girdėję ir iš kokių įvairių šaltinių, taip yra. Plotas artimas Europos, žmonių – virš milijardo. Tai yra masė. Pastumi ir juda, intertiškai, o įsivaizduojat, kas būtų, jeigu pastumtum ne į tą pusę? Kas būtų, jeigu, tarkim, kokios provincijos gyventojai staiga sumanytų elgtis pagal savo taisykles. Išjudėtų, galimas daiktas, ne tik visa milžiniška valstybė, bet ir šis tas už jos ribų. Į gerą tai ar į blogą – pasekmes labai sunku nuspėti, suvaldyti ir atitaisyti. Todėl tai yra paprastų paprasčiausias nesuvaldymo pavojus. Kad taip neatsitiktų, Kinijoj Ordnung yra. Yra daug biurokratijos, kuria jau ne sykį skundžiausi. Daug popierių, registracijos dokumentų, kortelių, būdų žinot, kas tu esi, kur tu esi ir ką veiki. Yra tam tikri apsauginiai mechanizmai. Pavyzdžiui, vakar šnekėjau su viena kine. Ji sakė, pasitobulinti anglų kalbą anglakalbėje šalyje praktiškai nėra galimybių dėl vizų apribojimų. Be abejo, komunistinė valstybė, kontrolė kitokia nei kitur, tačiau tam yra priežastis. Jeigu vizos būtų dalijamos visiems užsimaniusiems mėnesį kitą pasimokyti anglų kalbos, tokia galimybe norėtų pasinaudoti oi daug kas. Kinijos mastu “oi daug kas” Europoje ar Amerikoje jau yra “labai daug kas”. Problemos, problemos. Todėl griežta kontrolė pristabdo procesą. Antra vertus, biurokratijos ir popierizmo tikslą ne visur sugebu suprasti. Tarkim, vietinis apsipirkimo knygynuose procesas: knygynai kaip ir pas mus, eini prie lentynos, vartai, skaitai, išsirenki. Išsirinkęs eini prie kasos, sumoki pinigus, gauni čekį. Bet knygos tau čia neįdės į maišelį. Kodėl? Ogi apmokėjęs reikiamą sumą trauki prie knygyno išėjimo, ten sėdi darbuotojas, neretai uniformuotas (ar net išvis policininkas kažkoks), jis paima tavo knygas ir čekį, patikrina, ar viskas gerai, uždeda ant čekio antspaudą (raudoną, jie čia visur raudoni), sudeda knygas į maišelį – ate ate. Dviguba kontrolė. Suprasčiau, jeigu nebūtų signalizacinių vartelių prie durų, bet dideliuose knygynuose jie yra, o ant knygų, reikia manyt, barkodai taip pat visur sudėlioti. Taigi masių pavojumi šitas antspaudavimas man neatrodo iki galo paaiškinamas.
Dar vienas man, kaip pašalietei, nepakankamas paaiškinimas. Pokalbis su kita kine, Qingdao, apie eismą Kinijoje. Aš atkreipiu dėmesį, kad eismas daug chaotiškesnis nei Europoj, ir kad kirsti gatvę ne per perėją arba važiuojant mašinoms yra kažkas panašaus į nusikaltimą, kad Europoj nors ir daroma taip, bet daug rečiau nei Kinijoje. Europoj, pabrėžiu, mašinos sustoja praleisti pėsčiųjų. Kinės atsakymas: “Taip, bet Kinijoj tiek daug žmonių, jeigu mašinos sustotų jų visų praleisti, įsivaizduoji, kas būtų?” Juk sakiau, Kinija – didelė šalis. Čia tu, pėstysis, esi atsakingas už savo gyvybę ir už savo kantrybę. Nelauk šviesoforo, perėjos neieškok (išskyrus išties judrias gatves), tiesiog dairykis: atvažiuoja kas nors ar ne. Be abejo, skirtingi žmonės, skirtingi požiūriai ir įpročiai. Bet žinok, kad jeigu tu eisi per perėją, atvažiuojanti mašina nesustos – ji tik piktai tau papypsens, kam jai painiojiesi kelyje. Kas greitesnis, tam pirmenybė: taisyklė tokia.
Tęsiant kalbą apie Ordnung… Kinai punktualūs, tą esu iš kažko girdėjus ir įsitikinau pati. Jeigu kinas pasako: repeticija devintą valandą, žinok, kad atėjęs lygiai devintą būsi paskutinis arba geriausiu atveju vienas iš paskutinių. Jeigu susitarei susitikt šeštą, be dešimt šešios sulauksi skambučio: aš jau čia, ateik. Tačiau. Pagal kažkokią keistą logiką kinai atsirenka, kur būti punktualiems. Pats puikiausias pavyzdys yra interneto įvedimo mūsų bendrabutyje istorija. Net nežinau, kiek kartų buvo sakoma „kitą savaitę“, „po trijų dienų“ ir panašiai. Netgi jeigu pasakoma konkreti data – tada ir tada pradėsim – tai nieko nereiškia. Ir nėr jokių „labai labai atsiprašom, baisiai nesmagu“, kai išvysta tavo paniurusį veidą.
Gyvenimo ritmas. Ordnung, nors esu tikra, ne visur vienoda (mhm, Kinija – šalis didelė). Dvyliktą valandą pietūs. Jeigu šiek tiek po dvylikos susitinki pažįstamą kiną, jis rūpestingai paklaus: „Ar valgei jau?“ Apie šeštą valandą – vakarienė, situacija analogiška. Pavyzdys: man sako, rytoj vakare koncertas, susitinkam šeštą. Gerai, ateinu, galvoju, o, parepetuosim, persirengsim, kada koncertas? Septintą, gerai. Ką tu. Pirmas klausimas vos tik atėjus: „Valgei vakarienę?“ Aš: „Ne, nevalgiau.“ „Tai einam pavalgysim.“ „Oi, ačiū, bet aš nealkana.“ Žvilgsnis žmogaus, neišgirdusio ką ką tik pasakei: „Jo, einam, pavalgysim“. 没办法. Nėr kas daryt. Šeštą valandą, nors po valandos koncertas, orkestro laukia dėželės su vakariene. Valgykim. Užtat po vakarienės užkandžiavimų nebėr. Trys valgiai per dieną – gana, kam čia dar smulkintis.
Apie daiktus. Atsiprašau už žinomų dalykų kartojimą: Kinija – didelė šalis. Užeik Nankine į žvilgančią Xinjiekou universalinę parduotuvę, o paskui apsilankyk mažų parduotuvėlių rajone Fuzimiao. Yra ir posh, ir Gariūnų. Negali pasakyt, kad visur vienodai. Kaime, be jokios abejonės, dar kitaip atrodo.
Taigi Ordnung. Yra ji, kaip ir visur. Ir, kaip ir visur, savita. Orkestro pultai per koncertą turi būti vienodo aukščio, būtinai. Choras tvarkingai vienodai apsirengęs ir sustojęs pionieriškai išdidžiai. Šou, fasadas muzikoje – čia jau atskira tema, priminkit, pakalbėsiu, nes baisiai įdomu. O Ordnung kaip visuomenės gyvenimą valdanti jėga yra kartais neįprasta ir netikėta, bet turi savo vidinę sistemą, kuri tačiau gal ir neatrodo tokia jau logiška žvelgiant iš šalies. Nesgi mano Ordnung ne tokia pat.