Varnėnė rūke

Ir vėl sesijos metas - ir vėl susidarinėju pamatytinų filmų sąrašėlį. Nors kišenėj vėjai tuoj švilpaus, atsarga gėdos nedaro.

* "Kolekcionierė" - debiutinis Kristinos Buožytės filmas, susilaukęs visai neblogų atsiliepimų.
* "Seklys" - vėlgi, neblogų nuomonių girdėtą apie šitą filmą. Be to, Michael Caine'as ir Jude'as Law...
* "Mergaitė ir lapė" - pasižymiu todėl, kad autorius tas pats kaip ir "Imperatoriaus kelionės". Jei norėsis ko nors gražaus, šis filmas turėtų tikti.
* "Kasandros prakeiksmas" - gėda, nemačiau nė vieno Woody Alleno filmo. Pats metas pamatyti.
* "Manęs čia nėra" - apie Bobą Dylaną kiek neįprastoje biografinėje (?) dramoje.
* "Narnijos kronikos: Princas Kaspijanas" - bėda bėda, prieš žiūrint filmą, dar reiks pagaliau perskaityti knygą, nes taip visos serijos ir nebaigiau.

Sėdėjau šiandien prieš seansą turbūt mažiausioje, klaustrofobiškiausioje (?), daugiausia klausimų apie priešgaisrinę apsaugą keliančią "Vingio" salėje 12 ir prisiminiau visas teorijas apie kiną-sapną. Kad kino salėje žiūrovas - kaip sapnuodamas (=kaip motinos įsčiose): tamsu, apribotas regos laukas, šilta, sėdi sau ir žiūri, kaip ekrane pildosi tavo užslopinti troškimai. Čia buvo prieš seansą. Tada atėjo laikas panirt į sapną...

Filmas - egiptietiškoji "Dunija". Per daug tolimas, nepažįstamas ir vaizduojama kultūrine aplinka, ir pasirinkta tematika, todėl reikėtų pamatyti dar kartą, nuosekliai, po kaulelį išnarstyt, kad lig galo suprasčiau. Tačiau nėra visiška juoda dėmė - priešingai. Kaip ir sapnas, kurio siužeto atbudęs nebepameni, ši iliuzija-projekcija tamsioje salėje susilieja į vientisą šydą, atmosferą, lydinčią ir po paskutinių titrų. O gal tiesiog - penktadienis buvo, todėl kino teatras knibždėte knibždėjo žmonių. Ar duonos aromatas iš kepyklos pavasario ore dvelkė neįprastai ryškiai. Visa tai susidėjo į tikrą, gerą filmic experience. Sapną. Nebūtinai visai malonų, nebūtinai, galų gale, tobulą, ir visai neprivalomai - kokį nors "šedevrą". Bet kam tas konvulsiškas kapstymasis po tūkstantsluoksnį pasąmoninį moteriškumą "Sutrikusioje Anoje", jei galima šitaip paprastai. Užtat neberašysiu, kaip norėjau, kaip mane užkniso kai kurie dalykai (nors tikrai užkniso), ir pasistengsiu užmiršti, kad dėl nuovargio bei didesnės nei įprastai kino dozės salėje vėl sužiaurėjo įvairiausi nerviniai tikai, kad naktimis nemiegu, nes stresuoju dėl nespėjamų baigti darbų, kad atsiranda įvairių dilemų (apie kurias turbūt bus atskiras įrašas po spyna). Šiandien buvo gera imt ir panirti į kiną.

"XXY": geras filmas. Pamiršiu po savaitės, bet geras.

P.S. Super vaidyba.

Rašo žmonės, rašo žiniasklaida, po kiekvieno Pavasario ar kito reikšmingesnio festivalio žurnaluose pasirodo interviu su žvaigždėmis, kurios prisipažįsta per Pavasarį imančios atostogų ir pasižiūrinčios kokius 40 filmų (anksčiau būdavo savaitė, dabar - dvi, tai turbūt skaičius padvigubės?) Ir dar kas nors pasako, kad senais gerais laikais pažiūrėdavo per parą 6-7 filmus. Taaaaip... vadinasi, jei nori vadintis "tikru kinomanu", kinas turi būti vienintelis pomėgis. Tarkime, kad vidutinis filmas trunka apie 1,5h. Tai 6 filmai užtrunka maždaug 9 valandas. Jeigu žmogus dirba 8 valandas, paskui 9 valandas žiūri kiną (tarkim, valgo žiūrėdamas... arba dirbdamas), tai jam dar lieka 7 valandos miegui. Na gerai, 6-7 filmai jau yra didelis extreme'as. Bet netgi 3 filmai per parą yra prabanga, jei dirbi/mokaisi, o ne šiaip Maljorkoj gyveni už turtingo dėdės pinigus. Kaip tai įmanoma?? Jau nekalbant apie tai, kad po poros filmų neišvengiamai atbunka dėmesys, viskas susipainioja, prasideda mechaniškas žiūrėjimas ir t.t. Ar malonumas nevirsta konvejeriu?

Tai ką... pats metas pradėti sudarinėti per šiųmetį "Kino pavasarį" pamatytinų filmų sąrašą :)

• Aš esu kyborgas, bet tai nieko - kažkaip vis norėjau Kinijoj nusipirkt DVD, nes mėtėsi kiekvienoj krautuvėlėj, bet taip ir nenusipirkau.
  
