Varnėnė rūke

Susivokiau, kad šiandien atsėdėjau ko gero paskutines paskaitas universitete. Perspektyvoje - dar dvi, kuriose galbūt dalyvauti negalėsiu, taigi... Labai jau greit tie aštuoni semestrai prabėgo.

Užtat pažadėjau rytoj atnešti bakalaurinį, o jis dar labai nekokios stadijos, taigi šiąnakt reikia jiayou - "pridėt kuro", - kad rytoj būtų galima ramia širdim pabaigti Lituanicono pasipasakojimą, pratęst transkribavimą, o trečiadienį susikraut kuprinę savaitgaliniam maratonui. Stooovykla, ei, stovykla! O po stovyklos - Kaunas, Lietuvos širdis. Jiayou.

Dar prisiminiau, Kulionių kinai įsigudrino paparčių ūglius rinkti ir valgyti. Pasirodo, iš Kinijos jie eksportuojami į Japoniją, Korėją už visai nemažus pinigus. O čia - pilni miškai, tik eik ir skabyk.

Ir vėl reportažas iš lauko. Šįkart - tikrai lauko (field), nes su V. važiavom turėdamos tikslą padaryti focus grupę savajam antropologijos metodų egzaminui. "Profesinė etika" ;) neleidžia man čia atskleisti paties focuso, tačiau galiu pasakyt, kad šitas mini tyrimas visai pavyko (nepaisant didelės abiejų mūsų baimės). Informantai bendravo noriai, tiesą pasakius, net neišklausė iki galo, ką mes ten darom, tiesiog buvo iki tol vykusio pokalbio pratęsimas, tik su diktofonais ir truputį labiau struktūruotas mūsų klausimų.

Abi dienos pasitaikė puikios, ir tiesiog tobulai tiko Jorei. Naktį žvaigždės kvapą tiesiog gniaužė...

Kinai visai nenustebo, kad atėjom dviese, ir iškart pavaišino karštais pačių keptais paplotėliais, paskui - kava. Pasėdėjom turbūt daugiau nei pusvalandį, tada lyg tarp kitko paprašiau pagalbos su namų darbais ir skėlėm 45-ių minučių focus grupę. Kas įdomiausia, pasikartojo kai kurie pasisakymai iš bandomojo interviu, nors anie du informantai į šituos tik šiek tiek panašūs. Paskui, prasukusios pro namus, nuėjome pasižvalgyti į Jorės vakarojimus, o ten sutikom tris kinus, su kuriais anksčiau nebuvome bendravusios. Taip prie Etnografinės sodybos tvoros netikėtai (ir "slaptai" :)) pravedėme dar vieną - neformalų interviu, kurio rezultatai atskleidė anksčiau nepastebėtų tiriamosios grupės dalykų. Grįžusios iki trijų nakties transkribavome focusą... Aš - nuo vidurio, V. - nuo pradžios. Per tris valandas bendrom pastangom sutranskribuota vos 10 minučių :/ Transkribavimas prasitęsė ir šiandien: šitai buvo pavadinta "kompiuteriniu pliažu" :)

Kinai atsilankė ir sekmadieninėje Jorės dalyje. Tiesa, šįkart ne trys, o visas būrys (būriai: ten esama vidinių grupelių... ką ir padėjo išsiaiškinti neformalusis interviu). Pakviest juos nebuvo mano idėja, na, asmeniškai man jautėsi, kad jie ten ne vietoj, bet iš dalies gal ir įdomus sprendimas. Kaip ten sakėt, reportažai iš kitos planetos? Tai va, šįkart kita planeta atėjo į Žemę. Sako, paskui jie vaidenosi ir prie Stebyklos, bet mes ten nėjome (sėdėjom "pliaže"). Labai gerai, kad nebuvo jokių incidentų. Ir gerai, kad jie iš čia išvažiuos rugpjūtį (beje, atvažiuoja dar viena partija, ir greitai Kulionyse jau bus 40-ties kinų mini chinatownas). Maža kas iki tada gali nutikt.

