Varnėnė rūke

Jeigu reikia gero filmo apie (ne)tikėjimą be didelių seilybių ir (praktiškai) be moralo - prašom, "Adomo obuoliai". Kaip visada, filmą pamatau praėjus dvejiems metams nuo jo rodymo Lietuvoj (turiu omeny per festivalį, bet "Skalvija" suko ir visai neseniai). Nieko, svarbiausia - pamačiau. Ant to paties karkaso galima buvo pastatyti verksmingą dramą, atskleidžiančią didžiąją Gėrio ir Blogio prigimtį ir mažiausiai pusę žiūrovų sėkmingai atverčiančią į tikėjimą, o likusiai pusei suteikiančią viltį, kad viskas kada nors bus gerai. Laimei, "Adomo obuoliai" taip nedaro. Režisierius/scenaristas pasitelkia į pagalbą charakteringus personažus su daugybe netikėtumų ir rutulioja keistą istoriją, kurios nei komedija, nei tragedija nepavadinsi. Be "Dogmos" danų kino nedaug mačiau ir įspūdžio gilaus nepaliko, bet šis filmas - respect. Svarbu pažiūrėti.

Su Kovo 11-tąja!

Laukiu nesulaukiu "Kino pavasario" programos - gal jau galėtų ir pasirodyt, vis tik beliko kelios savaitės? Labai viliuosi, kad atveš Jiang Wen naujausią  - "Saulė teka kaip tekėjus", rodytą Venecijoje. Neseniai pasižiūrėjau labai jau nekokią šito filmo versiją su kiniškais subtitrais ir mielai pasižiūrėčiau dar sykį - su angliškais. Bet kokiu atveju reikės žiūrėti, mat medžiaga tinkama mano bakalauriniam. O šiaip filmas tikrai turėtų sudominti Lietuvos žiūrovus, nes nutolsta tiek nuo platesniam žiūrovų ratui pažįstamo kiniško kino "tūnančių tigrų" bei "bevardžių" pavidalu, tiek nuo prieš keletą metų Pavasaryje rodytos Zhang Yang "Saulėgrąžos" tipo filmų. Jiang Wen, pats būdamas puikus aktorius, kaip režisierius debiutavo nuostabiu filmu "Gyvenimas saulės atokaitoje", kuriame į Kultūrinės Revoliucijos laikus buvo pasižiūrėta visiškai priešingu nusistovėjusioms kinematografinėms formulėms kampu. "Saulė teka kaip tekėjus" - ir vėl savitas režisieriaus (ar visos kūrybinės grupės) pasaulis, nesuprasi, kas ten tikra, kas išgalvota, kur prasideda ir kur baigiasi beprotystė. Nelabai išmanau europietišką kiną, bet įtariu, kad šitoks filmas gerai įsipaišo į europos arthauzo kontekstą, todėl lietuviams turėtų būti įdomus.

O man šventinis patiekalas buvo gal ir nelabai apetitą žadinantis "Svynis Todas". Na, "Raitelio be galvos" neperspjovė, bet tai jau tikrai - tiktai Timas Burtonas gali suderinti pjaustomas kraujais trykštančias gerkles, lavonų dardėjimą šachta žemyn tiesiai nuo kirpėjo kėdės ir jausmingas dainas apie meilę ir kitokius paukščiukus. "The sound of man devouring man" - štai kur šuva pakastas. Vien dėl aktorių verta pažiūrėti (Helena Bonham Carter, Timothy Spall, Alan Rickman, be abejo, Johnny Deppas). Beje, ar čia atsitiktinumas, kad net trys aktoriai taip pat vaidina ir "Hario Poterio" serijoje? O be aktorių: muzika, dainos, ponios Lovett apdarai (vien ko verta scena pajūryje)... Gal ir nemalonus žiūrėti, tačiau pastatytas gerai. O kaip gi kitaip. Timo Burtono fanams - pats tas.

TAISA: na štai, kertukas šį tą pašnekėjo :)

Turbūt reikia pradėti į kino teatrą nešiotis sąsiuvinį ir rašiklį - nes bežiūrint filmą, nuomonė apie jį kinta, kinta, kinta, gale lieka kažkoks mišinys, ir pasisekė tam filmui, jei mišinys palieka daugiau malonų įspūdį...