• Aleksandra - na, Sokurovas. Galbūt... Bet tik jeigu bus nuotaika tinkama.
• Katynė - pati ko gero nežiūrėsiu, bet vien dėl indraja_rrt įdėjau :)
• Mano vaivorų naktys - Wong Kar Wai... profesinis interesas, taip sakant :) Pats metas pradėti rimčiau ir Honkongo kiną krimsti.
• Riedlenčių parkas - sako, geras. Nors kažkaip netraukia konkrečiai šiuo metu.
• Sutrikusi Ana - skamba įdomiai
• Aš iš Tito Veleso - irgi įdomiai
• Burtai - lygina su "Big Fish"!
• Jos akimis - įdomi tema.
• La Zona - perskaičiau aprašymą ir kažkodėl prisiminiau "Dievo miestą".
• Rudens puota - tiesiog.
• Deizė Diamond - sudomino tema.
• Iskos kelionė - turėtų būt sunkus filmas...
• Irina Palm - jau seniai girdėjau apie šį filmą.
• Mirties lelijos - cha, turiu aš jį DVD. Tai dar pagalvosim, ar eit žiūrėti.
• Skafandras ir drugelis - nespėjau pažiūrėti Galoj.
• Kartą - mačiau interviu su tos dainos autoriais prieš Oskarų ceremoniją :)
• Naujasis pasaulis - įdomi tema.
• Žemjūrės pasakos - Ursulos LeGuin anime ekranizacija "Kino pavasaryje"! Įvykis.
• Heima - nors ir dokumentika (nepriprantu aš prie jos), bet turėtų būti nenuobodi.
• Mechaninė meilė - na įdomu, kokius gi ten "skirtumus tarp Rytų ir Vakarų" stengiamasi tyrinėti...
• Dunija - reikia pažiūrėt ką nors iš programos "Arabiški miražai".
• Kai aš buvau partizanas - iš lietuviškos programos.

Taaip... O dabar reikia išsirinkti max 10 filmų, nes, kaip visada, daugiau neištempsiu (esu pareiginga ir lankau [beveik] visas paskaitas, kitaip sąžinė užgraužia negyvai). Nors, kadangi festivalis truks dvi savaites, tai galima apsiriboti kokiu 15-ka. Tuojaus pradėsim derintis tvarkaraštį...

Šiandien visą dieną praleidau VSC, seminare apie savanorystę. Iš tiesų baisiai įdomu buvo, vis dar graužiuos nagus, kad anksčiau nieko panašaus nebuvau sugalvojus. Dabar visai rimtai pradedu svarstyti galimybę išvažiuoti pagal Europos savanorių tarnybos projektą kokį nors. Tą būtų įmanoma suderint su magistrantūra, jei išsiprašyčiau deferred entry arba, Leideno atveju, stočiau į vasario mėnesį prasidedančią programą. Man atrodo, patirtis būtų neįkainojama. Na bet jei ne EST, tai nors Lietuvoj ką nors pradėsiu daryt. Įdomybės!

O prie atsiliepimų tai vakarykštis Zhang Yuanio, to paties, kurio "Pažiūrėti labai gražu" man taip patiko, "Žalios arbatos" (绿茶) seansas. Turiu prisipažinti, kad ne iki galo supratau visus siužeto vingius (iš esmės dėl to, kad nebuvo net kiniškų subtitrų; šiaip tai aiškiai šnekėjo, supratau kokius 90%, bet ten ir taip painu buvo, tai 10% truputį sutrukdė). Bet paskaičiau internete ir daugmaž žinau dabar :) Iš tiesų nejoks ypatingas filmas, nors ir įdomus pažiūrėti. Jiang Wen visada labai mielas aktorius. Operatoriaus darbas irgi vertas dėmesio... Istorija, jei domina, yra internete (įvesti "zhang yuan green tea"), dabar neturiu laiko daug rašyt, nes yra žmonių, kurie laukia nesulaukia, kol baigsiu konspektuot budizmą (o būtent dėl "Arbatos" kol kas dar ir nebaigiau jo konspektuot...)

TAISA: Na va, nusprendžiau, kad galima pabandyti prisijungti prie VEKS (Vilnius - Europos kultūros sostinė) savanorių, užpildžiau anketą, žiūrėsim. Nors pats tas projektas man toks juokingas vietom, bet labai noriu veiklos :)

Atrodo, pradeda ištikt tas sindromas "visą semestrą nieko nedariau, o dabar pradėjau ir todėl visi nuo manęs atsikniskit, nes turiu milijardą knygų ir per mažai valandų". Ką gi. Būna taip.

Pasirodė kito semestro tvarkaraštis, kinų kalbos dvi (!) paskaitos, užtat sockult. antropologijos metodologijos net 4 kreditai, ir laisviem dalykam 4 kreditai, hm. Na, ir bakalaurinis - šešetukas. Gyvensim, ponai.

Po keturių iš eilės dienų prasėdėtų ištisai prie kompo (apie padarinius sveikatai neklauskit) knisant straipsnius beigi brošiūras, vakar dar sugebėjau nupėdint iki "Skalvijos" pažiūrėti Lyncho "Vidaus imperijos". Na, ką aš galiu pasakyti. Iš esmės nieko, reikia nueiti ir pažiūrėt savom akim, kad suprastum - arba tiksliau, kad suprastum, kodėl niekas nesupranta. Gėda, aš Lyncho labai nedaug mačius, tik vieną seriją "Tvin Pykso" (keleriais metais per vėlai gimiau) ir kažkokių trumpametražių seniai seniai Juodaragy. Bet šiaip  - verta, tikrai. Nors akys ir kankinamos staigiais šviesos kontrastais...