Kol kaupiau drąsą ir šlifavau kinų kalbos mandagybes, ruošdamasi skambinti paprašyti kinų, kad leistų rytoj mums su Vika iš jų paimti interviu, žiūriu - skambina patys. Čia jau trečias kartas, kad skambina: pirmąkart turbūt tiesiog pašnekėti norėjo, pretekstą susiradę :), antrą kartą teko paversti iš rusų kalbos (aha, žinau...), dabar - iš lietuvių, bet vis tiek nesupratau iki galo, kokia ten bėda, nes lietuvis (šiaip tai rusas iš akcento) viena sakė, kinas - kita. Jau rengiausi čiupt progą, paklausti dėl to interviu, bet kažkaip nespėjau, pokalbis užsibaigė tuo, kad rytoj atvažiuosiu ir apsilankysiu. Taigi dabar belieka viltis, kad neišsibaidys mūsų "antropologinių bandymų" tiesiog ten nuvažiavus... Aš jiem paslaugą - jie paslaugą man, argi ne sąžininga? :)

Va, šiemet Jorė turėtų būt saulėta ir šilta! Kiek tik buvus, visada lydavo ar bent būdavo apsiniaukę...

Kažkam reikėjo tęsinio. Tai štai, tęsinys. Prasėdėjau vakar kinų vagonėlyje turbūt beveik dvi valandas. Bet rašyti visko, apie ką kalbėjom, nesinori. Taip, bijau ir nenoriu pakenkti. Nes problemų jie turi ne vieną, ir mūsų pokalbio didžiąją dalį užėmė būtent tai. Pavyzdžiui, kad per savaitę jie turi tik vieną laisvadienį (sekmadieniais irgi dirba)... Tačiau man, ko gero, viso to viešinti nedera.

Internetu su Kinija vis dar nepavyksta susisiekti, o telefoninių pokalbių kainos tik verčia juos išpūsti akis (skambutis į Kiniją kainuoja apie 5-7 Lt/min). Reikia žodyno... deja, savojo juk negalėjau jiems palikti. Pasistengsiu kitą kartą nepamiršti atnešti įrašytą kompiuterinį, vis šis tas. Tiesą, kompiuterį kažkoks bendradarbis mokytojas žadėjo pataisyti (iškart prisiminiau neseną straipsnį pavadinimu "Mokytojai susitinka statybose"). Sako, jiems čia gražu: 有山有水 - "yra ir kalnų, ir vandenų". Žvejojo. Prie bulvių priprato - pigu. Bandžiau papasakoti, kokiose vietose gyvena, kas yra Stebykla kitapus ežero ("Čia - senosios Lietuvos religijos vieta." - "Kaip bažnyčia?" - "Na taip, galima sakyti... Bet ne krikščionių. Prieš krikščionybę Lietuva turėjo kitą tikėjimą." - [vienas jų parodo žegnonę ir klausia, ar šitą. nusišypsau. ne tą] ). Išeina kalba apie šventes, jiems atrodo, kad Lietuvoj mes turim daug švenčių, o jie Kinijoje "iš esmės tik vieną - Pavasario" (mūsuose - "kinų nauji metai"). Dar jiems pasirodė keista, kad mum žmonių per mažai. Kai buvo Kaune, atkreipė dėmesį, kad tėvai vedasi po porą vaikelių - "o pas mus juk tik vieną galima", dukart pakartoja. Porai padedu sužinoti, kiek dar liko pinigų jų mobilių sąskaitose. Užrašinėju pagalbinius lapelius lietuviškai: "Norėčiau vaistų nuo..." - ilgai aiškinuosi, nuo ko, nes angliškas vertimas, rastas žodyne, kaip tyčia nieko nesako - nors dar mokykloj jį mokiaus. Iš viso, viskas tarsi iš galvos išgaravę, neviltin varo užmiršti kruvinai kalti hieroglifai ir žodžiai. Pernelyg dažnai kartoju universaliuosius 东西 (daiktas),地方 (vieta), 事情 (reikalas), kurie reiškia viską ir kartu nieką. Kelioms sekundėms sustoju kiekvieną kartą, kai reikia pasakyti 联系 (lian2xi4) - nes visada supainioju su 练习 (lian4xi2). Tarsi miegočiau, o visi reikalingi žodžiai - kažkur giliai giliai.

Nemažai prišnekėta, bet dar yra, ką šnekėt. Pasakiau, kad grįšiu po dviejų savaičių, per Jorę. Galėtų nelyti (nors visąlaik lyja), būtų galima išlįst iš to tvankaus vagonėlio...

P.S. Kinai nebūtų kinai: ir Lietuvoj atsidūrę pietus valgo 12-tą, vakarienę - 17-tą valandą. Tiksliai kaip laikrodukas :)

"Jie gyvena tuose vagonėliuose", - nuo žvyro krūvos juoduojanti sargo figūra mosteli į už kelių žingsnių susispietusius statybininkų vagonėlius.
"Ar galiu su jais pasikalbėti?"
"Jei mokat kiniškai..."
"Moku."
"Tai išmokykit juos lietuviškai. Visai nieko nesupranta."

