Varnėnė rūke

Yra filmų, apie kuriuos labai sunku susidaryti bet kokią aiškią nuomonę. Dažniausiai tai būna pretenzingi filmai: žiūri ir jauti, kad autoriai visą filmą ieško kažkokio kabliuko, kažkokios ypatingos manieros, iš kailio neriasi, kad būtų originalūs, jokiu būdu ne banalūs (gal gi jaunas autorius šitaip bando ieškoti savo būsimojo auteur pėdsako? Atleiskit, per daug visokių skaitalų lately...) Ne, banalūs pačia pačiausia šio žodžio prasme jie nėra. Bet ir į gilias gelmes filmo įrašyti irgi kažkodėl nesinori.

"Mano širdis sklando aukštai" (我心飞翔; angl. pav. Rainbow - Vaivorykštė) - net nežinau, iš kur šitas filmas atsidūrė mano krovimų sąraše. Bet, blaškantis tarp po valandos įgrisusio monumentalaus ketvirtojo dešimtmečio kinų filmo mano diplominiam tiesiog tobulu pavadinimu "Šeima" ir absoliučiai su diplominiu nieko bendro neturinčio "Star Trek: Nemesis", šviežiasis mano atradimas (dar ir su dovanėle - subtitrais) kažkaip ėmė ir atlaikė nelygią kovą, t.y. buvo pažiūrėtas iki galo.

Absoliučiai nieko nežinau nei apie režisierių, nei apie aktorius ir kitus kūrėjus. Filmas patvirtintas Kinijos filmų biuro (žalia užsklandėlė pradžioje). Atitinka visus etnoideologinius punktus (tautinė mažuma savo kalnų kaimelyje, su gražiais kostiumais, darniom dainom ir įspūdingom vestuvių apeigom). Tarp kitko, žalioji užsklandėlė šiais laikais visai nereiškia, kad filmas bus main melody, t.y. kažkas iš serijos "Draugo Deng Xiaopingo gyvenimas ir mirtis". Tiesiog tai yra filmas, kurį valstybiniai cenzoriai leido rodyti; ir dar galbūt (finansinėse peripetijose vis nesigaudau) dalinai finansavo. Kur tokių "aprobuotų" filmų kūrėjų meno ribos - spėlionių reikalas. Kaip kam pasiseka. Tarp žaliųjų užsklandėlių daug nekenksmingo, ganėtinai kokybiško mainstreamo (skirti nuo main melody). Zhang Yangas, apie kurį jau ne kartą rašiau, kuria po žaliomis užsklandėlėmis.