Hm... Turbūt visgi esame tiesos šitame: http://whatson.delfi.lt/news/film/article.php?id=14891081 Šiaip esu didelė tinginė ir į festivalius vaikštau neatleistinai retai. "Kino pavasaris" kasmetiniu įvykiu man tapo nuo dešimtos klasės, bet, priešingai nei kai kurie ten sutinkami pažįstami, nepraleidžiu kino salėse kelių parų iš eilės su sumuštiniais ir termosais. Kad ir kaip planuodavausi pamatyti kuo daugiau, įgimtas pareigos jausmas eiti į paskaitas ir daryti namų darbus sukliudydavo pamatyt daugiau nei aštuonis filmus per savaitę. Ir tai jau jausdavais, kad gyveni kino teatre (kai pasitaikydavo, tarkim, trys seansai per dieną. Čia tau ne trys TV laidos, o pilnametražiai filmai...) "Scanoramoj" išvis buvau tik vieną kartą. Nu netraukia ji manęs, nors užmušk. Gal reikėtų ką nors susiorganizuot šiemet, bet... betbet. Tinginė esu, sakiau.

O grįžtant prie straipsnio temos, tai taip, iš tiesų ir yra sudėtingiausia pasirinkti, kuriuos festivalio filmus žiūrėti, nes jie visi aprašomi kaip šedevrai. Aš paprastai renkuosi pagal tai, ar atrodo įdomi, užkabinanti tema. Tarkim, manęs ko gero nesudomintų koks nors besiužetis "videomeniškas" kūrinys "apie viską ir nieką". Atsiprašau, man truputį gaila savo dviejų valandų ir keleto litų. Paskutinį kartą, kai ėjau į "Pavasarį", visi mano žiūrėti filmai buvo azijietiški - na, iš esmės kiniški, taivanietiški, dar mongoliškas buvo kažkoks. Nors ne, meluoju, buvo vienas graikiškas, ir visai neblogas - pasirinkau būtent pagal užkabinantį aprašymą.

Tikrai, "Pavasaris" atrodo neturintis aiškios koncepcijos, apibrėžtumo. Bet tai yra ir savotiškas privalumas, nes juk negali visų filmų sudėt į koncepcijų lentynėles. Toks formatas festivaliui leidžia parodyti pavienes įdomybes.

Valgymas kino salėj vienareikšmiškai nervina. Tik va, kai žmonės iš tiesų visą dieną kino teatre praleidžia, ir tarp seansų užkąsti nespėja, tai ką jiems daryti? Dar niekad neteko per "Pavasarį" piktintis kokiu nors traškučius žiaumojančiu kaimynu. Vis tik publika supranta, kur atėjo, ir viską daro kultūringai... imvho.

O vėlavimai nervina dar labiau. Čia daugiausia dėl to, kad kai kurie seansai persidengia, bettai galima būtų sąžinės turėt ir kažkaip jau planuotis savo dienotvarkę, nes dabar kai ateina dvidešimt minučių praėjus nuo seanso pradžios, tai ir pamato tą filmą tokį, be galvos...

Galvoju, už kuriuos filmus dar "neatsiskaičiau". Na, ne visus tikrai aprašau čia, ir dar turiu tokį sąsiuvinuką, kuriame bandau prisiminti pasižymėti, ką mačiusi, bet vis tiek kartais patogiau Facebook'e ar čia susikrauti atminimui :)

Vakardienos atradimas - PPStream programa, deja, jum nebūsianti naudinga, nes yra visa kiniška. Visokios TV laidos, serialai ir filmai (ne tik kiniškai), galima žiūrėt tiesiai iš interneto. Vakar šitaip pasižiūrėjau "Ir velnias dėvi Prada"  bei kažkokį dar visai pavienį "Just my Luck". Tai apie "Pradą" galima pasakyt, neblogai susukta, Meryl Streep vaidmuo tikrai žavus, bet abejoju, kad po kelių mėnesių dar prisiminsiu patį filmą. Apie "Just my Luck" net šnekėti nėra ko, romantinė komedija, ir tiek.