Nutirpus sniegui, aikštelėje - šlapias klampus molis. Reikėjo autis vibramais. Vagonėlių bent dešimt: kažkodėl maniau, kad kinų ant Kaldinių kalvos dirba tik keturi, bet, anot sargo, "jų ten daug". Laikinieji namukai stovi sudarydami savotišką kiemelį, į kurį įėjusi iškart akis akin susiduriu su kinu. "Nihao", - sakau, jisai spokso: "Nihao". Akimirką nežinau, ką sakyt, tuomet lepteliu: "Jūs... kinas?" Jisai: "Taip, aš - kinas". Kvailas klausimas buvo. Bet reikia vynioti pokalbį toliau: "Atsiprašau, sutrukdysiu. Aš - jūsų kaimynė, galima sakyt..."

Iš vagonėlių lenda smulkūs, liesi kinai apatinėmis kelnėmis ir marškiniais (yra tokia vilnonių apatinių rūšis Kinijoj, visų nešiojama...) Pasijuntu kaip Jia Zhangke filme (kas matė "Tykų gyvenimą", įsivaizduoja). Iš veidų - tipiški miesto juodadarbiai, ko gero, atvykę iš kaimo vietovių, miestelių į didmiestį, ten radę darbą, o paskui buvo atvežti į Lietuvą. Tasai, su kuriuo kalbuosi, truputį panašesnis į mieste užaugusį, bet ką čia besupaisysi. Galbūt dėl to, kad stambesnis nei kiti.

Stebiuosi, kaip greitai bėga žodžiai iš manęs. Ir kaip užstringa patys paprasčiausi (tokie, kaip "reklama"), stoviu ir nors tu ką - tuštuma. Bet vis tik įgūdžiai dar neprarasti. Tačiau nežinau, apie ką šnekėt. Jų čia apie dvidešimt. Atvyko prieš keletą mėnesių, bus iki vasaros galo. Vienas, paltu apsirengęs, atbėga nešinas dideliu algalapiu ir prašo paaiškinti, kas ten parašyta. "Mes čia, atvirai pasakius, - kaip kurtieji", - prisipažįsta. Nė vienas nemoka jokios užsienio kalbos. Galbūt vieną du žodžius angliškai, bet jie anaiptol nepadeda susikalbėti su kolegomis, mokančiais tik rusų ir lietuvių kalbas. O Kulionyse dar ir atskirti nuo pasaulio: neturi mašinos, jei nori kur nors nuvažiuoti, turi skambinti į firmą. Galvoju, ar kas nors jiems papasakojo, kaip naudotis autobusais, kur artimiausias miestelis... Per tris mėnesius turbūt spėjo išsiaiškinti, o ką jei ne? Algalapyje pati nieko nesuprantu. Daug skaičių ir žodžiai, kurie man sako tiek pat, kiek buhalteriui sakytų analogiški žodžiai kinų kalba. Bandau kažką mąstyti. Paskui bandau paaiškinti, kas yra mokesčiai Sodrai. Ir kaip jie čia gyvena, nesuprasdami, ką gauna ir už ką, ką iš jų paima ir už ką? Kaune jiems vertėjavo, bet Kulionys nuo Kauno toli.

Vienas iš vilkinčiųjų apatiniais nori kažko paklausti apie kompiuterį. Kaip suprantu, neveikia QQ (bendravimo programa, naudojama kinų, korėjiečių ir gal dar kitų iš tų kraštų). Atsiduriu vagonėlyje. Tvanku, sujauktos lovos. Kinas turi nešiojamąjį kompiuterį ir Omni internetą, kurio niekad nesu naudojus, tačiau pats interneto ryšys lyg ir veikia. Tai QQ neveikia. O iš kur man žinot, kaip jį pataisyti? Darbininkai nevilty: "Mes absoliučiai nieko nemokam šitoj srity..." Nesuprantu kompiuterinių terminų ir neišmanau, kaip jiems padėti.

Tasai, kurį sutikau pirmą, nedrąsiai paklausia, ar gali gauti mano telefono numerį, jei kartais iškiltų kokių problemų. Sutinku. Pamirštu pasakyti, kad savo mobiliam galiu skaityti žinutes hieroglifais. Tuomet man jau metas eiti, nes nujaučiu, kad Lygiadienyje baigėsi pertrauka. Kinai lydi, vienas dar pribėga paklausti, ką reiškia jam atsiųstas reklaminis Labas SMS. Klampoju per molį. Kitąkart atsinešiu žodyną.

