Varnėnė rūke

Nastė sakė, kad po "Mano vaivorų naktų" užsinorėjo mėlynių pyrago. Aš irgi :) Kaip pasisekė, kad po seanso už durų stovėjo merginos su pilnu padėklu mėlyninių keksiukų ir mėlyninės kramtomos gumos :) Apie filmą galima pasakyti keletą gerų žodžių, bet išvada vis tiek bus "nieko ypatingo". Užkabina tik pati pradžia ir pati pabaiga - na, sutikit, moterys, į Jude Law visada malonu žiūrėti :) O vidurys - lopiniuotas,  pernelyg klupčiojantis, neišradingas. Norėjo daryti džiazą, o išėjo kažkoks popuri. Tik Natalie Portman kaip visada gražiai išvaidinta atkarpa pradėjo kabinti. Gaila - baigėsi. Atsiprašau, nežinau, kas yra Norah Jones (priežastį žr. žemiau), bet kaip aktorė ji man visai neįspūdinga. Iš dalies ir jos kaltė, kad filmas išėjo toks paplokščias... Wong Kar Wai'jiškumas jaučiasi (koloritas, praskriejantys traukiniai, slo-mo), tačiau matosi, kad jam sekasi savo meistriška ranka tapyti nenusakomąjį Honkongą, o štai Amerikos - nesiseka. Tad linkėčiau grįžti į savo erdvę - mat Wong Kar Waijui erdvės ir tai, kaip jose jaučiasi žmogus, labai svarbu.

Labai sėkmingu baigiamuoju festivalio akordu tapo "Tyli šviesa". Na, kas gi geriau galėtų būti festivalio maratono pabaigai nei fenomenalus baigiamasis kadras - ilgas ramus saulėlydis. Pirmiausia tai noriu pasiskųsti žiūrovais. Apskritai tai "Pavasaryje" negali pykti ant vėluojančių, nes būna, kad tarp filmų - tik kelios minutės. Tačiau netikiu, kad visa ta govėda vėlavusių skubėjo iš kito filmo. Na gerai, vėluojat, visko būna. Bet malonėkit nesibrauti, ieškodami savo vietų, klausinėdami, kas kur, kilnodami kitus žmones, kad jie ne ten atsisėdo. Pavėlavot - sėskit, kur papuola. Ir apskritai, filmui prasidėjus reikia užsičiaupti. Aha, žinau aš visą tą istoriją, kad kino žiūrėjimas tylomis atsirado palyginus vėlai ir t.t. Bet, atleiskit, pas mus priimta tylėt: ir ypač pasirodžius TOKIAM kadrui. Baigiamasis - jo atvirkštinis. O čia pačioje pradžioje lėtai lėtai žvaigždėta naktis brėkšta į rytą... Žiūrėt reikia, o ne savo popkornus valgyti!!! Labai pykau. Kaip ir pabaigoje, nes kažkodėl buvo pradėta garsiai kalbėti dar ne iki galo sutemus ekranui. Pagalvojau, negi žmonės nebuvę niekad lauke, nestovėję ir nežiūrėję sąstingy, kaip leidžiasi saulė ir žiebiasi žvaigždės. Negi nesupranta, kaip tai NUOSTABU ir kaip nepakartojamai visa tai perkelta į ekraną!