Dar prieš tai mačiau "Jazminai skleidžias" (<茉莉花开>, Molihua kai, angl. "Jasmine Women"). Zhang Ziyi čia vaidina net ne vieną, o tris pagrindinius vaidmenis - ir vaidina visai neprastai.  Labai kiniškai sužaista pavadinimu ir herojų vardais, gaila, kad to neįmanoma atspindėti vertime: "molihua" kiniškai yra "jazminas"; trijų herojų - senelės, motinos ir dukters - varduose yra Mo, Li ir Hua (kiek pamenu, jas šaukia A Mo, Lili ir A Hua, o gal A Li irgi pavartojamas - tas "a" yra tiesiog kai kuriose vietovėse prie vardo pridedamas skiemuo, kad vardas būtų dviskiemenis). Kinai mergaitėms mėgsta duoti gėlių vardus. Na, o "kai" - atsiverti, atsivėrimas", kas susiję su pagrindine filmo siužetine linija. Trumpai: respublikos laikų Šanchajus, Zhang Ziyi herojė A Mo baisiai žavisi kinu ir kino žvaigždėmis, tad kai į jos su mama fotosaloną įžengia - ne, tiesiog įplaukia - ir angliškai prabyla stilingasis ponas Mengas (puikus Jiang Wen vaidmuo), ji net nedvejodama, prieš motinos valią, priima Mengo pasiūlymą vaidinti kine. Be abejo, viskas baigiasi puošniu viešbučio kambariu, galiausiai - naujai užsimezgusia gyvybe ir pabijojimu darytis abortą. Kino karjera baigiasi, prasideda karas, ponas Meng dingsta į Honkongą. O A Mo gimsta dukrelė, pavadinama Lili. Antroji dalis - jau apie ją. A Li vėlgi vaidina Zhang Ziyi, o senstelėjusios A Mo vaidmuo tenka pirmoje dalyje A Mo motiną vaidinusiai Joan Chen. Lili laikai - porevoliucinė Kinija, bet ratas apsisuka vėl, Lili, nepaklausiusi motinos patarimo, paskuba ištekėti, santuoka nenusiseka, Lili išprotėja, jos vyras nusižudo ir jųdviejų įsivaikinta mergaitė - A Hua - lieka augti su močiute A Mo. Užaugusią A Hua, be abejo, taip pat vaidina Zhang Ziyi... Dabar jau trečia epocha: reformų ir atsivėrimo. Istorija kartojasi: A Hua santykiai su "mažuoju Du" (viens iš tų šauniųjų kinų aktorių - Liu Ye :)) baigiasi vyro pasprukimu ir nėštumu. Tačiau A Hua nutaria ratą nutraukti, imasi savarankiškai tvarkyti savo ir savo (per didelę liūtį Šanchajaus gatvėje) gimsiančios dukros gyvenimus.

Vėlgi, ne kažkoks baisiai ypatingas filmas, kurį visą gyvenimą atsimintum. Taip pat man kažkaip nelabai sueina galai su laikotarpiais. Bet į tuos gyvenimo ratus ir pasikartojimus įdomu pažiūrėti.

Na štai, užtaikiau ant dar vieno tikrai gražaus ir tikrai verto visų dėmesio filmo: <看上去很美> (Kanshangqu hen mei), pažodžiui - "Gražu pažiūrėti", arba "Pažiūrėjus baisiai gražu", o tarptautinis pavadinimas - "Raudonos gėlytės" ("Little red flowers"). Džang Juanis - vienas tų režisierių su gyslele daryti emociškai paveikius filmus, kurie tačiau ir savo racionaliojo pagrindo, minties logikos nepraranda. Apie "Rytų rūmus, vakarų rūmus" rašiau anksčiau - tas filmas nelabai padarė įspūdį. Užtat "Grįžti namo naujiesiems metams" yra tikrai sukrečiantis filmas, vertas pažiūrėti vien dėl savo paskutinės (ilgos ir slegiančios) scenos. Be abejo, dar yra "Pekino benkartai", kita niūruma, iš kurios taip gerai mokytis kiniškų keiksmažodžių, šiek tiek chaotiška, bet užtat leidžianti atitrūkti nuo nusibodusios Zhang Yimou vizualinės estetikos. "Aš tave myliu" turiu (net dviem pavidalais), bet vis nepasižiūriu, tačiau labiausiai graužiuos nagus, kad nepavyksta rasti "Sūnaus" ir "Mamos" - pagal pavadinimą taip tiktų mano bakalauro darbui...

Grįžtant prie "Gražu pažiūrėti": iškart matosi, kaip puikiai Džang Juanis moka dirbti su vaikais. Ir kaip jis tą istoriją nufilmavo, net neįsivaizduoju. Viso filmo veiksmas vyksta vaikų darželyje (kažkokioje įtartinai primenančioje Imperatoriaus rūmus vietoje), laikas daugiau mažiau paaiškėja tik pačiame gale. Vaikų darželio auklėtojos vaikams už tinkamą elgesį dalina raudonas gėlytes: daugiausiai gėlyčių surinkęs apdovanojamas, o tie, kas daro į lovą, ryte nesiplauna rankų ir t.t., gėlyčių negauna. Štai į tokią aplinką pakliūna pagrindinis herojus Fang Tsiantsianas (Fang Qiangqiang... na gerai, pagal VLKK transkripciją būtų Čiangčiangas), ir visas filmas yra apie tai, kaip jam ten sekasi ir nesiseka prisitaikyti. Tik pora kartų kyšteli nosys į aplinkinį pasaulį, o pats informatyviausias kyštelėjimas - pačiame gale, bet jį išduoti būtų malonumo gadinimas. Kamera beveik viską rodo vaikų akimis, ir poveikis žiūrovui keleriopas, nes, viena vertus, supranti, kaip mąsto ir ką jaučia vaikas, kita vertus, bandai nuspėt "auklyčių" mintis.

Čia nėra daug ką pasakot. Taip taip, aš neišsilavinus, knygos neskaičiau. Bet, žinot, ir netraukia skaityti, jeigu ir knygoj toks pat fantasy štampas, kaip čia (o gal ne?). Poterio, Ambero ir šiaip visų pasaulio pasakų mišinys. Būt tokiu savaime nėra blogai, galų gale, juk visos fantasy istorijos sukasi daugiau mažiau apie tą pačią šerdį, tačiau yra meistrų, kurie turi savo meninę viziją, kurie, galų gale, supranta, kodėl tos amžinosios pasakos vis kartojamos ir kartojamos. Tarkim "Fauno labirintas" buvo toks filmas su kabliuku, o čia... Visa tai, nuo ko mane šiurpas krato daugumoje fantasy ir kai kuriose scifi knygose: tiesmukumas, grubiai užlopytos skylės (raganos: "O dabar mums reikia jos širdies" - "Taip! Pagaut ir išlupti! Kad būtume jaunos per amžius! Mwhahaha!" Na, čia taip maždaug). Iš aktorių vieninteliai įdomūs - Claire Danes ir De Niro. Na... laimė, buvo penktadienis, ir mano nuotaika gera :]

Beje, rekomenduoju: sekmadienį Skalvijoj prasideda japonų kino dienos.

