Varnėnė rūke

Kažkaip nusibodo tik apie filmus rašyt, Kino pavasaris, bakalaurinis ir t.t., tai, pagalvojau, parašysiu... apie dar vieną filmą :) "Sukinėjo" mano tinklaraštis... Žodžiu, pratęsiam vertimus iš kinų kalbos: šįsyk - skyrelis iš knygos "Kinų kinui - šimtas metų" (Zhongguo dianying bainian. 1977-2005, <中国电影百年.1977-2005>, Zhongguo guangbo dianshi chubanshe, 2006). 2005-taisiais kinai šventė savo kino šimtmetį ir prileido visokių knygų. Čia - viena jų... Beieškant straipsnių, kurie galėtų būti naudingi bakalauro darbui, užkliuvo akis už skyriaus apie kažin kokį pirmąjį mokslinės fantastikos filmą. Nemačiau, negirdėjau, bet paskaitom ir paverčiam...

1980 m.: pirmasis mokslinės fantastikos vaidybinis filmas - "Mirtinas Koralų salos spindulys"

Pagalvojau, kad iš pastaruosius pora dešimtmečių kūrusių kinų režisierių "vakariečiams" artimiausias turėtų būti Wang Xiaoshuai (Vang Siaušuajus). Na, gal ne tiek "artimiausias", kiek kalbantis suprantama kalba. Kinai labai pyko ir tebepyksta ant Zhang Yimou, Chen Kaige, kad šie, pradėję vežti savo filmus į didžiuosius festivalius (Kanus, Veneciją, Berlyną), ėmė elgtis prisitaikėliškai.

Yra filmų, apie kuriuos labai sunku susidaryti bet kokią aiškią nuomonę. Dažniausiai tai būna pretenzingi filmai: žiūri ir jauti, kad autoriai visą filmą ieško kažkokio kabliuko, kažkokios ypatingos manieros, iš kailio neriasi, kad būtų originalūs, jokiu būdu ne banalūs (gal gi jaunas autorius šitaip bando ieškoti savo būsimojo auteur pėdsako? Atleiskit, per daug visokių skaitalų lately...) Ne, banalūs pačia pačiausia šio žodžio prasme jie nėra. Bet ir į gilias gelmes filmo įrašyti irgi kažkodėl nesinori.

"Mano širdis sklando aukštai" (我心飞翔; angl. pav. Rainbow - Vaivorykštė) - net nežinau, iš kur šitas filmas atsidūrė mano krovimų sąraše. Bet, blaškantis tarp po valandos įgrisusio monumentalaus ketvirtojo dešimtmečio kinų filmo mano diplominiam tiesiog tobulu pavadinimu "Šeima" ir absoliučiai su diplominiu nieko bendro neturinčio "Star Trek: Nemesis", šviežiasis mano atradimas (dar ir su dovanėle - subtitrais) kažkaip ėmė ir atlaikė nelygią kovą, t.y. buvo pažiūrėtas iki galo.

Absoliučiai nieko nežinau nei apie režisierių, nei apie aktorius ir kitus kūrėjus. Filmas patvirtintas Kinijos filmų biuro (žalia užsklandėlė pradžioje). Atitinka visus etnoideologinius punktus (tautinė mažuma savo kalnų kaimelyje, su gražiais kostiumais, darniom dainom ir įspūdingom vestuvių apeigom). Tarp kitko, žalioji užsklandėlė šiais laikais visai nereiškia, kad filmas bus main melody, t.y. kažkas iš serijos "Draugo Deng Xiaopingo gyvenimas ir mirtis". Tiesiog tai yra filmas, kurį valstybiniai cenzoriai leido rodyti; ir dar galbūt (finansinėse peripetijose vis nesigaudau) dalinai finansavo. Kur tokių "aprobuotų" filmų kūrėjų meno ribos - spėlionių reikalas. Kaip kam pasiseka. Tarp žaliųjų užsklandėlių daug nekenksmingo, ganėtinai kokybiško mainstreamo (skirti nuo main melody). Zhang Yangas, apie kurį jau ne kartą rašiau, kuria po žaliomis užsklandėlėmis.

Su vienu filmu man baisiai nesisekė: DVD, pirktas Kinijoje, veikė puikiai lygiai iki pusės filmo, paskui užstrigo. Emulis labai nenorėjo tempti, laukiau ilgiausiai... Galų gale parsisiunčiau. Aišku, be jokių subtitrų, net kiniškų, kas jau negerai. Kadangi filmas gan žinomas, turėjau didelių vilčių rasti ką nors internete - ir radau. Tačiau subtitrų greitis pasirodė esąs netinkamas. Taigi šiandien pagaliau pasižiūrėjau filmą gabalais: pirmą pusę pakartojau per tą patį nelaimingą DVD, antrąją - vis užmesdama akį į subtitrus .txt byloje...

Bet filmas dėmesio tikrai vertas. Kalbu apie Zhang Yango "Prausyklas" (洗澡, Xizao, angl. Shower). Pavadinimą tiksliau būtų versti kaip "Prausimąsi", mat filme kalbama ne tik apie viešąsias prausyklas, kuriose vyksta didžioji dalis veiksmo, bet ir apie kitus prausimosi būdus bei ypatumus. Tačiau "Prausyklos" skamba gražiau...

Tai - gražus sentimentalus filmas. Tiktų angliškas žodis "smooth". Zhang Yangas yra toks arčiau "mainstreamo", jo filmus žiūrint labai giliai kapstyti ieškant prasmių ir teorijų nereikia, bet ir lėkštais jų niekaip nepavadinsi. Tas prasmių, simbolių tinklelis išsikerojęs plačiai ir "Saulėgrąžoje", ir "Vakar", žiūrovas gauna peno ir akims, ir smegenims - ir sielai.

