Varnėnė rūke

Ką gi, dvi festivalines dienas prašvilpus už miesto, Pavasarį pagaliau pratęsiau šiandien. Pirmasis dienos patiekalas buvo japoniška animacinė variacija Ursulos Le Guin tema - "Žemjūrės pasakos". Įvairi publika susirinko: buvo ir fantastų, ir orientalistų, ir vaikučių su tėveliais, ir Žmonių Su Coca-Cola, ir, matyt, anime fanų, kurie vienas su kitu sveikinosi "Ohayo". Per seansą už nugaros kažkas lyg ir pašniukščiot spėjo - susigraudino? Na, aš asmeniškai nemačiau, ko ten graudintis. Iš pradžių galvojau, kad graudinsiuos, nes nesuprantu, ką šitas filmas turi bendro su Ursula Le Guin. Paskui prisiminiau, kad paskutinio tetralogijos romano - "Tehanu" - juk taip ir neperskaičiau. Jei kas nors skaitė, gal gali pasakyti, ar šitas filmas pastatytas pagal "Tehanu", ar net ir nuo jo nutolsta? Šiaip... na, aš asmeniškai tokioj animacijoj didelės prasmės nematau. Tiesiog mano smegenys nesuderintos su šitokiais žanrais :] Suprantu, kam reikalinga animacija, kurioje piešimas ir t.t. išnaudojamas vizualiniams eksperimentams, bet jeigu ekrane tiesiog juda figūrėlės, atpasakojančios siužetą, tai... tokiem filmam laiko turėjau prieš dešimt metų. Net jei su Le Guin filmas turi kažką bendro, tai dėl būtinybės jį rodyti Kino pavasaryje giliai abejoju. Tuo labiau, kad jis pastatytas 2006-taisiais...

Paskui sekė lenkiški "Burtai". Su masiniais filmų žiūrėjimais visada taip: pamatai filmą, kuris "fainas", iš esmės galėtum prisikabint nebent dėl smulkmenų, tačiau po mėnesio to filmo jau neprisiminsi. Kad prisimintum, filmas turi, na, smogt iš pasalų... Kartais tai priklauso nuo nuotaikos tą dieną, kartais - pats filmas yra genialų genialiausias. Tarkim, iš turbūt kokių 2003m. Pavasario prisimenu vieną filmą, kurio siužetą pamiršau vos ne iškart išėjus iš kino salės, bet atmosfera, nuotaika, kurią jis sukūrė, nepasimiršo iki šiol (tai buvo Ermano Olmi "Kario amatas"). Tai va, "Burtai" buvo faini, smagūs, verti pažiūrėti, bet garantuoju, kad neįsimins. Beje, man labiausiai gaila buvo sesers. Bjaurybė brolis, viską sugadino. Aš jos vietoj kaip čiupčiau tokį už ausų...

Čia nėra daug ką pasakot. Taip taip, aš neišsilavinus, knygos neskaičiau. Bet, žinot, ir netraukia skaityti, jeigu ir knygoj toks pat fantasy štampas, kaip čia (o gal ne?). Poterio, Ambero ir šiaip visų pasaulio pasakų mišinys. Būt tokiu savaime nėra blogai, galų gale, juk visos fantasy istorijos sukasi daugiau mažiau apie tą pačią šerdį, tačiau yra meistrų, kurie turi savo meninę viziją, kurie, galų gale, supranta, kodėl tos amžinosios pasakos vis kartojamos ir kartojamos. Tarkim "Fauno labirintas" buvo toks filmas su kabliuku, o čia... Visa tai, nuo ko mane šiurpas krato daugumoje fantasy ir kai kuriose scifi knygose: tiesmukumas, grubiai užlopytos skylės (raganos: "O dabar mums reikia jos širdies" - "Taip! Pagaut ir išlupti! Kad būtume jaunos per amžius! Mwhahaha!" Na, čia taip maždaug). Iš aktorių vieninteliai įdomūs - Claire Danes ir De Niro. Na... laimė, buvo penktadienis, ir mano nuotaika gera :]

Beje, rekomenduoju: sekmadienį Skalvijoj prasideda japonų kino dienos.

Pavėluotai taip rašau atsiliepimą, nors filmą žiūrėjau dar praeitą savaitę, kažkaip neprisiruošiau. Užtat dabar daug nieko protingo nepasakysiu. Žiūrėdama vis sėdžiu ir galvoju, kinų čia filmas ar japonų. Ir kai pamačiau Zhang Yimou pavardę, nepatikėjau, reikėjo pasitikrint imdb... Ar siužetas nuobodus todėl, kad kinas bandė sukurt filmą apie japonų "dvasią"? Nors antrasis režisierius buvo lyg ir japonas. Vaidyba labai nekokia, labai medinė... Zhang Yimou, aišku, ką jau moka tai moka: filmuoti paprastus, "tikrus" kaimo žmones (žr. "Nė vienu negali būt mažiau" - "Yi ge dou bu neng shao"). O visa kita... Nesilipdo, ir tiek. Būna geriau.