Žiūrėdama Joe Wright'o "Atpirkimą" su Saoirse Ronan (Briony Tallis paauglystėje), James McAvoy (Robbie), Keira Knightley (Cecilia Tallis), Juno Temple (Lola) ir kitais, nuomonę pakeičiau keletą kartų. Pradžia - daug žadanti. Ypač patiko rašomosios mašinėlės klavišų taukšėjimo perėjimas į muziką - labai sėkmingas leitmotyvas. Iš karto užkabina Juno Temple ir Saoirse Ronan vaidyba, na, Brenda Blethyn taip pat jai labai limpančiame amplua (net sakyčiau, apranga, šuokuosena ir veido išraiška perkelti tiesiai iš "Puikybės ir prietarų"). Įdomu Briony akimis stebėti Cecilios ir Robbie santykius: kas čia dedasi? kodėl jie nesikalba? ar kažkas tarp jų vyksta? Iki galo viso to negalėdama perprasti, trylikametė Briony ima fantazuoti...

...ir čia prasideda konfliktas, ant kurio sustatytas visas filmas. Deja, toje pačioje vietoje ima darytis kažkas "ne taip". Aktoriai ir toliau puikiai veža savo vaidmenis, vizualiai viskas apgalvota ir gražu, tačiau istorija ima trūkinėti, nuoseklumą keičia paskiri lopai ir, nors fabula aiški, herojų "draskymaisi" lieka nesusieti į visumą. Sėdi ir nesupranti, kas čia tau nepatinka: juk lyg ir kaip turi būti, bet... Gal per daug sentimentalumo? Gal neišvystytos kai kurios linijos? Paskui Robbie išvyksta į karą, ir pradedi manyti, kad žiūri dar vieną dramą apie tai, kaip mylimoji ilgisi mylimojo, o šis - jos. Apskritai filmus apie pasaulinius karus kurti pavojinga, nes jų prikurta jau tiek, kad geriausiu atveju išeina tiktai "gražu, bet jau matyta". Padaryti kažką TOKIO beveik neįmanoma. Taigi ir Robbie kažkodėl vaikšto vaikšto sau po Prancūziją, tuomet atranda pamestąjį dalinį ir nei iš šio, nei iš to pradeda klejoti. Joe Wrightas dar mesteli panašų kaip "Puikybėje ir prietaruose" ilgą apžvalginį kadrą, tuomet keletas haliucinacijų ir... viskas.

Įdomu vėl pasidaro, kai grįžtama pas Briony. Staiga suvoki, kad filmas iš tiesų yra apie ją, ir kad ji - ne antro plano, o pagrindinė veikėja (vaidinama trijų puikių aktorių). Briony tame šimtąkart kino ekrane matytame karo kontekste atrodo kažkaip dar nenuvalkiotai (arba aš per mažai mačiau; bet kokiu atveju daug įdomiau nei Robbie ir Cecilia). Taigi persiritęs į antrą pusę filmas vėl staiga tampa nuoseklus, sklandus ir visoks kitoks.

Reziumė: būtų labai gerai, jei ne ta keista skylė per vidurį. Jeigu čia dėl to, kad Knightley ir McAvoy buvo didžiosios filmo žvaigždės ir jas reikėjo parodyti, tai sprendimas tikrai nepasitarnavo filmo kokybei. Bendras įspūdis visai neblogas.