Haha, soooooo true: http://www.xinjo.com/interesting/skills-only-found-in-china/

Sėdėjau aš čia ir galvojau, kodėl Kinijoj taip sugebėjo įsišaknyt "vystymosi", "evoliucijos", "pažangumo" ir panašios idėjos. Neskubėkit mesti socializmo/komunizmo - mano klausimas būtent ir yra apie tai, kodėl Kinija taip godžiai visas šitas idėjas prarijo. Didelė dalis viso šito dalyko yra propagandos įskiepyta, tačiau esmė ta, kad prigijo labai gerai. Čia kažkur šuo pakastas. Papasakokit, kaip Sovietų Sąjungoj buvo, nežinau. Bent bent jau Kinijoj, bet kurio kino paklausus apie jo šalį, jis būtinai paminės:

1. "Mūsų istorijai ir kultūrai - 5000 metų" (vienam bloge buvo siūloma rašyt posakius, kurių Kinijoj niekad neišgirstum; vienas komentatorius sumąstė labai taikliai: "Laikraščio antraštė: Švietimo departamentas [ar ten kas] prisipažino suklydę - istorija yra tik 4999 metų senumo")
2. "Kinijoje per daug žmonių"
3. "Kinijos ekonomika dabar labai labai sparčiai vystosi"

Tarkim, knyga apie kiną, kurią dabar skaitau, taip pergrūsta "pažangumo" retorika, kad net koktu skaityti. Dalis viso to, be abejo, daroma tam, kad būtų pabrėžtas kairiosios pakraipos kino vaidmuo, tačiau yra tiesiog išskirtinio bukumo skirstymų, kaip antai (ne citata), "tuometinės kino kompanijos daugiausia kūrė visiškai menkaverčius wuxia ir kitokius fantastinius filmus, nuo kurių pasipiktinę žiūrovai suko nosis " - knyga leista dabar, pernai metais, ir taip postringauja kino ekspertas, kuris geriau nei kas kitas žino, kokį procentą populiarių, komerciškai sėkmingų kinų kino filmų  šiais laikais su daro įvairiausio pobūdžio wuxia ir kitokie kovos menų dirbiniai. Jeigu  tiek jau daug tokio pobūdžio filmų buvo sukama anuomet, vadinasi, juos žiūrėjo.

Kiek teko ragaut spaudos arba klausytis dėstytojų Kinijoje, dažnai teko užtikt žodžius "išsivysčiusi valstybė", "besivystanti valstybė", "supervalstybė". Tokie terminai kaip "atsilikęs", "barbariškas", "necivilizuotas" labai tiesmukai priešinami "pažangiam", "kultūringam", "civilizuotam" - ir čia galima stabtelėti, prisiminti, kad kinai save nuo senų seniausių laikų suvokė kaip "vidurio valstybę". Jie - centras, vidurys, kultūros židinys, supamas nieko neišmanančių barbarų. Tokiu viduriu save laikė ir tebelaiko turbūt visi ar bent didžioji dauguma kultūrinių/civilizacinių arealų, valstybių, religijų, miestų, bažnytkaimių ir t.t. Tai labai natūralu, tačiau Kinijoj visas šitas reikalas išsivystė iki išskirtinio laipsnio. Tai va, man visas šitas vidurys susisiejo su ta pažangumo/vystymosi retorika. Kinai mėgsta pabrėžti, kad "mes dabar esame besivystanti šalis, bet greitai greitai vejamės". Politinis centas iškelia, tarkim, tokią idėją kaip 和谐社会 - dabar ant kiekvieno kampo ji - pažodžiui "darni visuomenė". Ir visi raginami vystytis, vystytis, vystytis ano tikslo link. Bendras pasaulėvaizdis - žingsniuojanti pirmyn būsima supervalstybė, o kas atsilieka, vėl bus išstumti iš vidurio, kad Centras galėtų save apsibrėžti kaip Centrą: be barbarų ir periferijos Vidurio valstybė negali egzistuoti. Tiesą pasakius, jiems net reikia tų "barbarų". Reikia, tarkim, tautinių mažumų, kurios neretai apibūdinamos kaip "necivilizuotos, neišsilavinusios" ir valstybė jas neva traukia už ausų ir lavina, tačiau tuo pačiu metu iš tiesų tai skatina, kad jos skirtųsi nuo etninės daugumos (dėvėtų tradicinius rūbus, švęstų tradicines šventes), tai yra, kad, pačių kinų akimis žiūrint, vis tik liktų "kažkur užpakaly" tame begalinio vystymosi procese. Kad būtų, kaip parodyti savo nueitą vystymosi kelią.