"Prausyklų" veiksmas, kaip minėjau, vyksta viešojoje prausykloje, priklausančioje senyvam vyriškiui. Čia kiekvieną dieną renkasi seni klientai: jie mirksta didelėse voniose, kalbasi, ginčijasi, klausosi radijo, atsineša vabzdžių kovoms, yra masažuojami ir gydomi. Prausyklų šeimininkui viską prižiūrėti padeda protiškai atsilikęs jo sūnus Arminas (Erming) ir samdomi darbininkai. Vyresnysis sūnus Daminas (Daming) jau seniai nesilankė namie - dirba toli pietuose, ekonomiškai klestinčioje zonoje, Šendženo mieste. Bet štai netikėtai Daminas sugrįžta... Pasirodo, Arminas jam išsiuntė atviruką su piešinėliu, kuriame pavaizdavo miegantį tėvą. Daminas tai suprato kaip žinią apie tėvo mirtį... Grįžęs jis randa tėvą sveiką gyvą. Kaip jam atlaikyti tėvo kaltinimus, kad sugrįžęs tik pažiūrėti, "ar tikrai miriau"? Ar labai toli vienas nuo kito nutolęs tėvas ir sūnus? O jaunesnysis brolis - ar Daminas jo gėdijasi, ar moka atlikti vyresniojo pareigą? Ar moka, galų gale, suprasti, ką tėvui ir broliui reiškia jų prausyklos?

Be trijų pagrindinių personažų, yra keli spalvingi smulkesni. Išties tai yra filmas apie šeimą ir apie bendruomenę. Prausyklas, stovinčias senų tradicinių bendruomeninių namų (siheyuan) teritorijoje, ruošiamasi griauti kartu su visu kvartalu. Po to čia išaugs dangoraižiai. Visi senieji gyventojai, bičiuliai ir priešai, susitikdavę voniose, išsiskirstys po nežinomus naujuosius rajonus, kur nebebus bendrų prausyklų, kur kiekvienas turės savo atskirą vonią, o ir vabalai, deja, daugiaaukščiuose neišgyvens. Tai, kas kažkam buvo visas gyvenimas, išdraskoma, pakeičiama visiškai nauja bendruomeniškumo forma. Juk žmonės, augę dideliuose kiemuose, kuriuose spiesdavosi po keletą šeimų, dabar keliasi į atskirus butus.

Tikrai rekomenduoju pažiūrėti, jei tik pavyks susirasti versiją su subtitrais. Filmas sukurtas prieš devynerius metus, bet aktualus ir šiandien: apie dėl Olimpiados griaunamas hutong gatveles iš spaudos turėtų žinoti net ir su Kinija nieko bendro neturintys.

"Kelyje su "Dardžylingu"" (The Darjeeling Limited) pasirodė besąs labai smagus. Nors personažams jaučiu natūralų nesupratimą, laikas tikrai neprailgsta, apie ką pamąstyt taip pat yra, o kur dar muzika muzika... Istorija pakankamai originali: nesicackinant su įžangomis (trumpa prologinė miniatiūra, kurioje šalia Jasono Schwartzmano pasirodo Natalie Portman, įdomi ne tiek kaip siužeto papildymas, o kaip aktorinis-režisūrinis etiudėlis), susipažįstame su trimis broliais. Vienas - aptvarstytasis Owenas Wilsonas - aiškiai labai nori dominuoti, o jo ilgą laiką nematyti broliai, vaidinami Schwartzmano ir Adrieno Brody veršelio akimis, gal ir norėtų papriekaištauti, bet jiems vis kažkaip nepavyksta. Trijulė važiuoja per Indiją traukiniu "Darjeeling Limited". Wilsono vaidinamas Francis sako brolius į ją pakvietęs dvasinių atradimų ir šeimyniško susiklausymo labui. Paskui paaiškėja dar vienas motyvas. "Dvasinė kelionė", suorganizuota Francio ir jo asistento, žinoma, susideda iš šventyklų (kuriose broliams labiau patinka prekeiviai ir girliandos), ritualų su povo plunksnomis ir panašių nesąmonių. Visi trys plaukia per Indijos margalynę, svaiginasi tuo, kas pakliūna po ranka, ir tarsi norėtų pabėgti nuo savo asmeninio gyvenimo problemų, patys nepastebėdami, kad visą laiką velkasi jas iš paskos (tam filme yra atskiras simbolis). Sveika ironija, gera vaidyba, lengvas, bet ne lėkštas žiūrėjimas. Jei šią savaitę turite pora laisvų valandikių, būtinai nueikite. You can still catch it ;)

Klajojimai po Pekiną (流浪北京 Liulang Beijing; Bumming in Beijing) - kinų naujojo dokumentinio kino klasikų klasika. Nieko kito kaip ir nesu mačiusi, apskritai dokumentinį kiną retai žiūriu, bet šitas buvo tiesiog privalomas. Filmas aptariamas praktiškai bet kuriame straipsnyje, kalbančiame apie kinų "Naujosios kartos", naujojo undergroundinio / nepriklausomo kino pradžią ir apskritai XX amžiaus 10 dešimtmečio miesto atmosferą. Didžiąją dalį laiko sudaro 1987-89m. nufilmuoti laisvai (ir nelegaliai) po Pekiną klajojančių "naujo kirpimo" menininkų monologai. Nelegaliai - nes visi jie neturi Pekino "hukou" (t.y. gyvenamosios vietos registracijos). Todėl ir būstą susirasti sunkiau, ir kraustytis tenka dažnai. Bet taip jie ir bastosi: laisvi, tai šen, tai ten, užsiima tuo, ką, kaip patys sako, visada norėjo daryti. Pakraščių žmonės, Pekino bohema. Būtent šitoje nepriklausomų dailininkų, teatralų, dargi roko muzikos pradininkų terpėje radosi tokie režisieriai kaip Zhang Yuanis. Jo vienas pirmųjų (o gal pirmasis?) filmų - "Pekino benkartai" - beveik tiesiogiai susijęs su pastaruoju dokumentiniu. Filmo herojai kalba apie "klajojimus", ką galima būtų išversti ir kaip "valkatavimą", bet pats kiniškas žodis netgi poetiškas: susideda iš "srauto, tekėjimo" ir "bangos". Nori nenori prisimeni, kad tokio "laisvo tekėjimo" tradicija anaiptol ne nauja, kad dar pirmaisiais pirmojo tūkstantmečio amžiais būta taip pat siekusių gyventi menininkų. Arba matai tapytoją (nepamenu vardo), kaip ji kalba, visą laiką su cigarete rankoje, lyg apsvaigusi (turbūt tokia ir yra), ir prisimeni, kaip Tang laikų poetai šlovindavo svaigulį ir vyną, kaip kažkuris jų didžiavosi savo gebėjimais gerti... Kitas filmo herojus ilgai kalba apie tai, kad jam patinka būti 流氓 - žodis, kurį žodynas verčia kaip "chuliganą", bet jame taip pat yra anas "srautą" reiškiantis rašmuo, o antrasis susideda iš "pasprukimo" (arba "mirties") ir "liaudies / žmonių / tautos / etnoso". Kažkurio mano skaityto straipsnio autorius ironiškai pastebi, kad jei iš šio antrojo hieroglifo nubrauktume "pasprukimą", liktų žodis 流民, reiškęs iš provincijų į didmiesčius reformų laikais plūstelėjusius žmones, tokius pat plaukiotojus, plūduriuotojus (漂), kaip ir "Klajojimų po Pekiną" herojai. Tačiau anieji galbūt stengiasi, viliasi, kad kažkada jų klajonės baigsis, o filme rodomi menininkai patys negali apsispręsti, kas jiems geriau: ir šeimos norisi, ir kitokio gyvenimo tiesiog "neištvertų" (受不了). Filmo gale iš titrų sužinome, kad visi, išskyrus vieną, filmo herojų galiausiai išvažiavo į užsienį. Jie - pasaulio piliečiai, kaip patys atkakliai tvirtino. Filmui jau greit dvidešimt metų. Kaži, ar dar bėra tokių klajotojų Pekine?..

