Varnėnė rūke

"Sutrikusi Ana" nublanko prieš antrąjį šio vakaro filmą - matyt, ir nebuvo verta... Na ir kas, kad gražiai nufilmuota ir sumontuota, na ir kas, kad muzika puiki: buvo paprasčiausiai nuobodu. Pagrindinis filmo motyvas buvo aiškus jau kokią dvidešimtą minutę, kai kurie "siurprizėliai" (pvz. kad Saydas - Anos "sūnus") taip pat buvo skaidrūs kaip krištolas... Bendras vaizdas: norėta kapstytis po gelmių gelmes giliausias, bet gerokai persistengta. Tiesa, paskutiniai kadrai tą skaidrųjį krištolinį motyvą kiek sudrumstė, bet ar verta dėl to buvo žiūrovus kankinti ištisas dvi valandas?

Na, bet veltui į kiną nuvažiuota nebuvo: "Irina Palm" buvo tikrai stiprus. Labai retai būna tokių filmų, kurie geba paprastų paprasčiausiai papasakoti kokią nors nepaprastą istoriją. Kažkodėl kai pamačiau tą Londono (?) priemiestį ir tą pusamžę apvalainą moterėlę, iškart prisiminiau Brendą Blethyn "Paslaptyse ir melagystėse", tačiau tuojau pat supratau, kad Megė - visai kitokia. Stebėtis belieka, kaip kankinamai ramiai ji laikosi iki pat galo. Jokių didelių moralų, jokių naujų tiesų atradimo (o vis tik Tomo žodžiai kerta širdin: "Nėra tiek muilo, kad būtų galima nuplauti tavo nešvarius darbelius"). Taip taip, galima kabinėtis prie tokių dalykų kaip kad, o ką Tomas ir Sara darys su tuo nepanaudotu lėktuvo bilietu, kurio Megė paskutinę akimirką atsisakė. Bet faktas tas, kad salė labai gyvai reagavo į šitą gan kontraversišką temą, bet ne kontraversiškus vaizdus pasirinkusį filmą. Daug gyviau nei į prieš tai matytąjį.

UPD: Visi išsijuosę giria "Beną X". Gaila, neturiu į jį bilieto (ir papildomai nebepirksiu jau, reikia ir finansus skaičiuot). Jei atsiras kitokių būdų jį pažiūrėt - čiupsiu.