You know you've lived in China way too long, when...


1. You’re at an expensive western restaurant and don’t even notice the guy at the next table yelling into his cell phone
2. You enjoy karaoke
3. You walk backwards in the park listening to a transistor radio
4. The China Daily is your source for hard hitting, fast breaking, investigative journalism
5. You smoke in crowded elevators.
6. All white people look the same to you
7. You like the smell of the bus.
8. You find state-employed retail staff helpful, knowledgeable and friendly
9. You no longer need tissues to blow your nose
10. You find western toilets uncomfortable
11. You throw your used toilet paper in the basket (as a courtesy to the next person)
12. You think that the heavy air actually contains valuable nutrients that you need to stay healthy
13. You think a 30 year old woman who carries a Hello Kitty lunch box is cute
14. A sexual pervert is a man who prefers women to money.
15. It’s OK to throw rubbish, including old fridges, from your 18th-floor window
16. You believe that pressing the lift button 63 times will make it move faster
17. You aren’t aware that one is supposed to pay for software
18. You are not surprised to see your tap water run dark brown
19. You tell your parents their house back in your home country has bad feng shui
20. You think that a $7 shirt is a rip-off
21. You always leave tray and trash on the table when you are in Starbucks because you insisted it is the way to keep everyone employed
22. You buy an XXXL T-shirt in store when you returned home
23. You take large sum of cash whenever you go hospital in home country
24. You have no reservations about spitting sun flower seeds on the restaurant floor
25. You think it’s silly to buy a new bike when it’ll get stolen soon and stolen bikes are half the price.
26. You’d rather pay the 10 yuan for an all night stay at the internet cafe than the 30 for a taxi home.
27. You feel cheated if you don’t receive a full head and shoulder massage when getting a haircut
28. You blow your nose or spit on the restaurant floor (of course after making a loud hocking noise)
29. You no longer wait in line, but go immediately to the head of the queue
30. It becomes exciting to see if you can get on the lift before anyone can get off
31. It is no longer surprising that the only decision made at a meeting is the time and venue for the next meeting
32. You no longer wonder how someone who earns US$ 400.00 per month can drive a Mercedes
33. You accept the fact that you have to queue to get a number for the next queue
34. You believe everything you read in the local newspaper
35. You have developed an uncontrollable urge to follow people carrying small flags
36. You regard it as part of the adventure when the waiter correctly repeats your order and the cook makes something completely different.
37. You are not surprised when three men with a ladder show up to change a light bulb
38. You look over people’s shoulder to see what they are reading
39. You honk your horn at people because they are in your way as you drive down the sidewalk
40. When car accidents become a source of heartwarming humour
41. When shopping at Carrefour some laowai stares you down for catching you looking into his basket while you wonder to yourself what laowai’s eat
42. You have figured out that it is actually the Taiwanese who are running this country
43. You have a pinky fingernail an inch long
44. You burp in any situation and don’t care
45. You start to watch CCTV9 and feel warm and comforted by the governments great work
46. You think Pizza Hut is high-class and worth queueing for
47. You have learnt how to detect someone is in a hurry behind you, and now have the ability to not only walk very slowly but also grow eyes in the back of your head, so when they start to overtake on the right hand side, you automatically cut in and walk very slowly directly in front of them
48. When you are able to jump the queue because the idiot laowai left 2 centimeters between themself and the person in front of them
49. You have absolutely no sense of traffic rules
50. You start calling other foreigners Lao Wai
51. You start cutting off large vehicles on your bicycle
52. The last time you visited your mother, you gave her your business card
53. You think no car is complete without a tissue box on the rear shelf and a feather duster in the trunk
54. You go to the local shop in pajamas
55. When looking out the window, you think “Wow, so many trees!” instead of “Wow, so much concrete!”
56. Pollution, what pollution?
57. You think “white pills, blue pills, and pink powder” is an adequate answer to the question “What are you giving me, doctor?”
58. Someone doesn’t stare at you and you wonder why
59. Firecrackers don’t wake you up
60. Your family stops asking when you’ll be coming back
61. You wear out your vehicle’s horn before its brakes
62. You buy a top-of-the-line karaoke machine
63. Forks feel funny
64. Chinese remakes of Western songs sound better than the originals
65. You get homesick for Chinese food when away from China
66. You realize that smiling and nodding is Chinese body language for, “Go away; leave me alone.”
67. All the top-level government officials you befriended for guanxi purposes when you first arrived are retired and living in your country
68. After being in an accident, you tell the ambulance driver which hospital to take you to
69. Your company offers you a job in your native land, and includes regular “Home Leave” to China as an incentive
70. You think of “salad” as diced apples in mayonnaise
71. You don’t bother to take the sticker off the lenses of your fake Ray-Bans
72. You only wear a suit when you dig ditches or do home repairs
73. Your handshake is weakening by the day
74. You compiled a 3-page list of weird English first names that Chinese people of your acquaintance have chosen for themselves.
75. Your collection of business cards has outgrown your flat
76. You and a friend get on a bus, sit at opposite ends of the bus, and continue your conversation by yelling from one end to the other
77. You cannot say a number without making the appropriate hand sign
78. You like the taste of Green Tea and Chivas
79. You start recognising the chinese songs on the radio and sing along to them with the taxi driver
80. You feel insulted when you enter a restaurant and only three waiters welcome you