Prie vis dar naikinamų barštelių ir ausyčių nusprendžiau pasidovanoti dar vieną džiaugsmą - filmą pagal Pullmano knygų serijos pirmąją knygą "Auksinis kompasas" (tik aš ją kažkada seniai skaičiau kitu pavadinimu - "Šiaurės pašvaistė". Ir, turiu pasakyt, pašvaistė - daug tinkamesnė). Na, už "Žvaigždžių dulkes" gal maloniau akiai, bet kad už "Narniją" būtų subtiliau (kokių atsiliepimų girdėjau), nepasakyčiau. Narnijoj nors buvo į ką akis paganyti, o čia Danielis Craigas tik pasirodo ir pasislepia po to :) 开玩笑 :) Disclaimeris tam, kas jau ruošiasi pulti: nėra taip, kad filmas man nepatiko vien dėl to, kad "čia gi fantasy - fi". Fantasy kaip stilius-žanras yra gerai, bet vat kažkodėl kokia Ursula LeGuin man patinka, o Pullmano tolimesnių knygų visai netraukia skaityt...  Pačiam filme labai daug ką sugadina tie patys faktoriai kaip paprastai - įžanga, kurioje tiesiai šviesiai išklojama viskas, nebelieka jokios paslapties ar įdomumo ir aiškiai parodoma žiūrovam, kad jūs čia atėjote žiūrėti mūsų įspūdingojo animacijos, spec efektų ir kostiumų šou, o istorija - ma ją bala. Trūksta "kablingesnės", ne tokios atviros pasakojimo formos ir technikos. Mažiau paaiškinimų, žmonės, mažiau paaiškinimų! Žiūrovas gi ne idiotas. Na taip, tiesiog nepakliūnu į šito filmo kūrėjų "target audience". Prisimenu, buvo kažkoks prancūziškas ne prancūziškas filmas prieš pora metų... Na, kaip jie, "Neliečiamieji"? "Nenugalimieji"? Ant liežuvio galo. Tenais buvo kažkur į tą pusę. Taigi toliau nemalant, jei turit atliekamus keliolika litų, netingit nuvažiuoti į CCP ir šiaip atsipalaidavę pažiūrėt gražų reginėlį (ir dar jeigu jūsų nenervina sausakimša salė), galit investuoti į tokią atrakciją... bet...

Užtatai pamačiau, kad kitą savaitę GALA festivalis rodys dar pakankamai šviežią Zhang Yango "Grįžimas namo". Originalus pavadinimas, kaip ir dažnai kinų literatūroj, kine, kasdienybėj ir visame kame, susideda iš keturių rašmenų, sudarančių posakį/patarlę, kuriuos kinai vadina 成语 (chengyu - čengju). 落叶归根 luo ye gui gen pažodžiui reiškia "lapas krituolis [turi] grįžti prie šaknų". Pasak mano storulio chengyu žodyno, dažnai šis posakis vartojamas norint pasakyti, kad, žmogui mirus, jo kūnas turėtų grįžti namo. Būtent toks yra filmo siužetas - vienas darbininkėlis per didelius vargus gabena į gimtąjį kaimą kitą, netikėtai begeriant užvertusį kojas. Šiaip nepasakyčiau, kad baisiai geras ir ypatingas filmas, daug farso, tačiau dar ne taip blogai, kaip pačiuose tuose plačiosioms masėms valgydinti skirtuose kinų filmuose ar TV serialuose. Zhang Yangas - tas pats režisierius, kuris režisavo prieš pora metų "Kino pavasaryje" rodytą "Saulėgrąžą". Vienas iš labiau oficialiosios ideologijos užduodamos melodijos besilaikančių režisierių, todėl gal ne toks įdomus, bent jau man, tačiau užkabinančių momentėlių yra. Taigi jei įdomu pažiūrėti į jaunesnės nei Zhang Yimou ar Chen Kaige kinų kino kūrėjų kartos darbą, nieko labai intelektualaus nesitikėdami galite nueiti pasižiūrėti "Grįžimo namo". Bus gražių Kinijos kaimo vaizdų ir net laidotuvės su visokiom miestiečiam jau ko gero egzotiškom tradicijom. CCP rodys gruodžio 30 d. 18:30, sausio 1 d. 18:20 ir sausio 3 d. 21:00.

Ir dar vienas atradimėlis - 色,戒 (Geismas, įspėjimas) plakatas. Pasirodo, jį pas mus rodys jau kitą savaitę! Štai tau ir pasirinkimas - pas mane kompiuteryje jau guli... Bet gal, iš patriotizmo? :)


TAISA: Ale kaip keista, dabar ima aiškėti, kad ir tas pažįstamas skautas, ir anas, ir dar trečias... :)

Dangau, kaip gera pailsėt, ničnieko nedaryt, miegot (kiek leidžia šuo - o ji maloninga, ligpat aštuntos daugiau mažiau neverkia), skaityt, žiūrėt filmus, suktis virtuvėj, išeit pasivaikščiot po miestą... Užtat dabar vėl bus galima šviežiai užsukti ratą, nes darbų laukia labai daug.