Bankrutavęs verslininkas gauna žinią iš gimtinės: tėvo sveikata suprastėjusi, reikia skubėti aplankyti. Tačiau palikti Pekiną geriausia būtų ne vienam: gimdytojai "senoviškų" pažiūrų, jiems labai svarbu, kad sūnus parvestų į namus žmoną. Negalima leisti, kad Guo Dziadziu tėvas paliktų šį pasaulį manydamas, kad giminės linija nutrūko. Bėda ta, kad Dziadziu su savo mergina išsiskyrė, o dabar yra giliai įklimpęs į skolas, ir nieko gero tėvui parodyti neturi. Vienintelė išeitis - pasisamdyti laisvo elgesio merginą ir sumokėti jai už sužadėtinės vaidmenį. Taip Dziadziu ir Lili atsiduria toli nuo Pekino...

Filmas "Nuomos laikotarpis" (租期, Zu qi, ang. "Lease Wife") - paprastas kaip trys kapeikos, siužetas nors ir pilnas neįtikinamų situacijų bei "kaimietiškos egzotikos", didelių pretenzijų neturi. Tačiau kažin kodėl visas šitas šiupinys susivalgo labai maloniai. Imponuoja būtent tas pats paprastumas ir nuoširdumas: net skolos išmušinėtojai, buvę Dziadziu kolegos, nepatyrę, neryžtingi, tačiau išvengiama absoliučiai dirbtinės neskanios komiškos vaidybos. Visame filme - natūralumas ir neįmantrumas. Netgi Lili vaidmens atlikėja, nors balansuoja ant vulgarumo ribos, sugeba išlaikyti pusiausvyrą. Pabaiga taip pat nenueina į banalybes, nors visą laiką maniau, kad jau atspėjau, kuo istorija baigsis, ji baigėsi kitaip - ir idėja buvo išlaikyta iki galo.

Šiaip tai jau tikrai užknisti pradeda kiniškų piratinių DVD kokybė. Kai kurie jų net ne piratiniai, normalūs, tiesiog labai pigūs. Pavyzdžiui, lig šiolei nepažiūriu man iš akademinės pusės svarbaus ir šiaip įdomaus Zhang Yang filmo "Maudyklos" (arba "Dušas", "Praustis" - čia kaip išversi), mat jis sugebėjo užstrigti įpusėjęs. Man sakė, kad čia todėl, kad mano DVD grotuvas - vakarietiškas. Reikia nusipirkti kinišką "traktoriuką", ir jis viską viską suks. Deja... ne Kinijoj esu dabar. Bet ne tik ta bėda. Dar įdomybė, tarkim, kad Gilliamo "Tideland", kurį visai nusiteikus buvau pažiūrėti, pasirodė besąs... įgarsintas čekiškai. Dangau aukštybių. Gal kam nors reikia? Galiu padovanot.

Štai ir vakar žiūrėtos "Operos vaiduoklio"/"Hamleto" parafrazės vokiečių ekspresionistų ir klasikinių siaubo filmų stiliumi "Giesmės, aidinčios naktį" (夜半歌声, Ye ban ge sheng, pažodžiui būtų turbūt "Vidur nakties giesmės garsai"... hm... gal taip net gražiau?), taigi šito filmo pabaigos - pačių paskutinių scenų taip ir negalėjau pamatyti. Et. Gal dabar pavyks parsisiųsti 1995-tųjų versiją ir sužinoti, kuo ten baigėsi. Priminė kitą naminį kino seansą, dar Kinijoje, kai žiūrėjau vieną naujausių Honkongo romantinių dramų "Su gimtadieniu": tada veiksmas nutrūko maždaug toj link pabaigos traukiančioj vietoj, kai herojė turėjo apsispręsti, kovoti jai dėl mylimojo ar ne. Dangau dangau, ir kaip man dabar gyvent, nesužinojus atomazgos?

"Mobilųjų telefoną" (手机, Shou ji, 2003) namie žiūrėti tik pribaigiau (pradžia buvo klasėj). Na, ką aš galiu pasakyti, filmas kaip filmas. Geras kinų kalbai pasimokyt... Absoliučiai nerealios situacijos, nors ir labai norima pavaizduot realias (be abejo, mane labai nervinančio You Ge herojus tai išskirtinis melagis), bet tai čia jau turbūt kiniško pramoginio filmo specifika - jų nerealios situacijos mums atrodo labiau nerealios nei nerealios situacijos Holivudo pramoginiuose filmuose. IMVHO. Bet tai ko ir norėt iš Naujiesiem metams skirto filmuko... (tik kodėl tuomet taip blogai baigiasi? Būtent dėl pabaigos suabejojau, kad šitas skirtas Naujiesiems metams -- kinai savo Naujiesiem metam visada turi tokį didelio biudžeto smagų filmą visai šeimai, pats pirmas, regis, buvo "Lauk, kol susitiksim" - 不见不散, Bu jian bu san).