Labai įdomiai čia šiandien išėjo...
Paskambino (jau po paskaitų ir po pietų) man kažkokia britė mergina, prisitatė kaip Katie draugė, ir paklausė, ar nenoriu darbo penktadieniais, nes jai netinka. Na ką, sakau, gerai. Turėjo ji susitikti su savo darbdave šeštą valandą, taigi išėjau iš taiči šiek tiek anksčiau. Anoji moteris paskambino šiek tiek prieš šešias, pasakė, kaip atrodo ir pasakė, kad ieškosim taksi iki jos namų, o jei nepavyks, teks važiuoti autobusu. Hm, bandžiau klaust, ką man reikės šiandien daryti, kad jau iki jos namų važiuojam. Nežinau, turbūt nesuprato... Ką gi.
Susitikau, miela tokia moterėlė, universiteto dėstytoja. Na, einam mes link autobuso stotelės, šnekam įprastom temom. Bet kažkaip nieko ji man apie mokymą nesako: kiek vaikų, kokio amžiaus... Kiek vaikų paklausiau, tačiau ji pati iniciatyvos nerodė.
Nuvažiavom į jos namus, ten - dukrytė, o vyras virtuvėj valgyt gamina. Pasodino mane ant sofos, ėmė tvarkyti stalą... Supratau, ko atvažiavau: vakarienės. Bėda bėda... Labai susinepatoginus sėdau prie stalo, atsargiai atsargiai pasakiau: "Labai atsiprašau, aš - vegetarė, todėl suvalgysiu tik truputį". Atrodo, ji išgirdo, bet ar suprato - nežinau... Koldūnuose mėsos, aišku, buvo, laimė, nedaug... Dar sykį pabrėžiau, kad nevalgau mėsos, kai paklausė (irgi dažno Kinijoj) klausimo, ką mes Lietuvoj valgom. Hm, iškart po to sekė siūlymas paragauti dešrytės. Mandagiai atsisakiau.
Paskui tik buvo pereita prie reikalo: ką mokysiu, iš ko ir, žinoma, už kiek. Mokės 80 kuai (~26lt) už valandą, kas yra mažiau nei standartinė 100 kuai kaina... Tai kodėl nepaprašiau daugiau, sakysit? Jie tokie malonūs žmonės... Išsilavinę, inteligentai. Žino, kada Lietuva atsiskyrė nuo SSRS ir kad tai buvo pirma atsiskyrusi valstybė. Paklausė manęs tikrai sudėtingo klausimo, "How do you feel about the Soviet Union?"; kai zigzagais išsisukau pasakydama daugmaž kad mano kartai tai jau ne tokia artima patirtis kaip tėvams, paklausė, kaip į tai žiūri mano tėvai... Vėlgi, atsargiai pasakiau: nepriklausomybę mes branginame. Butukas paprastas ir neiščiustytas, priešingai nei tie, kur buvau anksčiau. Pavaišino mane vakariene, nuoširdžiai... Na nežinau, nežinau, kaip tokioje situacijoje pakelti akis ir pasakyti: "žinot, man per mažai". Be abejo, niekad nepraturtėsiu gyvenime su tokiu požiūriu... bet... bet... reikia dar užsiaugint storą odą...

...o po visko dar palydėjo iki autobuso stotelės, palaukė, kol atvažiuos autobusas ir davė pinigų bilietui... ir pakvietė pietų šeštadienį...