Filmas... keistas. Prabėgom permetus akimis anotacijas, tikėjausi "gražaus lėto filmo apie gyvenimo tėkmę". Iš esmės taip ir yra, tačiau istorija, kuri ten nutinka, ir liūdna, ir subtili, ir - vėlgi, keista. Įsivaizduoju filmo kūrėjus, nutariančius "padaryti filmą, po kurio niekas iki galo nesuprastų, kas ten įvyko, bet išeitų priblokšti ne šio fakto, o to, ką išvydo ekrane". Išvysti čia galima labai daug, ne vien pirmą ir paskutinį kadrus. O per vidurį - žiūrėjau ir galvojau, kad ne filmą žiūriu, o pati ten esu, pati jaučiu žoles, braukiančias per kojas, girdžiu į automobilio stiklą barbenantį lietų, stoviu šalia liūtyje verkiančios Esteros. Ir staiga lietaus lašai pakliuvo ant kameros objektyvo. Iškart grįžta jausmas, kad tu čia esi svetima, pašalinė kino akis, stiklinis langelis, per kurį viską stebi. Pradeda kirbėt mintis, kad iki šiol viskas atrodė tikra, bet ar tikrai taip yra? Galų gale, atėjus šarvonių scenai, viena gedėtoją vaidinanti mergaitė slapta žvalgosi į kamerą ir tramdo šypseną. Tai tarsi išduoda, kad "netikėkite tuo, ką matote. Jūs - tik stebėtojai per stiklinį langelį, o mes jums vaidiname" Ir bac... O po to - saulėlydis...

Nori nenori prisimeni "Koyaanisqatsi". Tačiau ten - daug minimalistinės, tačiau (paradoksaliai) "fundamentalios" Philipo Glasso muzikos, o čia - tyla. Pagalvojau, kaip mėgstu tylą. Keistai nuskambės iš pusiau keptos muzikės lūpų, bet nemėgstu klausytis muzikos. Kartais kokiam koncerte (geriausia klasikos) - taip. Bet nesuprantu žmonių, kurie muzikos klausosi eidami gatve, valgydami, mokydamiesi, bet kada ir bet kur. Tik įsijungiu namie muziką, po dešimt minučių išjungiu, nes nusibosta ar galvą pradeda skaudėt. Užtat ir Noros Jones nežinau, ir daugelio kitų. Tai štai, man atrodo, "Tyli šviesa" patiks ne kiekvienam - tik tiems, kurie užvis labiausiai mėgsta klausytis tylos. Ir kurie yra stovėję rasotoje žolėje saulei tekant...

Uf... Trys pastraipos vienam filmui: tai jau šį tą reiškia!

Visiems jau, aišku, nusibodo tvanas LJ draugjuostėse, bet nesijaudinkit, mano abonemento vokelyje beliko penki bilietai :)

Antras šios dienos seansas - Gus Van Santo "Riedlenčių parkas" (nesuprantu, kodėl nenorėjo išversti "Paranojos parkas" - "Paranoid Park"). Filmas geras, norėčiau pažiūrėti dar kartą, nes ne viską iki galo supratau ir daug klausimų galvoje sukosi einant iš salės. Tiesa, kažkaip netikėtai baigėsi, pasirodė trumpokas, bet gal toks tikslas ir buvo: apstulbinti žiūrovą ir palikti prasmių siūlų galus raišioti patį. Pagrindinį vaidmenį atliekantis aktorius atrodo kiek jaunesnis nei jo personažas, nežinau, gal tik man... Be to, kažkuo baisiai primena tokį veikėją A. (a.k.a le_golas) :)) Akys turbūt, ir šukuosena panaši į jo senąją :) (su dabartine panašesnis į Antuaną Duanelį iš "400 smūgių"; ei, jei skaitai - tyčia įrašysiu tau tą filmą, kad pažiūrėtum :p) Grįžtant prie "Riedlenčių parko": garso takelis puikiai parinktas, o įsimintiniausia scena - ta duše, kur Alexas narina galvą vis žemiau ir žemiau, ir dušo garsas susilieja su liūties lauke garsu. Sulaikius kvapą žiūrėjau...

Su Kovo 11-tąja!