Shi Runjiu "Gražus naujas pasaulis" (美丽新世界 Meili xin shijie) - gražiai susižiūrintis, nebandantis nei didžios tragedijos, nei kvailos komedijos vaidinti pramoginis filmas. Aišku, gal man patiko, nes šiandien yra nesugebėjimo-suprasti-ir-naudoti-užsienio-kalbų diena, o čia net ir be jokių subtitrų galima perkąsti didžiąją dalį teksto: kad ir kaip neįtikėtina, ir kaimietis, ir Šanchajaus "smulki verslininkė" (iš tiesų - visiška plevėsa) šneka gražų gražiausia bendrine kalba. Aha, juk filmas "pramoginis" (kaip ten... 娱乐片?) Kažkada seniai rugsėjį, kai dar buvau pasiryžusi uoliai mokytis kinų kalbos, išmokau žodį 阿木林 (kaimietis), ir pagaliau jo prisireikė, yū-hū. Atpažinimo džiaugsmas...

Vat įdomumo dėlei - filmo dainos 歌词, t.y. žodžiai. Hm, pats laikas pradėti domėtis populiariąja ir nepopuliariąja kinų muzikos kultūra - kažkaip kai pradėjau verst tą apsakymą, prisiminiau didįjį 歌词 pasaulį :))

Kiniškas <甲方乙方> reiškia dvi puses, arba "šalis", kokioje nors sutartyje arba kad ir dialoge (todėl, pasigriebusi vieną matytų angliškų vertimų, lietuviškai ir pavadinau "A pusė, B pusė"). Kiek suprantu, tai yra pirmasis 祝贺片 (jei teisingai pamenu pavadinimą) - tai yra filmai, kuriami specialiai kinų naujiesiems metams; jie visaip remiami valstybės, reklamuojami ir, na, tikslas toks, kad visi sueitų į kino teatrus, atneštų krūvą pelno ir pažiūrėtų smagų neįpareigojantį filmuką. Ne, nėra jokios juodos propagandos, tai yra filmai, kuriuos kai kas pavadintų "grynai komerciniais". Šitų naujametinių filmų etatinis režisierius - Feng Xiaogang'as, o aktorius - tas pats man mirtinai nusibodęs Ge You.

Negaliu rašyti rimto atsiliepimo šitam filmui, nes turėjau jį tik su kiniškais subtitrais, garso kokybė buvo nekokia, o visokių juokelių, užuominų bei įmantrių posakių buvo per daug, kad galėčiau viską suprasti. Todėl ateity, manau, panaudosiu filmą naujo išraiškingo žodyno paieškoms... Šiaip patys siužeto griaučiai labai tinkami naujametiniam filmui: pasakojama apie firmelę, pasivadinusią "好梦一日游" -- "Vienos dienos kelionė į savo svajones". Jie pildo savo klientų didžiausius troškimus: pavyzdžiui, vienas visąlaik svajojo pabūti JAV armijos generolu, kaip kad vaizduojama "amerikoniškuose" filmuose... varinėti pavaldinius, rūkyti cigarus ir t.t. Be problemų! Firma suorganizuoja ir armiją, ir cigarus, ir net žemėlapį strategijai aptarti (deja, Vokietijos žemėlapio nerado, tad teko pasitenkinti Nankinu). Arba kažkas kitas nori patirti, ką jausdavo stambios žemvaldžių šeimos pastumdėlis... Žodžiu, nieko įpareigojančio, pakeliui dar gerą darbą herojai padaro (ir susituokia)... valio valio. Naujametinis filmas pačiame gražume. Žiūrėjau ir galvojau, kad visokie rpg patirties turintys žmonės galėtų neblogai prasukti analogišką biznelį :)

Prie vis dar naikinamų barštelių ir ausyčių nusprendžiau pasidovanoti dar vieną džiaugsmą - filmą pagal Pullmano knygų serijos pirmąją knygą "Auksinis kompasas" (tik aš ją kažkada seniai skaičiau kitu pavadinimu - "Šiaurės pašvaistė". Ir, turiu pasakyt, pašvaistė - daug tinkamesnė). Na, už "Žvaigždžių dulkes" gal maloniau akiai, bet kad už "Narniją" būtų subtiliau (kokių atsiliepimų girdėjau), nepasakyčiau. Narnijoj nors buvo į ką akis paganyti, o čia Danielis Craigas tik pasirodo ir pasislepia po to :) 开玩笑 :) Disclaimeris tam, kas jau ruošiasi pulti: nėra taip, kad filmas man nepatiko vien dėl to, kad "čia gi fantasy - fi". Fantasy kaip stilius-žanras yra gerai, bet vat kažkodėl kokia Ursula LeGuin man patinka, o Pullmano tolimesnių knygų visai netraukia skaityt...  Pačiam filme labai daug ką sugadina tie patys faktoriai kaip paprastai - įžanga, kurioje tiesiai šviesiai išklojama viskas, nebelieka jokios paslapties ar įdomumo ir aiškiai parodoma žiūrovam, kad jūs čia atėjote žiūrėti mūsų įspūdingojo animacijos, spec efektų ir kostiumų šou, o istorija - ma ją bala. Trūksta "kablingesnės", ne tokios atviros pasakojimo formos ir technikos. Mažiau paaiškinimų, žmonės, mažiau paaiškinimų! Žiūrovas gi ne idiotas. Na taip, tiesiog nepakliūnu į šito filmo kūrėjų "target audience". Prisimenu, buvo kažkoks prancūziškas ne prancūziškas filmas prieš pora metų... Na, kaip jie, "Neliečiamieji"? "Nenugalimieji"? Ant liežuvio galo. Tenais buvo kažkur į tą pusę. Taigi toliau nemalant, jei turit atliekamus keliolika litų, netingit nuvažiuoti į CCP ir šiaip atsipalaidavę pažiūrėt gražų reginėlį (ir dar jeigu jūsų nenervina sausakimša salė), galit investuoti į tokią atrakciją... bet...