Tiesa, dar vienas, kurį mačiau pastarosiom dienom - "Purpurinis drugelis" (arba "Violetinis drugelis"... po šimts, reikia galų gale išsiaiškinti, kuri spalva yra 紫 - viską čia gadina anglai, teturintys vieną "purple". Man atrodo, kad violetinė - tiksliau, 80% esu įsitikinus, kad violetinė, bet purpurinė taip gražiai skamba... Ir Purpurinis kalnas Nankine...; vienžo, filmas: 紫蝴蝶, Zi hudie, 2003). Lou Ye, vieno garsiausių jauniausios kartos kinų režisierių, filmas, sprendžiant iš IMDB, kurtas po "Sudžou upės" ir prieš "Vasaros rezidenciją". Pirmąjį mačiau, antrojo - dar ne. "Sudžou upė", be abejo, stipresnis. "Drugelyje" nors ir buvo tokių "och..." supratimo ir apsivalymo momentų, tačiau bendras vaizdas išlieka vidutiniškas. Trumpai: kalbama apie Šanchajų 4 dešimtmetyje, kai jį buvo užėmę japonai. Visą laiką lyja. Japonų kažkoks žvalgybininkas ar šiaip "vietinės policijos" vadas sutinka savo seniai seniai Mandžiūrijoje mylėtą (ar išnaudotą?) kinę, kuri iš tiesų tai dirba su kinų kovotojais už laisvę, ir pas buvusį meilužį grįžta tik, taip sakant, darbo tikslais. Va čia ir įdomiausias klausimas: ar filmas - apie meilę, ar apie japonų-kinų konfliktą, ar dar apie kažką? Yra visko po truputį. Centrinė siužetinė linija vis tik yra meilės, o politiniai nesutarimai - fonas, tačiau, kita vertus, pagrindiniai herojai yra labai susitapatine su savo pareigomis, taigi... taigi, trumpai tariant, išeina daug įdomiau nei "Pone ir ponioje Smituose".

Once again, I watched a completely random movie instead of something that has been lying on my shelve for three years waiting for attention. Strangely enough, it was a documentary this time - "An Inconvenient truth", portraying Al Gore's campaign on raising awareness of the global warming issues (primarily in the States). Politics and occasional American patriotism aside, it's a good film. It truly focuses on environmental issues and manages, to a reasonable extent, to leave Mr Gore's personality and political aspirations untouched (there are some personal facts, but they all point to a bigger message). The only - and quite disturbing - point here is, Al Gore wouldn't be able to give his lectures on those inconvenient truths to huge audiences if there was not the same system that spurs the global warming on. He's flying, he's driving, he uses his laptop in a number of shots. Huge screens, comfortable halls, all the modern technology, even Mr Gore's and everyone else's appearance point to extensive industries behind, industries that most probably actually hinder Gore's appeal rather than help it. Can it be averted? Probably not. The main goal of the film was to show where the problems are, but then, at the very end, we are told that "humanity already possesses all the necessary means to slow down the crisis". What means? How is an individual able to help? These questions are largely left unanswered, and the film does not work as a "learn by example" model. I agree that it was not the purpose, but then, how many of the spectators will actually care enough to go look for ways to contribute, after they've seen this film? That's an important question to answer, and I do not think that this documentary fully succeeded on this level.

Overall, a good example of healthy propaganda. (do you even say it in English? I guess you don't but it sounds so nice in Lithuanian :] )

Nuomonė daugiau mažiau sutampa su Agnės Marijos, tačiau šitokio didelio emocinio šoko nepajutau :) Iš tiesų labai stipriai susuktas filmas, stipriai daugeliu požiūriu: tai ir tinkamai parinkta pagrindinė aktorė (nors antraplaniai iš tiesų prieš ją nublanksta, na, bet tai filmas apie Edith Piaf, todėl nieko tokio), ir filmo ritmas (be stabdžių, bet ne per greit), ir emociniai akcentai (na gerai gerai, ir man ašarėlės kartais kaupėsi :) iš tiesų tai per pačią pirmą sceną. Nesijuokit, bet man tai pati pačiausia gotiškiausia scena kine. Jau kai užgrojo...). Nematau jokių bėdų tame, kaip kai kas kritikavo, kad iškirpti dideli, anot jų, svarbūs dainininkės gyvenimo epizodai. Aš ėjau į kiną kaip žmogus, apie Edith Piaf nežinantis nieko, taigi galiu vertint pakankamai nešališkai. Kaip žiūrovė, supratau, kokį Piaf paveikslą norėjo nutapyti filmo kūrėjai, ir tų pateiktųjų epizodų man visiškai pakako (o kaip buvo "iš tikrųjų", tegu rūpinasi istorikai ir dokumentininkai). Tiesą pasakius, visai norėtųsi palyginti filmą su paveikslu: ten pataškyta, šen papaišyta, o čia per vidurį - sodriai užtepta... rezultatas - įvairiapusis, ne ploščias išskirtinės asmenybės portretas. Pats geriausias, sakyčiau, tiesiog tobulas viso filmo sprendimas - į finalines scenas įdėti faktą apie Piaf dukrą. Jeigu tai būtų buvę parodyta chronologiškai tinkamu metu, nebūtų buvę jokio smūgio žiūrovui, jokio naujo prieskonio į jau į filmo pabaigą lyg ir susidėliotą Piaf gyvenimo mozaiką. O dabar toks sujaukimas tik į naudą: paskutiniai kvėptelėjimai, ji dar gyventų, dar tiek daug yra nepasakiusi ir nepatyrusi, bet... Bet. Ar juntat, koks netikras tas "rožinis gyvenimas"?