Laukiu nesulaukiu "Kino pavasario" programos - gal jau galėtų ir pasirodyt, vis tik beliko kelios savaitės? Labai viliuosi, kad atveš Jiang Wen naujausią  - "Saulė teka kaip tekėjus", rodytą Venecijoje. Neseniai pasižiūrėjau labai jau nekokią šito filmo versiją su kiniškais subtitrais ir mielai pasižiūrėčiau dar sykį - su angliškais. Bet kokiu atveju reikės žiūrėti, mat medžiaga tinkama mano bakalauriniam. O šiaip filmas tikrai turėtų sudominti Lietuvos žiūrovus, nes nutolsta tiek nuo platesniam žiūrovų ratui pažįstamo kiniško kino "tūnančių tigrų" bei "bevardžių" pavidalu, tiek nuo prieš keletą metų Pavasaryje rodytos Zhang Yang "Saulėgrąžos" tipo filmų. Jiang Wen, pats būdamas puikus aktorius, kaip režisierius debiutavo nuostabiu filmu "Gyvenimas saulės atokaitoje", kuriame į Kultūrinės Revoliucijos laikus buvo pasižiūrėta visiškai priešingu nusistovėjusioms kinematografinėms formulėms kampu. "Saulė teka kaip tekėjus" - ir vėl savitas režisieriaus (ar visos kūrybinės grupės) pasaulis, nesuprasi, kas ten tikra, kas išgalvota, kur prasideda ir kur baigiasi beprotystė. Nelabai išmanau europietišką kiną, bet įtariu, kad šitoks filmas gerai įsipaišo į europos arthauzo kontekstą, todėl lietuviams turėtų būti įdomus.

O man šventinis patiekalas buvo gal ir nelabai apetitą žadinantis "Svynis Todas". Na, "Raitelio be galvos" neperspjovė, bet tai jau tikrai - tiktai Timas Burtonas gali suderinti pjaustomas kraujais trykštančias gerkles, lavonų dardėjimą šachta žemyn tiesiai nuo kirpėjo kėdės ir jausmingas dainas apie meilę ir kitokius paukščiukus. "The sound of man devouring man" - štai kur šuva pakastas. Vien dėl aktorių verta pažiūrėti (Helena Bonham Carter, Timothy Spall, Alan Rickman, be abejo, Johnny Deppas). Beje, ar čia atsitiktinumas, kad net trys aktoriai taip pat vaidina ir "Hario Poterio" serijoje? O be aktorių: muzika, dainos, ponios Lovett apdarai (vien ko verta scena pajūryje)... Gal ir nemalonus žiūrėti, tačiau pastatytas gerai. O kaip gi kitaip. Timo Burtono fanams - pats tas.

TAISA: na štai, kertukas šį tą pašnekėjo :)

"Kelyje su "Dardžylingu"" (The Darjeeling Limited) pasirodė besąs labai smagus. Nors personažams jaučiu natūralų nesupratimą, laikas tikrai neprailgsta, apie ką pamąstyt taip pat yra, o kur dar muzika muzika... Istorija pakankamai originali: nesicackinant su įžangomis (trumpa prologinė miniatiūra, kurioje šalia Jasono Schwartzmano pasirodo Natalie Portman, įdomi ne tiek kaip siužeto papildymas, o kaip aktorinis-režisūrinis etiudėlis), susipažįstame su trimis broliais. Vienas - aptvarstytasis Owenas Wilsonas - aiškiai labai nori dominuoti, o jo ilgą laiką nematyti broliai, vaidinami Schwartzmano ir Adrieno Brody veršelio akimis, gal ir norėtų papriekaištauti, bet jiems vis kažkaip nepavyksta. Trijulė važiuoja per Indiją traukiniu "Darjeeling Limited". Wilsono vaidinamas Francis sako brolius į ją pakvietęs dvasinių atradimų ir šeimyniško susiklausymo labui. Paskui paaiškėja dar vienas motyvas. "Dvasinė kelionė", suorganizuota Francio ir jo asistento, žinoma, susideda iš šventyklų (kuriose broliams labiau patinka prekeiviai ir girliandos), ritualų su povo plunksnomis ir panašių nesąmonių. Visi trys plaukia per Indijos margalynę, svaiginasi tuo, kas pakliūna po ranka, ir tarsi norėtų pabėgti nuo savo asmeninio gyvenimo problemų, patys nepastebėdami, kad visą laiką velkasi jas iš paskos (tam filme yra atskiras simbolis). Sveika ironija, gera vaidyba, lengvas, bet ne lėkštas žiūrėjimas. Jei šią savaitę turite pora laisvų valandikių, būtinai nueikite. You can still catch it ;)