Užtatai pamačiau, kad kitą savaitę GALA festivalis rodys dar pakankamai šviežią Zhang Yango "Grįžimas namo". Originalus pavadinimas, kaip ir dažnai kinų literatūroj, kine, kasdienybėj ir visame kame, susideda iš keturių rašmenų, sudarančių posakį/patarlę, kuriuos kinai vadina 成语 (chengyu - čengju). 落叶归根 luo ye gui gen pažodžiui reiškia "lapas krituolis [turi] grįžti prie šaknų". Pasak mano storulio chengyu žodyno, dažnai šis posakis vartojamas norint pasakyti, kad, žmogui mirus, jo kūnas turėtų grįžti namo. Būtent toks yra filmo siužetas - vienas darbininkėlis per didelius vargus gabena į gimtąjį kaimą kitą, netikėtai begeriant užvertusį kojas. Šiaip nepasakyčiau, kad baisiai geras ir ypatingas filmas, daug farso, tačiau dar ne taip blogai, kaip pačiuose tuose plačiosioms masėms valgydinti skirtuose kinų filmuose ar TV serialuose. Zhang Yangas - tas pats režisierius, kuris režisavo prieš pora metų "Kino pavasaryje" rodytą "Saulėgrąžą". Vienas iš labiau oficialiosios ideologijos užduodamos melodijos besilaikančių režisierių, todėl gal ne toks įdomus, bent jau man, tačiau užkabinančių momentėlių yra. Taigi jei įdomu pažiūrėti į jaunesnės nei Zhang Yimou ar Chen Kaige kinų kino kūrėjų kartos darbą, nieko labai intelektualaus nesitikėdami galite nueiti pasižiūrėti "Grįžimo namo". Bus gražių Kinijos kaimo vaizdų ir net laidotuvės su visokiom miestiečiam jau ko gero egzotiškom tradicijom. CCP rodys gruodžio 30 d. 18:30, sausio 1 d. 18:20 ir sausio 3 d. 21:00.

Ir dar vienas atradimėlis - 色,戒 (Geismas, įspėjimas) plakatas. Pasirodo, jį pas mus rodys jau kitą savaitę! Štai tau ir pasirinkimas - pas mane kompiuteryje jau guli... Bet gal, iš patriotizmo? :)


TAISA: Ale kaip keista, dabar ima aiškėti, kad ir tas pažįstamas skautas, ir anas, ir dar trečias... :)

Šiandien visą dieną praleidau VSC, seminare apie savanorystę. Iš tiesų baisiai įdomu buvo, vis dar graužiuos nagus, kad anksčiau nieko panašaus nebuvau sugalvojus. Dabar visai rimtai pradedu svarstyti galimybę išvažiuoti pagal Europos savanorių tarnybos projektą kokį nors. Tą būtų įmanoma suderint su magistrantūra, jei išsiprašyčiau deferred entry arba, Leideno atveju, stočiau į vasario mėnesį prasidedančią programą. Man atrodo, patirtis būtų neįkainojama. Na bet jei ne EST, tai nors Lietuvoj ką nors pradėsiu daryt. Įdomybės!

O prie atsiliepimų tai vakarykštis Zhang Yuanio, to paties, kurio "Pažiūrėti labai gražu" man taip patiko, "Žalios arbatos" (绿茶) seansas. Turiu prisipažinti, kad ne iki galo supratau visus siužeto vingius (iš esmės dėl to, kad nebuvo net kiniškų subtitrų; šiaip tai aiškiai šnekėjo, supratau kokius 90%, bet ten ir taip painu buvo, tai 10% truputį sutrukdė). Bet paskaičiau internete ir daugmaž žinau dabar :) Iš tiesų nejoks ypatingas filmas, nors ir įdomus pažiūrėti. Jiang Wen visada labai mielas aktorius. Operatoriaus darbas irgi vertas dėmesio... Istorija, jei domina, yra internete (įvesti "zhang yuan green tea"), dabar neturiu laiko daug rašyt, nes yra žmonių, kurie laukia nesulaukia, kol baigsiu konspektuot budizmą (o būtent dėl "Arbatos" kol kas dar ir nebaigiau jo konspektuot...)

TAISA: Na va, nusprendžiau, kad galima pabandyti prisijungti prie VEKS (Vilnius - Europos kultūros sostinė) savanorių, užpildžiau anketą, žiūrėsim. Nors pats tas projektas man toks juokingas vietom, bet labai noriu veiklos :)

Galvoju, už kuriuos filmus dar "neatsiskaičiau". Na, ne visus tikrai aprašau čia, ir dar turiu tokį sąsiuvinuką, kuriame bandau prisiminti pasižymėti, ką mačiusi, bet vis tiek kartais patogiau Facebook'e ar čia susikrauti atminimui :)

Vakardienos atradimas - PPStream programa, deja, jum nebūsianti naudinga, nes yra visa kiniška. Visokios TV laidos, serialai ir filmai (ne tik kiniškai), galima žiūrėt tiesiai iš interneto. Vakar šitaip pasižiūrėjau "Ir velnias dėvi Prada"  bei kažkokį dar visai pavienį "Just my Luck". Tai apie "Pradą" galima pasakyt, neblogai susukta, Meryl Streep vaidmuo tikrai žavus, bet abejoju, kad po kelių mėnesių dar prisiminsiu patį filmą. Apie "Just my Luck" net šnekėti nėra ko, romantinė komedija, ir tiek.