Šeštadienį buvo suvalgyti du filmai, ir dar perskaičiau "Persuasion". Filmai - "The Jane Austen Book Club" ir "Mansfield Park" 1999 m. TV versija su Frances O'Connor (pastarąją knygą pradėjau vakar). Turiu pasakyt, "Book Club" įdomiai susiduria mokslinės fantastikos geek'as ir moterys, esančios "more of the Jane Austen-reading type". Aišku, pabaiga laiminga, fantastas sėkmingai įsitraukia į janeite būrelį, o jo susižavėjimo objektas galų gale prisiverčia perskaityti "The Left Hand of Darkness". Šiaip, smagu žiūrėti, kai, tarkim, lifte Jocelyn bando užkalbinti vampyriškai maištingai išsidabinusį jaunimą, o paskui Griggas jai merginų tylėjimą paaiškina: "She was invisible. See? Her arms were crossed like that. It's a game." Charming. Taip pat ir vėl (kaip ir "Velnias dėvi Prada") isterišką, bet šįkart dar ir kompleksuotą moterėlę talentingai vaidina Emily Blunt. Apskritai patys įdomiausi momentai filme - kaip knygų būrelio moterys ir vyriškis Austen siužetus supainioja, įpainioja, apipainioja aplink savo pačių gyvenimus bei nuoskaudas. Viena "skaniausių" šiuo atžvilgiu scenų - susitikimas ligoninėje.

Na, o "Mansfield Park" - kaip visada :) Tokios versijos man patinka daug labiau nei kokia nėriniuota raukiniuota 1940 m. "Pride and Prejudice" versija su Laurence Olivier. Pats tas žaviam prieškalėdiniam vakarui. Kadangi knygos dar neperskaičiau, nuo lyginimų ir komentarų susilaikysiu.

Šiandien visą dieną praleidau VSC, seminare apie savanorystę. Iš tiesų baisiai įdomu buvo, vis dar graužiuos nagus, kad anksčiau nieko panašaus nebuvau sugalvojus. Dabar visai rimtai pradedu svarstyti galimybę išvažiuoti pagal Europos savanorių tarnybos projektą kokį nors. Tą būtų įmanoma suderint su magistrantūra, jei išsiprašyčiau deferred entry arba, Leideno atveju, stočiau į vasario mėnesį prasidedančią programą. Man atrodo, patirtis būtų neįkainojama. Na bet jei ne EST, tai nors Lietuvoj ką nors pradėsiu daryt. Įdomybės!

O prie atsiliepimų tai vakarykštis Zhang Yuanio, to paties, kurio "Pažiūrėti labai gražu" man taip patiko, "Žalios arbatos" (绿茶) seansas. Turiu prisipažinti, kad ne iki galo supratau visus siužeto vingius (iš esmės dėl to, kad nebuvo net kiniškų subtitrų; šiaip tai aiškiai šnekėjo, supratau kokius 90%, bet ten ir taip painu buvo, tai 10% truputį sutrukdė). Bet paskaičiau internete ir daugmaž žinau dabar :) Iš tiesų nejoks ypatingas filmas, nors ir įdomus pažiūrėti. Jiang Wen visada labai mielas aktorius. Operatoriaus darbas irgi vertas dėmesio... Istorija, jei domina, yra internete (įvesti "zhang yuan green tea"), dabar neturiu laiko daug rašyt, nes yra žmonių, kurie laukia nesulaukia, kol baigsiu konspektuot budizmą (o būtent dėl "Arbatos" kol kas dar ir nebaigiau jo konspektuot...)

TAISA: Na va, nusprendžiau, kad galima pabandyti prisijungti prie VEKS (Vilnius - Europos kultūros sostinė) savanorių, užpildžiau anketą, žiūrėsim. Nors pats tas projektas man toks juokingas vietom, bet labai noriu veiklos :)

Atrodo, pradeda ištikt tas sindromas "visą semestrą nieko nedariau, o dabar pradėjau ir todėl visi nuo manęs atsikniskit, nes turiu milijardą knygų ir per mažai valandų". Ką gi. Būna taip.

Pasirodė kito semestro tvarkaraštis, kinų kalbos dvi (!) paskaitos, užtat sockult. antropologijos metodologijos net 4 kreditai, ir laisviem dalykam 4 kreditai, hm. Na, ir bakalaurinis - šešetukas. Gyvensim, ponai.