Klajojimai po Pekiną (流浪北京 Liulang Beijing; Bumming in Beijing) - kinų naujojo dokumentinio kino klasikų klasika. Nieko kito kaip ir nesu mačiusi, apskritai dokumentinį kiną retai žiūriu, bet šitas buvo tiesiog privalomas. Filmas aptariamas praktiškai bet kuriame straipsnyje, kalbančiame apie kinų "Naujosios kartos", naujojo undergroundinio / nepriklausomo kino pradžią ir apskritai XX amžiaus 10 dešimtmečio miesto atmosferą. Didžiąją dalį laiko sudaro 1987-89m. nufilmuoti laisvai (ir nelegaliai) po Pekiną klajojančių "naujo kirpimo" menininkų monologai. Nelegaliai - nes visi jie neturi Pekino "hukou" (t.y. gyvenamosios vietos registracijos). Todėl ir būstą susirasti sunkiau, ir kraustytis tenka dažnai. Bet taip jie ir bastosi: laisvi, tai šen, tai ten, užsiima tuo, ką, kaip patys sako, visada norėjo daryti. Pakraščių žmonės, Pekino bohema. Būtent šitoje nepriklausomų dailininkų, teatralų, dargi roko muzikos pradininkų terpėje radosi tokie režisieriai kaip Zhang Yuanis. Jo vienas pirmųjų (o gal pirmasis?) filmų - "Pekino benkartai" - beveik tiesiogiai susijęs su pastaruoju dokumentiniu. Filmo herojai kalba apie "klajojimus", ką galima būtų išversti ir kaip "valkatavimą", bet pats kiniškas žodis netgi poetiškas: susideda iš "srauto, tekėjimo" ir "bangos". Nori nenori prisimeni, kad tokio "laisvo tekėjimo" tradicija anaiptol ne nauja, kad dar pirmaisiais pirmojo tūkstantmečio amžiais būta taip pat siekusių gyventi menininkų. Arba matai tapytoją (nepamenu vardo), kaip ji kalba, visą laiką su cigarete rankoje, lyg apsvaigusi (turbūt tokia ir yra), ir prisimeni, kaip Tang laikų poetai šlovindavo svaigulį ir vyną, kaip kažkuris jų didžiavosi savo gebėjimais gerti... Kitas filmo herojus ilgai kalba apie tai, kad jam patinka būti 流氓 - žodis, kurį žodynas verčia kaip "chuliganą", bet jame taip pat yra anas "srautą" reiškiantis rašmuo, o antrasis susideda iš "pasprukimo" (arba "mirties") ir "liaudies / žmonių / tautos / etnoso". Kažkurio mano skaityto straipsnio autorius ironiškai pastebi, kad jei iš šio antrojo hieroglifo nubrauktume "pasprukimą", liktų žodis 流民, reiškęs iš provincijų į didmiesčius reformų laikais plūstelėjusius žmones, tokius pat plaukiotojus, plūduriuotojus (漂), kaip ir "Klajojimų po Pekiną" herojai. Tačiau anieji galbūt stengiasi, viliasi, kad kažkada jų klajonės baigsis, o filme rodomi menininkai patys negali apsispręsti, kas jiems geriau: ir šeimos norisi, ir kitokio gyvenimo tiesiog "neištvertų" (受不了). Filmo gale iš titrų sužinome, kad visi, išskyrus vieną, filmo herojų galiausiai išvažiavo į užsienį. Jie - pasaulio piliečiai, kaip patys atkakliai tvirtino. Filmui jau greit dvidešimt metų. Kaži, ar dar bėra tokių klajotojų Pekine?..