Dar prieš tai mačiau "Jazminai skleidžias" (<茉莉花开>, Molihua kai, angl. "Jasmine Women"). Zhang Ziyi čia vaidina net ne vieną, o tris pagrindinius vaidmenis - ir vaidina visai neprastai.  Labai kiniškai sužaista pavadinimu ir herojų vardais, gaila, kad to neįmanoma atspindėti vertime: "molihua" kiniškai yra "jazminas"; trijų herojų - senelės, motinos ir dukters - varduose yra Mo, Li ir Hua (kiek pamenu, jas šaukia A Mo, Lili ir A Hua, o gal A Li irgi pavartojamas - tas "a" yra tiesiog kai kuriose vietovėse prie vardo pridedamas skiemuo, kad vardas būtų dviskiemenis). Kinai mergaitėms mėgsta duoti gėlių vardus. Na, o "kai" - atsiverti, atsivėrimas", kas susiję su pagrindine filmo siužetine linija. Trumpai: respublikos laikų Šanchajus, Zhang Ziyi herojė A Mo baisiai žavisi kinu ir kino žvaigždėmis, tad kai į jos su mama fotosaloną įžengia - ne, tiesiog įplaukia - ir angliškai prabyla stilingasis ponas Mengas (puikus Jiang Wen vaidmuo), ji net nedvejodama, prieš motinos valią, priima Mengo pasiūlymą vaidinti kine. Be abejo, viskas baigiasi puošniu viešbučio kambariu, galiausiai - naujai užsimezgusia gyvybe ir pabijojimu darytis abortą. Kino karjera baigiasi, prasideda karas, ponas Meng dingsta į Honkongą. O A Mo gimsta dukrelė, pavadinama Lili. Antroji dalis - jau apie ją. A Li vėlgi vaidina Zhang Ziyi, o senstelėjusios A Mo vaidmuo tenka pirmoje dalyje A Mo motiną vaidinusiai Joan Chen. Lili laikai - porevoliucinė Kinija, bet ratas apsisuka vėl, Lili, nepaklausiusi motinos patarimo, paskuba ištekėti, santuoka nenusiseka, Lili išprotėja, jos vyras nusižudo ir jųdviejų įsivaikinta mergaitė - A Hua - lieka augti su močiute A Mo. Užaugusią A Hua, be abejo, taip pat vaidina Zhang Ziyi... Dabar jau trečia epocha: reformų ir atsivėrimo. Istorija kartojasi: A Hua santykiai su "mažuoju Du" (viens iš tų šauniųjų kinų aktorių - Liu Ye :)) baigiasi vyro pasprukimu ir nėštumu. Tačiau A Hua nutaria ratą nutraukti, imasi savarankiškai tvarkyti savo ir savo (per didelę liūtį Šanchajaus gatvėje) gimsiančios dukros gyvenimus.

Vėlgi, ne kažkoks baisiai ypatingas filmas, kurį visą gyvenimą atsimintum. Taip pat man kažkaip nelabai sueina galai su laikotarpiais. Bet į tuos gyvenimo ratus ir pasikartojimus įdomu pažiūrėti.

Na štai, užtaikiau ant dar vieno tikrai gražaus ir tikrai verto visų dėmesio filmo: <看上去很美> (Kanshangqu hen mei), pažodžiui - "Gražu pažiūrėti", arba "Pažiūrėjus baisiai gražu", o tarptautinis pavadinimas - "Raudonos gėlytės" ("Little red flowers"). Džang Juanis - vienas tų režisierių su gyslele daryti emociškai paveikius filmus, kurie tačiau ir savo racionaliojo pagrindo, minties logikos nepraranda. Apie "Rytų rūmus, vakarų rūmus" rašiau anksčiau - tas filmas nelabai padarė įspūdį. Užtat "Grįžti namo naujiesiems metams" yra tikrai sukrečiantis filmas, vertas pažiūrėti vien dėl savo paskutinės (ilgos ir slegiančios) scenos. Be abejo, dar yra "Pekino benkartai", kita niūruma, iš kurios taip gerai mokytis kiniškų keiksmažodžių, šiek tiek chaotiška, bet užtat leidžianti atitrūkti nuo nusibodusios Zhang Yimou vizualinės estetikos. "Aš tave myliu" turiu (net dviem pavidalais), bet vis nepasižiūriu, tačiau labiausiai graužiuos nagus, kad nepavyksta rasti "Sūnaus" ir "Mamos" - pagal pavadinimą taip tiktų mano bakalauro darbui...

Grįžtant prie "Gražu pažiūrėti": iškart matosi, kaip puikiai Džang Juanis moka dirbti su vaikais. Ir kaip jis tą istoriją nufilmavo, net neįsivaizduoju. Viso filmo veiksmas vyksta vaikų darželyje (kažkokioje įtartinai primenančioje Imperatoriaus rūmus vietoje), laikas daugiau mažiau paaiškėja tik pačiame gale. Vaikų darželio auklėtojos vaikams už tinkamą elgesį dalina raudonas gėlytes: daugiausiai gėlyčių surinkęs apdovanojamas, o tie, kas daro į lovą, ryte nesiplauna rankų ir t.t., gėlyčių negauna. Štai į tokią aplinką pakliūna pagrindinis herojus Fang Tsiantsianas (Fang Qiangqiang... na gerai, pagal VLKK transkripciją būtų Čiangčiangas), ir visas filmas yra apie tai, kaip jam ten sekasi ir nesiseka prisitaikyti. Tik pora kartų kyšteli nosys į aplinkinį pasaulį, o pats informatyviausias kyštelėjimas - pačiame gale, bet jį išduoti būtų malonumo gadinimas. Kamera beveik viską rodo vaikų akimis, ir poveikis žiūrovui keleriopas, nes, viena vertus, supranti, kaip mąsto ir ką jaučia vaikas, kita vertus, bandai nuspėt "auklyčių" mintis.