Po keturių iš eilės dienų prasėdėtų ištisai prie kompo (apie padarinius sveikatai neklauskit) knisant straipsnius beigi brošiūras, vakar dar sugebėjau nupėdint iki "Skalvijos" pažiūrėti Lyncho "Vidaus imperijos". Na, ką aš galiu pasakyti. Iš esmės nieko, reikia nueiti ir pažiūrėt savom akim, kad suprastum - arba tiksliau, kad suprastum, kodėl niekas nesupranta. Gėda, aš Lyncho labai nedaug mačius, tik vieną seriją "Tvin Pykso" (keleriais metais per vėlai gimiau) ir kažkokių trumpametražių seniai seniai Juodaragy. Bet šiaip  - verta, tikrai. Nors akys ir kankinamos staigiais šviesos kontrastais...

Galvoju, už kuriuos filmus dar "neatsiskaičiau". Na, ne visus tikrai aprašau čia, ir dar turiu tokį sąsiuvinuką, kuriame bandau prisiminti pasižymėti, ką mačiusi, bet vis tiek kartais patogiau Facebook'e ar čia susikrauti atminimui :)

Vakardienos atradimas - PPStream programa, deja, jum nebūsianti naudinga, nes yra visa kiniška. Visokios TV laidos, serialai ir filmai (ne tik kiniškai), galima žiūrėt tiesiai iš interneto. Vakar šitaip pasižiūrėjau "Ir velnias dėvi Prada"  bei kažkokį dar visai pavienį "Just my Luck". Tai apie "Pradą" galima pasakyt, neblogai susukta, Meryl Streep vaidmuo tikrai žavus, bet abejoju, kad po kelių mėnesių dar prisiminsiu patį filmą. Apie "Just my Luck" net šnekėti nėra ko, romantinė komedija, ir tiek.

Dar prieš tai mačiau "Jazminai skleidžias" (<茉莉花开>, Molihua kai, angl. "Jasmine Women"). Zhang Ziyi čia vaidina net ne vieną, o tris pagrindinius vaidmenis - ir vaidina visai neprastai.  Labai kiniškai sužaista pavadinimu ir herojų vardais, gaila, kad to neįmanoma atspindėti vertime: "molihua" kiniškai yra "jazminas"; trijų herojų - senelės, motinos ir dukters - varduose yra Mo, Li ir Hua (kiek pamenu, jas šaukia A Mo, Lili ir A Hua, o gal A Li irgi pavartojamas - tas "a" yra tiesiog kai kuriose vietovėse prie vardo pridedamas skiemuo, kad vardas būtų dviskiemenis). Kinai mergaitėms mėgsta duoti gėlių vardus. Na, o "kai" - atsiverti, atsivėrimas", kas susiję su pagrindine filmo siužetine linija. Trumpai: respublikos laikų Šanchajus, Zhang Ziyi herojė A Mo baisiai žavisi kinu ir kino žvaigždėmis, tad kai į jos su mama fotosaloną įžengia - ne, tiesiog įplaukia - ir angliškai prabyla stilingasis ponas Mengas (puikus Jiang Wen vaidmuo), ji net nedvejodama, prieš motinos valią, priima Mengo pasiūlymą vaidinti kine. Be abejo, viskas baigiasi puošniu viešbučio kambariu, galiausiai - naujai užsimezgusia gyvybe ir pabijojimu darytis abortą. Kino karjera baigiasi, prasideda karas, ponas Meng dingsta į Honkongą. O A Mo gimsta dukrelė, pavadinama Lili. Antroji dalis - jau apie ją. A Li vėlgi vaidina Zhang Ziyi, o senstelėjusios A Mo vaidmuo tenka pirmoje dalyje A Mo motiną vaidinusiai Joan Chen. Lili laikai - porevoliucinė Kinija, bet ratas apsisuka vėl, Lili, nepaklausiusi motinos patarimo, paskuba ištekėti, santuoka nenusiseka, Lili išprotėja, jos vyras nusižudo ir jųdviejų įsivaikinta mergaitė - A Hua - lieka augti su močiute A Mo. Užaugusią A Hua, be abejo, taip pat vaidina Zhang Ziyi... Dabar jau trečia epocha: reformų ir atsivėrimo. Istorija kartojasi: A Hua santykiai su "mažuoju Du" (viens iš tų šauniųjų kinų aktorių - Liu Ye :)) baigiasi vyro pasprukimu ir nėštumu. Tačiau A Hua nutaria ratą nutraukti, imasi savarankiškai tvarkyti savo ir savo (per didelę liūtį Šanchajaus gatvėje) gimsiančios dukros gyvenimus.