Prie vis dar naikinamų barštelių ir ausyčių nusprendžiau pasidovanoti dar vieną džiaugsmą - filmą pagal Pullmano knygų serijos pirmąją knygą "Auksinis kompasas" (tik aš ją kažkada seniai skaičiau kitu pavadinimu - "Šiaurės pašvaistė". Ir, turiu pasakyt, pašvaistė - daug tinkamesnė). Na, už "Žvaigždžių dulkes" gal maloniau akiai, bet kad už "Narniją" būtų subtiliau (kokių atsiliepimų girdėjau), nepasakyčiau. Narnijoj nors buvo į ką akis paganyti, o čia Danielis Craigas tik pasirodo ir pasislepia po to :) 开玩笑 :) Disclaimeris tam, kas jau ruošiasi pulti: nėra taip, kad filmas man nepatiko vien dėl to, kad "čia gi fantasy - fi". Fantasy kaip stilius-žanras yra gerai, bet vat kažkodėl kokia Ursula LeGuin man patinka, o Pullmano tolimesnių knygų visai netraukia skaityt...  Pačiam filme labai daug ką sugadina tie patys faktoriai kaip paprastai - įžanga, kurioje tiesiai šviesiai išklojama viskas, nebelieka jokios paslapties ar įdomumo ir aiškiai parodoma žiūrovam, kad jūs čia atėjote žiūrėti mūsų įspūdingojo animacijos, spec efektų ir kostiumų šou, o istorija - ma ją bala. Trūksta "kablingesnės", ne tokios atviros pasakojimo formos ir technikos. Mažiau paaiškinimų, žmonės, mažiau paaiškinimų! Žiūrovas gi ne idiotas. Na taip, tiesiog nepakliūnu į šito filmo kūrėjų "target audience". Prisimenu, buvo kažkoks prancūziškas ne prancūziškas filmas prieš pora metų... Na, kaip jie, "Neliečiamieji"? "Nenugalimieji"? Ant liežuvio galo. Tenais buvo kažkur į tą pusę. Taigi toliau nemalant, jei turit atliekamus keliolika litų, netingit nuvažiuoti į CCP ir šiaip atsipalaidavę pažiūrėt gražų reginėlį (ir dar jeigu jūsų nenervina sausakimša salė), galit investuoti į tokią atrakciją... bet...

Užtatai pamačiau, kad kitą savaitę GALA festivalis rodys dar pakankamai šviežią Zhang Yango "Grįžimas namo". Originalus pavadinimas, kaip ir dažnai kinų literatūroj, kine, kasdienybėj ir visame kame, susideda iš keturių rašmenų, sudarančių posakį/patarlę, kuriuos kinai vadina 成语 (chengyu - čengju). 落叶归根 luo ye gui gen pažodžiui reiškia "lapas krituolis [turi] grįžti prie šaknų". Pasak mano storulio chengyu žodyno, dažnai šis posakis vartojamas norint pasakyti, kad, žmogui mirus, jo kūnas turėtų grįžti namo. Būtent toks yra filmo siužetas - vienas darbininkėlis per didelius vargus gabena į gimtąjį kaimą kitą, netikėtai begeriant užvertusį kojas. Šiaip nepasakyčiau, kad baisiai geras ir ypatingas filmas, daug farso, tačiau dar ne taip blogai, kaip pačiuose tuose plačiosioms masėms valgydinti skirtuose kinų filmuose ar TV serialuose. Zhang Yangas - tas pats režisierius, kuris režisavo prieš pora metų "Kino pavasaryje" rodytą "Saulėgrąžą". Vienas iš labiau oficialiosios ideologijos užduodamos melodijos besilaikančių režisierių, todėl gal ne toks įdomus, bent jau man, tačiau užkabinančių momentėlių yra. Taigi jei įdomu pažiūrėti į jaunesnės nei Zhang Yimou ar Chen Kaige kinų kino kūrėjų kartos darbą, nieko labai intelektualaus nesitikėdami galite nueiti pasižiūrėti "Grįžimo namo". Bus gražių Kinijos kaimo vaizdų ir net laidotuvės su visokiom miestiečiam jau ko gero egzotiškom tradicijom. CCP rodys gruodžio 30 d. 18:30, sausio 1 d. 18:20 ir sausio 3 d. 21:00.