Bankrutavęs verslininkas gauna žinią iš gimtinės: tėvo sveikata suprastėjusi, reikia skubėti aplankyti. Tačiau palikti Pekiną geriausia būtų ne vienam: gimdytojai "senoviškų" pažiūrų, jiems labai svarbu, kad sūnus parvestų į namus žmoną. Negalima leisti, kad Guo Dziadziu tėvas paliktų šį pasaulį manydamas, kad giminės linija nutrūko. Bėda ta, kad Dziadziu su savo mergina išsiskyrė, o dabar yra giliai įklimpęs į skolas, ir nieko gero tėvui parodyti neturi. Vienintelė išeitis - pasisamdyti laisvo elgesio merginą ir sumokėti jai už sužadėtinės vaidmenį. Taip Dziadziu ir Lili atsiduria toli nuo Pekino...

Filmas "Nuomos laikotarpis" (租期, Zu qi, ang. "Lease Wife") - paprastas kaip trys kapeikos, siužetas nors ir pilnas neįtikinamų situacijų bei "kaimietiškos egzotikos", didelių pretenzijų neturi. Tačiau kažin kodėl visas šitas šiupinys susivalgo labai maloniai. Imponuoja būtent tas pats paprastumas ir nuoširdumas: net skolos išmušinėtojai, buvę Dziadziu kolegos, nepatyrę, neryžtingi, tačiau išvengiama absoliučiai dirbtinės neskanios komiškos vaidybos. Visame filme - natūralumas ir neįmantrumas. Netgi Lili vaidmens atlikėja, nors balansuoja ant vulgarumo ribos, sugeba išlaikyti pusiausvyrą. Pabaiga taip pat nenueina į banalybes, nors visą laiką maniau, kad jau atspėjau, kuo istorija baigsis, ji baigėsi kitaip - ir idėja buvo išlaikyta iki galo.

Šiaip tai jau tikrai užknisti pradeda kiniškų piratinių DVD kokybė. Kai kurie jų net ne piratiniai, normalūs, tiesiog labai pigūs. Pavyzdžiui, lig šiolei nepažiūriu man iš akademinės pusės svarbaus ir šiaip įdomaus Zhang Yang filmo "Maudyklos" (arba "Dušas", "Praustis" - čia kaip išversi), mat jis sugebėjo užstrigti įpusėjęs. Man sakė, kad čia todėl, kad mano DVD grotuvas - vakarietiškas. Reikia nusipirkti kinišką "traktoriuką", ir jis viską viską suks. Deja... ne Kinijoj esu dabar. Bet ne tik ta bėda. Dar įdomybė, tarkim, kad Gilliamo "Tideland", kurį visai nusiteikus buvau pažiūrėti, pasirodė besąs... įgarsintas čekiškai. Dangau aukštybių. Gal kam nors reikia? Galiu padovanot.

Štai ir vakar žiūrėtos "Operos vaiduoklio"/"Hamleto" parafrazės vokiečių ekspresionistų ir klasikinių siaubo filmų stiliumi "Giesmės, aidinčios naktį" (夜半歌声, Ye ban ge sheng, pažodžiui būtų turbūt "Vidur nakties giesmės garsai"... hm... gal taip net gražiau?), taigi šito filmo pabaigos - pačių paskutinių scenų taip ir negalėjau pamatyti. Et. Gal dabar pavyks parsisiųsti 1995-tųjų versiją ir sužinoti, kuo ten baigėsi. Priminė kitą naminį kino seansą, dar Kinijoje, kai žiūrėjau vieną naujausių Honkongo romantinių dramų "Su gimtadieniu": tada veiksmas nutrūko maždaug toj link pabaigos traukiančioj vietoj, kai herojė turėjo apsispręsti, kovoti jai dėl mylimojo ar ne. Dangau dangau, ir kaip man dabar gyvent, nesužinojus atomazgos?

"Mobilųjų telefoną" (手机, Shou ji, 2003) namie žiūrėti tik pribaigiau (pradžia buvo klasėj). Na, ką aš galiu pasakyti, filmas kaip filmas. Geras kinų kalbai pasimokyt... Absoliučiai nerealios situacijos, nors ir labai norima pavaizduot realias (be abejo, mane labai nervinančio You Ge herojus tai išskirtinis melagis), bet tai čia jau turbūt kiniško pramoginio filmo specifika - jų nerealios situacijos mums atrodo labiau nerealios nei nerealios situacijos Holivudo pramoginiuose filmuose. IMVHO. Bet tai ko ir norėt iš Naujiesiem metams skirto filmuko... (tik kodėl tuomet taip blogai baigiasi? Būtent dėl pabaigos suabejojau, kad šitas skirtas Naujiesiems metams -- kinai savo Naujiesiem metam visada turi tokį didelio biudžeto smagų filmą visai šeimai, pats pirmas, regis, buvo "Lauk, kol susitiksim" - 不见不散, Bu jian bu san).

Tiesa, dar vienas, kurį mačiau pastarosiom dienom - "Purpurinis drugelis" (arba "Violetinis drugelis"... po šimts, reikia galų gale išsiaiškinti, kuri spalva yra 紫 - viską čia gadina anglai, teturintys vieną "purple". Man atrodo, kad violetinė - tiksliau, 80% esu įsitikinus, kad violetinė, bet purpurinė taip gražiai skamba... Ir Purpurinis kalnas Nankine...; vienžo, filmas: 紫蝴蝶, Zi hudie, 2003). Lou Ye, vieno garsiausių jauniausios kartos kinų režisierių, filmas, sprendžiant iš IMDB, kurtas po "Sudžou upės" ir prieš "Vasaros rezidenciją". Pirmąjį mačiau, antrojo - dar ne. "Sudžou upė", be abejo, stipresnis. "Drugelyje" nors ir buvo tokių "och..." supratimo ir apsivalymo momentų, tačiau bendras vaizdas išlieka vidutiniškas. Trumpai: kalbama apie Šanchajų 4 dešimtmetyje, kai jį buvo užėmę japonai. Visą laiką lyja. Japonų kažkoks žvalgybininkas ar šiaip "vietinės policijos" vadas sutinka savo seniai seniai Mandžiūrijoje mylėtą (ar išnaudotą?) kinę, kuri iš tiesų tai dirba su kinų kovotojais už laisvę, ir pas buvusį meilužį grįžta tik, taip sakant, darbo tikslais. Va čia ir įdomiausias klausimas: ar filmas - apie meilę, ar apie japonų-kinų konfliktą, ar dar apie kažką? Yra visko po truputį. Centrinė siužetinė linija vis tik yra meilės, o politiniai nesutarimai - fonas, tačiau, kita vertus, pagrindiniai herojai yra labai susitapatine su savo pareigomis, taigi... taigi, trumpai tariant, išeina daug įdomiau nei "Pone ir ponioje Smituose".