Nesu didelė klasikinio Honkongo kungfu kino gerbėja. Nusibosta žiūrėti į muštynes neaišku kieno neaišku su kuo, užtat ir nežiūriu daug - tik kiek tekdavo užmesti akį per televizorių. Bet štai gyvenimas dar Kinijoj privertė pasižiūrėti Once upon a time in China, arba tiesiog - "Wong Fei Hung" (bendrine kalba - "Huang Feihong") - ir ką jūs sau manot, patiko! Tobulas pramoginis filmas, viskas ten, kur reikia ir kiek reikia, be to, visokios užuominos žinantiems šį tą apie Kinijos istoriją. į jaunąjį Jet Li gražu pažiūrėti... Tą patį galima pasakyti ir apie antrąją dalį, kurią žiūrėjau vakar. Retas atvejis, kad tęsinys būtų ne prastesnis už pirmąjį filmą. Neįveikiamasis kungfu herojus Wong Fei Hungas gi šuoliuoja per dalis nė nekrustelėdamas. Skanu suvalgyti prieš miegą (ir prisiminti, kas toks buvo Sun Jatsenas bei Baltojo Lotoso sekta).

Toks filmas, kai žiūri ir galvoji: IŠ KUR JIS ŽINO??? Nes Billo Murray'aus-Dono Johnstono pasaulis yra ir mano pasaulis. Tiksliau, to pasaulio nėra. Jokių pojūčių, jokio tikslo - tiesiog plauki ir tiek. Į seklio vaidmenį įsijautę kaimynai tik striksi aplinkui, kad gavo darbo, kažkokie nesusipratę jaunuoliai klajoja po pasaulį be pinigų, o tau tiesiog... viskas dzin... Atsiras ar neatsiras... Tik kavos puodelį prašom. Šerė išėjo - belieka patraukt pečiais ir toliau sėdėti ant savo sofos. Pasaulis, galų gale, ir yra sofa. Absoliučiai jokio point'o. Ir jokių nereikalingų kinematografinių filosofijų ar išvadų - pažiūrėjai, ir užteks. Filmas baigėsi, metas eiti namo.

Jamam šitą filmą. Bent jau aš - atbukus kaip ir ponas Johnstonas.

Nors užmuškit, negaliu suprasti homoseksualų. Aš juos toleruoju ir visa kita, ir pati pažinojau, bet čia tas pats, kaip su kinais kai kuriais atvejais - yra barjeras, nors ir suvoki, kad jų elgesys jiem turi prasmę, pačiam atrodo neteisinga, ne taip. Todėl nenuostabu, kad ir ekrane rodomos homoseksualų meilės istorijos atrodo kažkokios iškreiptos (kaži, ar jiem taip pat atrodo "straight" filmai?). Na, žiūri į ekraną, matai, kad stengėsi filmo kūrėjai, ir gelmės visokiausios daug ten, bet negali pats, kaip žmogus, įsigyventi, užjausti, pateisinti.Taip ir su Zhang Yuan filmu "Rytų rūmai, vakarų rūmai". Zhang Yuan šiaip yra vienas mano mėgstamiausių Naujosios kartos kinų režisierių. Jo stilius toks "minkštas", apeliuojantis į emocijas, o ne intelektą (priešingai sausesniam Zhang Yango stiliui), ir paveikus. "Graži mama" ir "Grįžti namo Naujiesiems metams" - tikrai emocionalūs, nors ir sudėtingas bėdas nagrinėjantys, bet "arti žiūrovo" esantys filmai. Atrodytų, panašiai turėtų būt su "Rūmais", tačiau pati medžiaga, kurią pasirinko režisierius, jau yra barjeras. Visų pirma kažkodėl visi mano matyti filmai apie homoseksualus akcentuoja seksualinę reikalo pusę, nors santykiai juk ne vien iš to susideda. Gal tik aš ant tokių užtaikau? Kažkodėl atrodo, kad gėjus personažas kine - nepasotinamas maniakas, ir kad ir kaip dangstytum jo meilužių paieškas kokiom nors "artumo" paieškomis, akcentai aiškūs. Už ką jiems taip kliūna? Kodėl "straight" tokių personažų mažoji, o "queer" - didžioji dalis? Zhang Yuanio personažo visoks kitoniškumas pabrėžiamas, jo perdėtas teatrališkumas kartais net erzina. Aišku, gal toks pabrėžimas ir pateisinamas, nes rodoma vis tik ne dviejų asmenų, o dviejų visuomenės dalių konfrontacija: homoseksualai - "kitokie" - ir juos parkelyje susitikinėjančius gaudantys tvarkdariai - "normalūs". Štai toks vienas tvarkdarys naktį praleidžia klausydamasis jį įsimylėjusio "kitokio" išpažinčių. Jauno vyro pasakojimai policininką ir traukia, ir atstumia. Kaip oficialiosios valdžios bei viešosios nuomonės atstovas, jis savo kalinį smerkia. Tačiau kaip žmogus nori ir mėgina suprasti - nemanau, kad tie bučiniai filmo gale reiškia ką nors daugiau. Viena policininko pusė sako, kad "kitokie" irgi turi teisę ir prasmę egzistuoti, kita priešinasi: juk jis pats yra "normalus" - tai yra, kaip dauguma, o kalinys - daugumai neįprastų papročių besilaikanti mažuma. Labai gerai filme atrodo stilizuotos kinų operos scenos, apskritai muzika fantastiška.