Skaitau dabar knygą, kurią paėmiau iš į Tailandą išskridusios Katie, nes ji baigė skaityti, o kuprinė buvo kimšte prikimšta. Vadinasi "River Town, Two Years on the Yangtze", aut. Peter Hessler. Autorius ir dar vienas amerikietis dvejus metus gyveno nedideliame Sichuan provincijos mieste Fulinge, dirbo vietiniame pedagoginiame koledže anglų kalbos, kultūros ir literatūros dėstytojais. Kolei kas perskaičiau gal tik ketvirtį, bet nuo pat pirmų puslapių supratau, kad nemažai Hesslerio patyrimų labai jau pažįstami. Nepaisant to, kad jis Kinijoj gyveno prieš dešimtmetį, ir tame mieste jiedu su Adamu buvo apskritai vieninteliai užsieniečiai...

Prisiminiau, kaip prieš važiuodama į Kiniją neturėjau žalio supratimo, kokia ji yra, kaip atrodo. Kas, kad išklausyti "kinų kultūros įvado", senosios Kinijos istorijos kursai, kas, kad visokių nuotrupėlių prisigraibyta kalbos pamokose ir iš gandų. Filmuose, galų gale, matydavai tik kokią Qin arba Tang dinastiją, geriausiu atveju - Kultūrinę Revoliuciją, o jei šiuos laikus, tai daugiau Honkongo ir Taivanio filmuose. Ko man laukti ten važiuojant - čia buvo didžiausias klausimas, ir bergždžiai klausinėjau ten jau buvusių. Nežinau, gal jos tiesiog nesumojo, ko nesuprantu, ar kaip atsakyti. O gal tingėjo, gal, galų gale, manė, jog reikia pačiam nuvažiuot ir pamatyti. Bet aš dabar ten važiuosiantiem galėčiau papasakoti. Galbūt ne taip sklandžiai ir gražiai kaip Hessleris, tačiau...

Pirma pasakyčiau: labai daug kas priklauso nuo to, kur važiuoji - nuo miesto, jo dydžio ir atvirumo pasauliui, žmonių, su kuriais bendrausi ar susidursi, išsilavinimo. Tačiau gali būt tikras: čia, Kinijoje, net jei namie įpratai būt toks, kaip ir visi, neišvengiamai esi kitoks ir iš kitur. Todėl iš tavęs automatiškai tikimasi kitokio elgesio, manierų ar dar ko nors, kas tik šaus tavo stebėtojui į galvą. Taip, stebėtojui, nes Kinijoj nuolat esi stebimas, atvirai ir dargi pranešant: "Laowai", "Waiguoren", blogiausiu atveju "Yangguizi" (foreign devil), kurį Katie tvirtina girdėjusi Panzhihua. Tačiau dar dažniau - tiesiog "hello" su visom jo keistom kiniškom modifikacijom. Tas hello gali gerokai įsipykti, tačiau kinai nesupras, kuo tu nepatenkintas - žinau, bandžiau aiškinti.

- Prašau daugiau mūsų nebešaukti "Hello".
- M? Mes čia taip įpratę šaukti. Tai kaip tuomet šaukt?
- Nereikia šaukt.
- Bet kaip tuomet šaukt?

Gali būti, tau dėmesys patinka. Man jis irgi patinka, bet tuomet, kai jo noriu pati ir laukiu. Nuolatinis dėmesys visur kur erzina: kai žmonės į mane spokso Vilniuje, žinau, kad šiandien atrodau arba labai gerai, arba labai blogai. O Kinijoje žmonės į tave spokso visada. Kai ant kelnių užsidrebi šaukštą padažo, jie į tave spokso lygiai kaip ir kai pagaliau pavyksta netikėtai normaliai apvesti pieštuku akis.

Vilniuje mes spoksome į juodaodžius ir siauraakius, bet, bent jau didžioji dauguma, iškart nusukam akis, kai jie atsigręžia. Vengiam badyt pirštais, o jei badom, tai, išskyrus pakiemių vaikigalius, nešaukiam iš paskos: "Žiūrėk, užsienietis". Atrodo, jau keliolika metų, kai "balti" ir kitų spalvų žmonės gali lankytis Kinijos Liaudies Respublikoje. Atrodo, tokiam mieste kaip Nankinas, kur užsieniečių per dieną sutinki bent kelis, o universiteto apylinkėse - keliolika, jei ne daugiau, visi turėtų būt įpratę. Bet kur tau... Laowai - žodis, kurį išmoksi net nenorėdamas.