Man šitas filmas buvo mistika, nes vis kur nors užtikdavau nuorodą į jį kaip į tikrai vertą pažiūrėti, bet, kaip ir su daugeliu Honkongo filmų man atsitinka, vis nepažiūrėdavau. Šiandien pagaliau įmečiau į DVD grotuvą, ir atradau, kad tai yra ne kas kita, o pusiau vaidybins, pusiau dokumentinis vienos garsiausių ankstyvojo kinų kino žvaigždžių Ruan Lingyu (Žuan Lingju, o kantonietiškai, ko gero, būtų kažkas panašaus į Juen Lingjuk) gyvenimo atpasakojimas-biopikas. Žuan Lingju vaidina dar viena žymi, ir lietuvių kino teatrų ekranuose matyta aktorė Maggie Cheung. Iš tiesų, kiek buvau girdėjusi gandų, tikėjausi iš šio filmo daug daugiau (nors net nežinojau, apie ką jis). Man porcelianinis Maggie Cheung grožis kažkodėl nedaro jokio įspūdžio, ir nors nepasakysi, kad ji visiškai nemoka vaidinti, kažkaip negyva visa tai atrodo. Man ji daug labiau patiko nuostabiame, šiltame filme Saldžioji paslaptis ("Comrades: Almost a Love Story"), kuris užkabina net tada, kai yra žiūrimas kantonietiškai su kiniškais (tradiciniais) subtitrais... Apie pačią Žuan Lingju taip pat nedaug žinojau, be abejo, pats garsiausias, tiesiog štampą ant jos uždėjęs faktas - savižudybė. Filmo kūrėjai taip pat lyg ir norėtų sekti Žuan kelią link nusižudymo, jau nuo pat pirmų dokumentinės dalies kadrų link šito sukama aktorių pokalbiuose apie savo personažus. Tačiau jokia įtikinama psichologinės raidos linija neišvedama. Aš taip ir likau nesupratusi, kodėl Žuan Lingju nusižudė: man ji pasirodė geriausiu atveju kaip poniutė, kuriai nusibodo gyventi. Taip ir buvo? Na, kodėl tuomet tie bandymai pavaizduoti kažkokią giliai egzistencinę kančią Maggie veide? Gal ir perdedu. Tačiau kulminacijos ir ėjimo link jos pasigedau. Viena vertus, pabrėžiama, kad į suicidines nuotaikas atvedė žiniasklaidos puolimai, kita vertus, didelė dalis filmo lyg ir turėtų rodyti, kad ne vien žurnalistai buvo priežastis, o nerodo. Trumpai tariant, kažkoks neįkvepiantis filmas... nei tos tragedijos pakanka, nei ko.

P.S. Be galo įdomu bandyti atspėti, kur čia Kantono kalba, kur - Šanchajaus dialektas...

Nesu didelė klasikinio Honkongo kungfu kino gerbėja. Nusibosta žiūrėti į muštynes neaišku kieno neaišku su kuo, užtat ir nežiūriu daug - tik kiek tekdavo užmesti akį per televizorių. Bet štai gyvenimas dar Kinijoj privertė pasižiūrėti Once upon a time in China, arba tiesiog - "Wong Fei Hung" (bendrine kalba - "Huang Feihong") - ir ką jūs sau manot, patiko! Tobulas pramoginis filmas, viskas ten, kur reikia ir kiek reikia, be to, visokios užuominos žinantiems šį tą apie Kinijos istoriją. į jaunąjį Jet Li gražu pažiūrėti... Tą patį galima pasakyti ir apie antrąją dalį, kurią žiūrėjau vakar. Retas atvejis, kad tęsinys būtų ne prastesnis už pirmąjį filmą. Neįveikiamasis kungfu herojus Wong Fei Hungas gi šuoliuoja per dalis nė nekrustelėdamas. Skanu suvalgyti prieš miegą (ir prisiminti, kas toks buvo Sun Jatsenas bei Baltojo Lotoso sekta).

Nors užmuškit, negaliu suprasti homoseksualų. Aš juos toleruoju ir visa kita, ir pati pažinojau, bet čia tas pats, kaip su kinais kai kuriais atvejais - yra barjeras, nors ir suvoki, kad jų elgesys jiem turi prasmę, pačiam atrodo neteisinga, ne taip. Todėl nenuostabu, kad ir ekrane rodomos homoseksualų meilės istorijos atrodo kažkokios iškreiptos (kaži, ar jiem taip pat atrodo "straight" filmai?). Na, žiūri į ekraną, matai, kad stengėsi filmo kūrėjai, ir gelmės visokiausios daug ten, bet negali pats, kaip žmogus, įsigyventi, užjausti, pateisinti.Taip ir su Zhang Yuan filmu "Rytų rūmai, vakarų rūmai". Zhang Yuan šiaip yra vienas mano mėgstamiausių Naujosios kartos kinų režisierių. Jo stilius toks "minkštas", apeliuojantis į emocijas, o ne intelektą (priešingai sausesniam Zhang Yango stiliui), ir paveikus. "Graži mama" ir "Grįžti namo Naujiesiems metams" - tikrai emocionalūs, nors ir sudėtingas bėdas nagrinėjantys, bet "arti žiūrovo" esantys filmai. Atrodytų, panašiai turėtų būt su "Rūmais", tačiau pati medžiaga, kurią pasirinko režisierius, jau yra barjeras. Visų pirma kažkodėl visi mano matyti filmai apie homoseksualus akcentuoja seksualinę reikalo pusę, nors santykiai juk ne vien iš to susideda. Gal tik aš ant tokių užtaikau? Kažkodėl atrodo, kad gėjus personažas kine - nepasotinamas maniakas, ir kad ir kaip dangstytum jo meilužių paieškas kokiom nors "artumo" paieškomis, akcentai aiškūs. Už ką jiems taip kliūna? Kodėl "straight" tokių personažų mažoji, o "queer" - didžioji dalis? Zhang Yuanio personažo visoks kitoniškumas pabrėžiamas, jo perdėtas teatrališkumas kartais net erzina. Aišku, gal toks pabrėžimas ir pateisinamas, nes rodoma vis tik ne dviejų asmenų, o dviejų visuomenės dalių konfrontacija: homoseksualai - "kitokie" - ir juos parkelyje susitikinėjančius gaudantys tvarkdariai - "normalūs". Štai toks vienas tvarkdarys naktį praleidžia klausydamasis jį įsimylėjusio "kitokio" išpažinčių. Jauno vyro pasakojimai policininką ir traukia, ir atstumia. Kaip oficialiosios valdžios bei viešosios nuomonės atstovas, jis savo kalinį smerkia. Tačiau kaip žmogus nori ir mėgina suprasti - nemanau, kad tie bučiniai filmo gale reiškia ką nors daugiau. Viena policininko pusė sako, kad "kitokie" irgi turi teisę ir prasmę egzistuoti, kita priešinasi: juk jis pats yra "normalus" - tai yra, kaip dauguma, o kalinys - daugumai neįprastų papročių besilaikanti mažuma. Labai gerai filme atrodo stilizuotos kinų operos scenos, apskritai muzika fantastiška.