Ir dar vienas atradimėlis - 色,戒 (Geismas, įspėjimas) plakatas. Pasirodo, jį pas mus rodys jau kitą savaitę! Štai tau ir pasirinkimas - pas mane kompiuteryje jau guli... Bet gal, iš patriotizmo? :)


TAISA: Ale kaip keista, dabar ima aiškėti, kad ir tas pažįstamas skautas, ir anas, ir dar trečias... :)

Dangau, kaip gera pailsėt, ničnieko nedaryt, miegot (kiek leidžia šuo - o ji maloninga, ligpat aštuntos daugiau mažiau neverkia), skaityt, žiūrėt filmus, suktis virtuvėj, išeit pasivaikščiot po miestą... Užtat dabar vėl bus galima šviežiai užsukti ratą, nes darbų laukia labai daug.

Šeštadienį buvo suvalgyti du filmai, ir dar perskaičiau "Persuasion". Filmai - "The Jane Austen Book Club" ir "Mansfield Park" 1999 m. TV versija su Frances O'Connor (pastarąją knygą pradėjau vakar). Turiu pasakyt, "Book Club" įdomiai susiduria mokslinės fantastikos geek'as ir moterys, esančios "more of the Jane Austen-reading type". Aišku, pabaiga laiminga, fantastas sėkmingai įsitraukia į janeite būrelį, o jo susižavėjimo objektas galų gale prisiverčia perskaityti "The Left Hand of Darkness". Šiaip, smagu žiūrėti, kai, tarkim, lifte Jocelyn bando užkalbinti vampyriškai maištingai išsidabinusį jaunimą, o paskui Griggas jai merginų tylėjimą paaiškina: "She was invisible. See? Her arms were crossed like that. It's a game." Charming. Taip pat ir vėl (kaip ir "Velnias dėvi Prada") isterišką, bet šįkart dar ir kompleksuotą moterėlę talentingai vaidina Emily Blunt. Apskritai patys įdomiausi momentai filme - kaip knygų būrelio moterys ir vyriškis Austen siužetus supainioja, įpainioja, apipainioja aplink savo pačių gyvenimus bei nuoskaudas. Viena "skaniausių" šiuo atžvilgiu scenų - susitikimas ligoninėje.

Na, o "Mansfield Park" - kaip visada :) Tokios versijos man patinka daug labiau nei kokia nėriniuota raukiniuota 1940 m. "Pride and Prejudice" versija su Laurence Olivier. Pats tas žaviam prieškalėdiniam vakarui. Kadangi knygos dar neperskaičiau, nuo lyginimų ir komentarų susilaikysiu.

Galvoju, už kuriuos filmus dar "neatsiskaičiau". Na, ne visus tikrai aprašau čia, ir dar turiu tokį sąsiuvinuką, kuriame bandau prisiminti pasižymėti, ką mačiusi, bet vis tiek kartais patogiau Facebook'e ar čia susikrauti atminimui :)

Vakardienos atradimas - PPStream programa, deja, jum nebūsianti naudinga, nes yra visa kiniška. Visokios TV laidos, serialai ir filmai (ne tik kiniškai), galima žiūrėt tiesiai iš interneto. Vakar šitaip pasižiūrėjau "Ir velnias dėvi Prada"  bei kažkokį dar visai pavienį "Just my Luck". Tai apie "Pradą" galima pasakyt, neblogai susukta, Meryl Streep vaidmuo tikrai žavus, bet abejoju, kad po kelių mėnesių dar prisiminsiu patį filmą. Apie "Just my Luck" net šnekėti nėra ko, romantinė komedija, ir tiek.