Vėlgi, ne kažkoks baisiai ypatingas filmas, kurį visą gyvenimą atsimintum. Taip pat man kažkaip nelabai sueina galai su laikotarpiais. Bet į tuos gyvenimo ratus ir pasikartojimus įdomu pažiūrėti.

Na štai, užtaikiau ant dar vieno tikrai gražaus ir tikrai verto visų dėmesio filmo: <看上去很美> (Kanshangqu hen mei), pažodžiui - "Gražu pažiūrėti", arba "Pažiūrėjus baisiai gražu", o tarptautinis pavadinimas - "Raudonos gėlytės" ("Little red flowers"). Džang Juanis - vienas tų režisierių su gyslele daryti emociškai paveikius filmus, kurie tačiau ir savo racionaliojo pagrindo, minties logikos nepraranda. Apie "Rytų rūmus, vakarų rūmus" rašiau anksčiau - tas filmas nelabai padarė įspūdį. Užtat "Grįžti namo naujiesiems metams" yra tikrai sukrečiantis filmas, vertas pažiūrėti vien dėl savo paskutinės (ilgos ir slegiančios) scenos. Be abejo, dar yra "Pekino benkartai", kita niūruma, iš kurios taip gerai mokytis kiniškų keiksmažodžių, šiek tiek chaotiška, bet užtat leidžianti atitrūkti nuo nusibodusios Zhang Yimou vizualinės estetikos. "Aš tave myliu" turiu (net dviem pavidalais), bet vis nepasižiūriu, tačiau labiausiai graužiuos nagus, kad nepavyksta rasti "Sūnaus" ir "Mamos" - pagal pavadinimą taip tiktų mano bakalauro darbui...

Grįžtant prie "Gražu pažiūrėti": iškart matosi, kaip puikiai Džang Juanis moka dirbti su vaikais. Ir kaip jis tą istoriją nufilmavo, net neįsivaizduoju. Viso filmo veiksmas vyksta vaikų darželyje (kažkokioje įtartinai primenančioje Imperatoriaus rūmus vietoje), laikas daugiau mažiau paaiškėja tik pačiame gale. Vaikų darželio auklėtojos vaikams už tinkamą elgesį dalina raudonas gėlytes: daugiausiai gėlyčių surinkęs apdovanojamas, o tie, kas daro į lovą, ryte nesiplauna rankų ir t.t., gėlyčių negauna. Štai į tokią aplinką pakliūna pagrindinis herojus Fang Tsiantsianas (Fang Qiangqiang... na gerai, pagal VLKK transkripciją būtų Čiangčiangas), ir visas filmas yra apie tai, kaip jam ten sekasi ir nesiseka prisitaikyti. Tik pora kartų kyšteli nosys į aplinkinį pasaulį, o pats informatyviausias kyštelėjimas - pačiame gale, bet jį išduoti būtų malonumo gadinimas. Kamera beveik viską rodo vaikų akimis, ir poveikis žiūrovui keleriopas, nes, viena vertus, supranti, kaip mąsto ir ką jaučia vaikas, kita vertus, bandai nuspėt "auklyčių" mintis.

Čia nėra daug ką pasakot. Taip taip, aš neišsilavinus, knygos neskaičiau. Bet, žinot, ir netraukia skaityti, jeigu ir knygoj toks pat fantasy štampas, kaip čia (o gal ne?). Poterio, Ambero ir šiaip visų pasaulio pasakų mišinys. Būt tokiu savaime nėra blogai, galų gale, juk visos fantasy istorijos sukasi daugiau mažiau apie tą pačią šerdį, tačiau yra meistrų, kurie turi savo meninę viziją, kurie, galų gale, supranta, kodėl tos amžinosios pasakos vis kartojamos ir kartojamos. Tarkim "Fauno labirintas" buvo toks filmas su kabliuku, o čia... Visa tai, nuo ko mane šiurpas krato daugumoje fantasy ir kai kuriose scifi knygose: tiesmukumas, grubiai užlopytos skylės (raganos: "O dabar mums reikia jos širdies" - "Taip! Pagaut ir išlupti! Kad būtume jaunos per amžius! Mwhahaha!" Na, čia taip maždaug). Iš aktorių vieninteliai įdomūs - Claire Danes ir De Niro. Na... laimė, buvo penktadienis, ir mano nuotaika gera :]

Beje, rekomenduoju: sekmadienį Skalvijoj prasideda japonų kino dienos.