Ta proga, kad Zhang Yuanis kalba apie budelio ir aukos santykius, išsitraukiau klasiką - "Naktinį portjė". Na taip, kai pasižiūri, supranti, kodėl Saulius Macaitis - ramybės jam - įtraukė į "100 žymiausių pasaulio filmų"... Čia daug nepripasakosi, reikia žiūrėti pačiam. Ir suvokiama, ir ne, ir šlykštu ir kažkodėl nelabai - su siaubu pastebi, kad "nenormalūs", bet "straight" santykiai lengviau įsisavinami nei "queer". Gal iš tiesų per prigimtį neperžengsi. Na, bet aš ne apie tai. "Naktinis portjė" - tikrai klasikinis filmas, su puikia vaidyba ir viskuo kitkuo.

O beje. Mane iš proto veda vienas dalykas. Visuose (gal tik išskyrus apie žilą senovę) kinų filmuose girdžiu vieną garsą. Tokį tuščią... šiek tiek panašų į tą, koks būna vėjui dainuojant elektros laiduose... Nesuprantu, iš kur jis, ir kodėl jį girdžiu visur. Gal čia taip pat, kaip su tuo nuolatos kažkur kaimyniniam bute skambančiu telefonu, kurį girdžiu tik aš viena? Kelia nerimą.

Įdėsiu ir čia, ką rašiau Frype.lt, kad nepamesčiau, nors šiaip filmas matytas seniai seniai kino istorijos paskaitoj ant kompiuterio ekrano, ir labai nekokybiškas :]



***

Dieną, kai turėjo įvykti "Auksinės gėlės prakeiksmo" (originalo pavadinimas - "Pilnas miestas auksinių šarvų") premjera, Kinijos kino teatruose nebuvo leidžiama rodyti jokio kito filmo. Kažkur, tiesa, Jia Zhangke surengė savo "Gerųjų žmonių iš Trijų Tarpeklių" (a.k.a. "Tykaus gyvenimo") premjerą: tarsi protestą prieš pompastišką vis toliau į praeitį besižvalgančio Zhang Yimou pasirodymą.

Vis toliau į praeitį - ir į nerealesnę praeitį. Vadinamosios kinų Penktosios kartos režisieriai nemėgsta krapštyti to, kas vyksta čia ir dabar, problemų jiems gana ir praėjusiuose dešimtmečiuose bei šimtmečiuose. Tačiau kuo toliau, tuo daugiau tų problemų laužtos iš piršto - kad tik žiūrovams į ką pažiūrėti būtų. Taip yra ir pastarajame darbe, kurio veiksmas vyksta neva Tang dinastijoje (turbūt todėl, kad tais laikais moterys nešiojo tikrai atviras sukneles). Juk iš tiesų tikslas yra parodyti pop dievuką Jay Chow, kino grandą Chow Yunfatą, daug daug aukso bei kitokių akiai malonių vaizdų, na, dar įmetam Gong Li, kad užsieniečiai žiūrėtų. Ir voila - jau galime įsivaizduoti, kaip atrodys būsimosios Pekino olimpiados atidarymas. Zhang Yimou šoka pagal dūdelę, nes muzikontai jam atseikėja tikrai nemažai.

O vis tik Zhang Yimou gerbiu labiau nei iki visiškai nesuprantamų žemumų paskutiniu filmu nusiritusį jo kolegą Chen Kaige. Kad yra kur akis paganyt, ne taip jau blogai. Galų gale, Padmės Amidalos kostiumais pirmajame "Žvaigždžių karų" epizode irgi per daug nieks nesiskundė. Visko, visko būna pasauly, visko ir reikia. Svarbu, kad tai būtų padaryta bent su kruopelyte skonio.


-----


Dar šiandie susivokiau, kadgi bus MJR ir kad šiemet neturiu su kuo važiuoti (o iš esmės ir kada, bet jei būtų Kernavėj, nors dienai nulėkčiau, dabar gi į Zarasus nenusitrenksi). :( Gaila. Pasiilgau naktų su keistais filmais, gotišku bumčiku ir visokiais savamoksliais žmonėmis.

Pavėluotai taip rašau atsiliepimą, nors filmą žiūrėjau dar praeitą savaitę, kažkaip neprisiruošiau. Užtat dabar daug nieko protingo nepasakysiu. Žiūrėdama vis sėdžiu ir galvoju, kinų čia filmas ar japonų. Ir kai pamačiau Zhang Yimou pavardę, nepatikėjau, reikėjo pasitikrint imdb... Ar siužetas nuobodus todėl, kad kinas bandė sukurt filmą apie japonų "dvasią"? Nors antrasis režisierius buvo lyg ir japonas. Vaidyba labai nekokia, labai medinė... Zhang Yimou, aišku, ką jau moka tai moka: filmuoti paprastus, "tikrus" kaimo žmones (žr. "Nė vienu negali būt mažiau" - "Yi ge dou bu neng shao"). O visa kita... Nesilipdo, ir tiek. Būna geriau.