Ta proga, kad Zhang Yuanis kalba apie budelio ir aukos santykius, išsitraukiau klasiką - "Naktinį portjė". Na taip, kai pasižiūri, supranti, kodėl Saulius Macaitis - ramybės jam - įtraukė į "100 žymiausių pasaulio filmų"... Čia daug nepripasakosi, reikia žiūrėti pačiam. Ir suvokiama, ir ne, ir šlykštu ir kažkodėl nelabai - su siaubu pastebi, kad "nenormalūs", bet "straight" santykiai lengviau įsisavinami nei "queer". Gal iš tiesų per prigimtį neperžengsi. Na, bet aš ne apie tai. "Naktinis portjė" - tikrai klasikinis filmas, su puikia vaidyba ir viskuo kitkuo.

O beje. Mane iš proto veda vienas dalykas. Visuose (gal tik išskyrus apie žilą senovę) kinų filmuose girdžiu vieną garsą. Tokį tuščią... šiek tiek panašų į tą, koks būna vėjui dainuojant elektros laiduose... Nesuprantu, iš kur jis, ir kodėl jį girdžiu visur. Gal čia taip pat, kaip su tuo nuolatos kažkur kaimyniniam bute skambančiu telefonu, kurį girdžiu tik aš viena? Kelia nerimą.

Įdėsiu ir čia, ką rašiau Frype.lt, kad nepamesčiau, nors šiaip filmas matytas seniai seniai kino istorijos paskaitoj ant kompiuterio ekrano, ir labai nekokybiškas :]



***

Dieną, kai turėjo įvykti "Auksinės gėlės prakeiksmo" (originalo pavadinimas - "Pilnas miestas auksinių šarvų") premjera, Kinijos kino teatruose nebuvo leidžiama rodyti jokio kito filmo. Kažkur, tiesa, Jia Zhangke surengė savo "Gerųjų žmonių iš Trijų Tarpeklių" (a.k.a. "Tykaus gyvenimo") premjerą: tarsi protestą prieš pompastišką vis toliau į praeitį besižvalgančio Zhang Yimou pasirodymą.

Vis toliau į praeitį - ir į nerealesnę praeitį. Vadinamosios kinų Penktosios kartos režisieriai nemėgsta krapštyti to, kas vyksta čia ir dabar, problemų jiems gana ir praėjusiuose dešimtmečiuose bei šimtmečiuose. Tačiau kuo toliau, tuo daugiau tų problemų laužtos iš piršto - kad tik žiūrovams į ką pažiūrėti būtų. Taip yra ir pastarajame darbe, kurio veiksmas vyksta neva Tang dinastijoje (turbūt todėl, kad tais laikais moterys nešiojo tikrai atviras sukneles). Juk iš tiesų tikslas yra parodyti pop dievuką Jay Chow, kino grandą Chow Yunfatą, daug daug aukso bei kitokių akiai malonių vaizdų, na, dar įmetam Gong Li, kad užsieniečiai žiūrėtų. Ir voila - jau galime įsivaizduoti, kaip atrodys būsimosios Pekino olimpiados atidarymas. Zhang Yimou šoka pagal dūdelę, nes muzikontai jam atseikėja tikrai nemažai.

O vis tik Zhang Yimou gerbiu labiau nei iki visiškai nesuprantamų žemumų paskutiniu filmu nusiritusį jo kolegą Chen Kaige. Kad yra kur akis paganyt, ne taip jau blogai. Galų gale, Padmės Amidalos kostiumais pirmajame "Žvaigždžių karų" epizode irgi per daug nieks nesiskundė. Visko, visko būna pasauly, visko ir reikia. Svarbu, kad tai būtų padaryta bent su kruopelyte skonio.


-----


Dar šiandie susivokiau, kadgi bus MJR ir kad šiemet neturiu su kuo važiuoti (o iš esmės ir kada, bet jei būtų Kernavėj, nors dienai nulėkčiau, dabar gi į Zarasus nenusitrenksi). :( Gaila. Pasiilgau naktų su keistais filmais, gotišku bumčiku ir visokiais savamoksliais žmonėmis.

Kadangi vakar, prieš pat išeinant į Mokytojų namų kiemelį, vynuogių bei vogtų vištos kulšių apsivalgiusi mūsų nevala šuo nusprendė, kad jai laikas į lauką, padariau žaibišką sprendimą pasivaikščioti su ja ilgiau nei pusvalandį (ko šiaip niekad nedarau) ir tai įskaityti kaip "išėjimą į lauką", mat visą dieną namie sėkmingai pribaiginėjau "Daxue" ir "Zhongyong". Tačiau kino seansas vis tiek buvo - kaip paprastai tokiais atvejais, žiūrėjau filmą visiškai ne į temą: 1929-tųjų The Broadway Melody. Kaip tautai žinoma, 1927 metais pasirodė pirmasis pilnametražis vaidybinis filmas su dialogais, muzika ir dainomis - kitaip tariant, su sinchronizuotu garsu (ne tik fonine muzika). Taigi nenuostabu, kad "Brodvėjaus melodija" - vienas pirmųjų kino miuziklų - po dviejų metų susilaukė didžiulio pasisekimo ir net gavo Oskarą. Šiandien sunku suprasti, ką ten žiūrėt... Daug ilgų statiškų kadrų (nes nepaslanki garso įrašymo technika; ir šiaip montažas ne toks kaip dabar), dainelių nedaug ir neįsimenančios jos, apie siužetą nekalbėsim. Todėl geriau pažiūrėt į tokį filmą kaip į istorinę įdomybę.