Stebėjimas gali atbaidyti nuo daugelio dalykų. Eiti į, tarkim, kompiuterių gatvę, man stresas, nes žinau, kad ten, kur man reikia nueiti tiktais pasižvalgyti, mane kiaurai vers žvilgsniai ir iš paskos aidės angliški ir kiniški kvietimai: "Come in, come in, come in", "Beautiful girl", "Ni xuyao shenme?" ("Ko ieškai?"). Ne, ne todėl, kad šiandien įsisegiau naujus auskarus ir dėviu sijoną virš kelių, kai kinės aplinkui visos su kelnėm. Ir ta pastaba, kurią nugirdau per DcD garsus ausyse - "Kokia graži!" - buvo skirta todėl, kad aš balta. Balta oda - labai gražu. Aukštas ūgis - labai gražu. Tiesa, kiniškais standartais per stora, betgi - laowai. Beautiful girl, missy.

Taip pat, jeigu esi baltas, ko gero, šneki angliškai. Tavo tikrasis vardas vadinamas "anglišku vardu". Ar tu iš Amerikos? Ne? Iš Britanijos? Ne? Kanados? Irgi ne? Atsiras ne vienas ir ne du, kurie ims tave ignoruoti, nes negali jiems papasakot, kaip Amerikoj gerai. O jei esi, tarkim, kanadietis, kaip Tammy, apsidžiaugs, kad gali padėti pažįstamam, kuris kaip tik ruošiasi emigruoti ten. Be to, kaip laowai, by default esi turtingas ar bent jau turtingesnis, nei kinai. "Jūsų tėvai turbūt labai turtingi" - staiga metė plaustininkė Yangshuo. Mes su Liepa atsakėm, kad kaip ir ne. "Vis tiek už mus daug turtingesni" - nukirto. Ir tai tam tikra prasme tiesa, nes mūsų pinigai Kinijoj vertingesni, nei mūsų šalyse, tačiau švaistytis jais mažai kas nori, studentai juk. Ir kaip visada jiems yra galas. Ne visi kinai tą gali suprasti. Tammy, keliaudama į Hainanį, sutiko tris kinus verslininkus, kurie išsižiojo, išgirdę, koks Kanadoj vidutinis metinis uždarbis. Tačiau jie niekaip negalėjo suprasti, kai Tammy jiems aiškino, kad ir pragyventi Kanadoje yra septynis kartus brangiau, tik aikčiojo, kad gali susikrauti ten aukso kalnus.

Kinai didžiuojasi savo šalim ir šimtąkart tau pakartos, kad jų istorijai penki tūkstančiai metų. Bet jų didžiavimasis neretai atrodo perdėtas, patetiškas, tuo nebetenkantis savo prasmės. Užtenka užeiti į bet kokį muziejų, kuriame yra angliški paaiškinimai. Kiniškų taip greitai dar negaliu visų praryti, todėl neskaitau, tačiau angliški po poros salių ima atrodyti vienodi. Vidutinis užrašas gali skambėti taip: "Šis dramblio kaulo vėrinys buvo rastas ten ir ten tais ir tais metais, manoma, priklausė tam ir tam, datuojamas tada ir tada. Iš kairės matome tokį ir tokį įrašą, dešinėje pavaizduota tas ir tas. Apvadai auksiniai. Vėrinys padarytas labai meistriškai ir atskleidžia jo gamintojo išskirtinį talentą, mokėjimą sujungti tradiciją su iš šalies atėjusiomis įtakomis. Tai nepakartojamas šito tipo vėrinių pavyzdys!" Tokios pat retorikos buvo pilnas angliškas trumpos kinų kino istorijos vertimas. "Šis filmas atskleidė tautos kančias... pagrindinė aktorė pademonstravo puikią savitvardą... nepakartojamai fantastiškas... įspūdingas..." Kai viskas įspūdinga, nebežinai, ar jie patys tuo tiki.

Manau, po dar pusės metų galėsiu papasakot dar daugiau. O gal išties reikia patirti pačiam. Bet jokiuose universiteto kursuose, jokiuose filmuose Lietuvoje to negirdėjau ir nemačiau...


P.S. Pažiūrėjau šiandien Ang Lee "Sense and Sensibility" su Emma Thompson, Kate Winslet, Hugh Grant ir - ohmygod - Alan Rickman. Reikia pasakyt, kaip ekranizacija - gera. Nors galbūt Jane Austin pakankamai lengva ekranizuoti. Maloniai nustebino Hugh Grantas. Apskritai aktoriai labai gerai parinkti, ypač patiko Mr. Palmer, ir Mrs. Jenninngs labai taikli. Reikia dabar perskaityt "Emma" ir susirast filmą.