Varnėnė rūke

Deja, apie šiandienos filmą galiu papasakoti mažiau nei apie nekultūringą publiką :/ Žmonių kiemelyje daug, bet teko būt ir tokiuose renginiuose, kuriuose žmonių daug, bet publika supranta, kad negražu vieni kitiems trukdyti. Šiandien teko nelaimė atsisėsti gale, po skėčiais prie staliukų. Visas galas tiesiog ūžė kaip avilys, tad teko tik džiaugtis, kad yra angliški subtitrai. Šalia sėdėjusi kompanija vis atkreipdavo dėmesį į filmo siužetą, kad va lyg kažką praleidom, o pala, kas čia vyksta, a, tai turbūt čia taip, o gal...? Viena panelė, regis, buvo gerai apsišvietus šitos akcijos klausimu, žinojo, kas kur ir kada rodoma, tačiau didelės pagarbos iš šitokių "žiūrovų" pusės nepamačiau. Pagarbos kitam žiūrovui ir pagarbos kinui...

O Tristanoj, žinoma, stipriausia yra spalvingi charakteriai - Tristanos ir jos globėjo - bei jauna ir graži Catherine Deneuve (oi nemėgstu prancūzų rašybos :] ). Vis tik "Viridiana" man buvo įtaigesnė, nors nenoriu nieko vertinti, nes filmą žiūrėjau aukščiau aprašytomis sąlygomis.

Vakar nelijo, todėl nukulniavau iki Mokytojų namų kiemelio ir, šiaip ne taip radusi vietą atsisėsti, pažiūrėjau filmą po atviru dangumi. Pirmiausia, triskart valio "Meno aviliui" už tokią puikią akciją, antriausia, kaip gaila, kad anksčiau neprisiversdavau nueiti, na bet jau dabar tai žinosiu, ką veikti trečiadienio vakarais.

Taigi vakardienos meniu buvo Julio Medemo (Ispanija) filmas "Poliarinio rato mylimieji". Senokai nežiūrėjau Europos kino, viską kažkaip surijo kiniškas, tad buvo smagu išvysti nenuobodų, nesnobišką ir ne pernelyg intelektualų, tačiau nekvailą europietišką filmą. Filme apie meilę ne tiek kalbama (siužetas - meilės ir meilės ieškojimų istorija), kiek juokaujama. Nes viską čia valdo atsitiktinumas. Ne koks nors baisus likimas (nors ir siunčiantis herojai Anai "žinutes" nuojautų pavidalu), o tiesiog įkliuvimas savo gyvenimo rate. Be abejo, likimą ir panašius dalykus čia galima išskaityti, tačiau, mano nuomone, daug įdomiau yra būtent tas ratas. Yra ratas vienoks - ciklas, apie kurį kalba ir Otto, ir Ana, - tačiau yra ir tiesiog gyvenimo ratas. Kiekvienas žmogus juk veikia tam tikroje socialinėje sferoje, ir būna taip, kad susiduri su žmogum, kuris pažįsta tą, tą ar aną, ar yra kilęs iš to paties kaimo kaip tu, ar dar kas nors. Galima pavadinti "žvirblio ir lietuvio" arba "koks mažas pasaulis" principu. Taip ir Otto ir Anos gyvenimas sukasi tokiame rate, tačiau filme viskas, žinoma, hiperbolizuota, pagardinta švelnaus humoro doze, ir išvadas paliekama darytis pačiam žiūrovui. Geriausia tai, kad neaišku, kaip istorija baigiasi: kai parodė antrąją pabaigos versiją, mintyse maldavau, kad nieko daugiau neprilipdytų, ir neprilipdė, ir buvo tobula. Žiūrovas savo filmą kuriasi pats.