Varnėnė rūke

Man truputį gaila tų griuvėsių, kurie buvo išdidžiai užsiėmę gerą Kosciuškos gatvės vietą priešais Kalnų parką (prie Sluškų gatvelės). Na, anksčiau ar vėliau turėjo kažkas ateiti ir nugriauti tas liekanas, tačiau... Ten buvo tokia siena. Kiekvienąkart, pro ją eidami, sakydavom, kad reikia nufotografuoti, bet taip ir nesuspėjom. Baisiai egzistencinė siena, nes tiesiog tokia viena ir stovėjo: su anga langui ir dar viena - durims (o gal ir pačios durys buvo? nebepamenu). Portalas į kitą pasaulį. Adresą turėjo, net pašto dėžutę, regis. Šalia dar buvo du mediniai namai, apgriuvę, benamiai ten gyvendavo. Vienas jų dar kurį laiką išliko, bet, šalia kylant naujiesiems nykiems daugiabučiams, be abejo, įvyko "atsitiktinis gaisras", ir liko tik griaučiai su stogo degėsiais.

Tačiau iš tiesų šiandien dar labiau gaila yra ko kito: grįžtant namo, laiptinėje pasitiko trys kikenančios paauglės smailomis kepurėmis, dar kažkokiais dzinguliukais ir, žinoma, kraitelėmis. "Pokštas arba saldainis!" - užtvėrė man kelią. Dieve, ir ką man dabar sakyti. Pasiūlyti tą daryti per Užgavėnes? Paklausti, ar žino, kodėl šitas metas skirtas mirčiai? Išdidžiai nusukti galvą? Tepasakiau: "Atleiskit, šitos šventės nešvenčiu". Merginos sukikeno.

Išties šlykštu, man pačiai - šlykštu, sakau atvirai. Purto nuo to, kad Maximoj guli moliūgų skulptūrėlės, kad Copy 1 švietėjos apsirengusios "skeletinius" marškinėlius... Anksčiau daug labiau purtydavo per "Valentynkę", nes ana ne tik visuotiniais vakarėliais pasireikšdavo, bet ir milijoninėmis širdutėmis įsismelkė į mokyklas, darbovietes, prekybos centrus, informacijos priemones. "Helovinas" buvo daugiau klubų ir besiklubinančių šventė. O dabar... še tau, boba, devintinės... laiptinėje... Tai, be abejo, neišvengiama. Kaip Kinijoj mane purto "Kalėdos", nes jie iš jų pasiėmė ir dar labiau sukičino tik kalėdų senelius, girliandas bei Merry Christmas, taip purto fasadiniai helovinai su švento Patriko dienom. Globalizacija - ir dar "istoriją rašo nugalėtojai" efektas. Po šimts, yra tiek "bendražmogiškų" švenčių, kurias galėtume visi švęsti, na, nežinau, AIDS diena, diena be automobilio, visos tos "one world" tipo dirbtinės, tačiau užtat iškart savo prigimtimi globalios šventės. Nenoriu gyvent Lietuvoje, kurioje Jack-o-lantern žino kiekvienas bamblys, o ožio kaukės nė vienas nebemoka pasidaryti.

TAISA: Va ką tik tiesiogine to žodžio prasme fiziškai grūdau durnelius per duris. Ir, įsivaizduokit, nėjo bjaurybės. KAIP NORIU UŽVAŽIUOT KAM NORS!!!

Norim nenorim, turim pripažinti, kad kuo toliau, tuo labiau aiškėja: pasauline bendravimo (ir net mokslo bei politikos) kalba tampa anglų. Taip taip, yra milijonai žmonių, šnekančių prancūziškai, arabiškai ar kiniškai, pastarosios kalbos yra stumiamos kaip oficialios visokiose tarptautinėse organizacijose - na, ir naudojamos kaip tokios. Tačiau pažiūrėkit, kas vyksta tarp paprastų žmonių: nuvažiavęs į bet kurį pasaulio kampelį, pirmiausia tikiesi susikalbėti - ir, ko gero, tikėtiniausia, kad susikalbėsi - angliškai.

Nankine buvo keletas afrikiečių. Nuo gimimo jie šneka bent pora vietinių kalbų ir prancūziškai. Dar yra išmokę laisvai kiniškai. Atrodytų, va jau dvi didžiąsias kalbas moka, tai ko daugiau reikia? Bet visi iš inercijos su jais bendrauja angliškai... nes anglakalbių tarptautinėje aplinkoje vis tik daugiausia.

Nuvažiavę į kokį užkampį, žmonės nevengia paburbėti, kad su vietiniais angliškai nesusišnekėjo. Pamažu tampa savaime suprantama, kad turistas bent minimaliai ką nors ta kalba gali pasakyti. Kinijoje išvis "užsieniečio" sinonimu tapo žodis "hello". Ir masinė kinų anglų kalbos mokymo programa rodo, ko siekia ši gausiausia Žemės tauta. Kai kas sako, kad mėginama kinus padaryti dvikalbius - kaip kad dvikalbiai yra Honkongo gyventojai.

Atrodo, dabar nebėra ko skėryčiotis: atsitiko, kas atsitiko. Anglų kalba tai anglų kalba... Juk būta "geresnių", neva kažkokią "lygiavą" skelbiančių ketinimų, bet anei Esperanto, anei jokia kita kalba, kad ir kaip jie prieštarautų savo propagandinėse reklamose, neįsigalėjo taip, kaip anglų. Savaime tai nėra blogai, juk, galų gale, išties nieko pakeist dabar jau negalim, anglų kalba paliks savo įspaudą. Didesnė bėda, kad drauge su kalba neišvengiamai plūsta ir vartojimo standartai, kultūrinės bei socialinės vertybės, dar daug visokios velniavos, kuri savo ruožtu aniem "kultūros šaltiniams" kartais suteikia ir galimybę reikšti pretenzijas į gerokai platesnį kultūrinį lauką: brukti visiems kitiems unifikuotas "žmogaus teises", "demokratiją" ir panašius dalykus. Gal anglų kalba ir nebepriklauso anglams, bet tas kultūrinis mišinys, kuris susidarė plintant kalbai su visomis to plitimo implikacijomis, kartais panašėja į neaiškios spalvos pupelių mišrainę su braškių uogiene.