Dar prieš tai mačiau "Jazminai skleidžias" (<茉莉花开>, Molihua kai, angl. "Jasmine Women"). Zhang Ziyi čia vaidina net ne vieną, o tris pagrindinius vaidmenis - ir vaidina visai neprastai.  Labai kiniškai sužaista pavadinimu ir herojų vardais, gaila, kad to neįmanoma atspindėti vertime: "molihua" kiniškai yra "jazminas"; trijų herojų - senelės, motinos ir dukters - varduose yra Mo, Li ir Hua (kiek pamenu, jas šaukia A Mo, Lili ir A Hua, o gal A Li irgi pavartojamas - tas "a" yra tiesiog kai kuriose vietovėse prie vardo pridedamas skiemuo, kad vardas būtų dviskiemenis). Kinai mergaitėms mėgsta duoti gėlių vardus. Na, o "kai" - atsiverti, atsivėrimas", kas susiję su pagrindine filmo siužetine linija. Trumpai: respublikos laikų Šanchajus, Zhang Ziyi herojė A Mo baisiai žavisi kinu ir kino žvaigždėmis, tad kai į jos su mama fotosaloną įžengia - ne, tiesiog įplaukia - ir angliškai prabyla stilingasis ponas Mengas (puikus Jiang Wen vaidmuo), ji net nedvejodama, prieš motinos valią, priima Mengo pasiūlymą vaidinti kine. Be abejo, viskas baigiasi puošniu viešbučio kambariu, galiausiai - naujai užsimezgusia gyvybe ir pabijojimu darytis abortą. Kino karjera baigiasi, prasideda karas, ponas Meng dingsta į Honkongą. O A Mo gimsta dukrelė, pavadinama Lili. Antroji dalis - jau apie ją. A Li vėlgi vaidina Zhang Ziyi, o senstelėjusios A Mo vaidmuo tenka pirmoje dalyje A Mo motiną vaidinusiai Joan Chen. Lili laikai - porevoliucinė Kinija, bet ratas apsisuka vėl, Lili, nepaklausiusi motinos patarimo, paskuba ištekėti, santuoka nenusiseka, Lili išprotėja, jos vyras nusižudo ir jųdviejų įsivaikinta mergaitė - A Hua - lieka augti su močiute A Mo. Užaugusią A Hua, be abejo, taip pat vaidina Zhang Ziyi... Dabar jau trečia epocha: reformų ir atsivėrimo. Istorija kartojasi: A Hua santykiai su "mažuoju Du" (viens iš tų šauniųjų kinų aktorių - Liu Ye :)) baigiasi vyro pasprukimu ir nėštumu. Tačiau A Hua nutaria ratą nutraukti, imasi savarankiškai tvarkyti savo ir savo (per didelę liūtį Šanchajaus gatvėje) gimsiančios dukros gyvenimus.

Vėlgi, ne kažkoks baisiai ypatingas filmas, kurį visą gyvenimą atsimintum. Taip pat man kažkaip nelabai sueina galai su laikotarpiais. Bet į tuos gyvenimo ratus ir pasikartojimus įdomu pažiūrėti.

Čia nėra daug ką pasakot. Taip taip, aš neišsilavinus, knygos neskaičiau. Bet, žinot, ir netraukia skaityti, jeigu ir knygoj toks pat fantasy štampas, kaip čia (o gal ne?). Poterio, Ambero ir šiaip visų pasaulio pasakų mišinys. Būt tokiu savaime nėra blogai, galų gale, juk visos fantasy istorijos sukasi daugiau mažiau apie tą pačią šerdį, tačiau yra meistrų, kurie turi savo meninę viziją, kurie, galų gale, supranta, kodėl tos amžinosios pasakos vis kartojamos ir kartojamos. Tarkim "Fauno labirintas" buvo toks filmas su kabliuku, o čia... Visa tai, nuo ko mane šiurpas krato daugumoje fantasy ir kai kuriose scifi knygose: tiesmukumas, grubiai užlopytos skylės (raganos: "O dabar mums reikia jos širdies" - "Taip! Pagaut ir išlupti! Kad būtume jaunos per amžius! Mwhahaha!" Na, čia taip maždaug). Iš aktorių vieninteliai įdomūs - Claire Danes ir De Niro. Na... laimė, buvo penktadienis, ir mano nuotaika gera :]

Beje, rekomenduoju: sekmadienį Skalvijoj prasideda japonų kino dienos.