Bankrutavęs verslininkas gauna žinią iš gimtinės: tėvo sveikata suprastėjusi, reikia skubėti aplankyti. Tačiau palikti Pekiną geriausia būtų ne vienam: gimdytojai "senoviškų" pažiūrų, jiems labai svarbu, kad sūnus parvestų į namus žmoną. Negalima leisti, kad Guo Dziadziu tėvas paliktų šį pasaulį manydamas, kad giminės linija nutrūko. Bėda ta, kad Dziadziu su savo mergina išsiskyrė, o dabar yra giliai įklimpęs į skolas, ir nieko gero tėvui parodyti neturi. Vienintelė išeitis - pasisamdyti laisvo elgesio merginą ir sumokėti jai už sužadėtinės vaidmenį. Taip Dziadziu ir Lili atsiduria toli nuo Pekino...

Filmas "Nuomos laikotarpis" (租期, Zu qi, ang. "Lease Wife") - paprastas kaip trys kapeikos, siužetas nors ir pilnas neįtikinamų situacijų bei "kaimietiškos egzotikos", didelių pretenzijų neturi. Tačiau kažin kodėl visas šitas šiupinys susivalgo labai maloniai. Imponuoja būtent tas pats paprastumas ir nuoširdumas: net skolos išmušinėtojai, buvę Dziadziu kolegos, nepatyrę, neryžtingi, tačiau išvengiama absoliučiai dirbtinės neskanios komiškos vaidybos. Visame filme - natūralumas ir neįmantrumas. Netgi Lili vaidmens atlikėja, nors balansuoja ant vulgarumo ribos, sugeba išlaikyti pusiausvyrą. Pabaiga taip pat nenueina į banalybes, nors visą laiką maniau, kad jau atspėjau, kuo istorija baigsis, ji baigėsi kitaip - ir idėja buvo išlaikyta iki galo.

Šiaip tai jau tikrai užknisti pradeda kiniškų piratinių DVD kokybė. Kai kurie jų net ne piratiniai, normalūs, tiesiog labai pigūs. Pavyzdžiui, lig šiolei nepažiūriu man iš akademinės pusės svarbaus ir šiaip įdomaus Zhang Yang filmo "Maudyklos" (arba "Dušas", "Praustis" - čia kaip išversi), mat jis sugebėjo užstrigti įpusėjęs. Man sakė, kad čia todėl, kad mano DVD grotuvas - vakarietiškas. Reikia nusipirkti kinišką "traktoriuką", ir jis viską viską suks. Deja... ne Kinijoj esu dabar. Bet ne tik ta bėda. Dar įdomybė, tarkim, kad Gilliamo "Tideland", kurį visai nusiteikus buvau pažiūrėti, pasirodė besąs... įgarsintas čekiškai. Dangau aukštybių. Gal kam nors reikia? Galiu padovanot.

Štai ir vakar žiūrėtos "Operos vaiduoklio"/"Hamleto" parafrazės vokiečių ekspresionistų ir klasikinių siaubo filmų stiliumi "Giesmės, aidinčios naktį" (夜半歌声, Ye ban ge sheng, pažodžiui būtų turbūt "Vidur nakties giesmės garsai"... hm... gal taip net gražiau?), taigi šito filmo pabaigos - pačių paskutinių scenų taip ir negalėjau pamatyti. Et. Gal dabar pavyks parsisiųsti 1995-tųjų versiją ir sužinoti, kuo ten baigėsi. Priminė kitą naminį kino seansą, dar Kinijoje, kai žiūrėjau vieną naujausių Honkongo romantinių dramų "Su gimtadieniu": tada veiksmas nutrūko maždaug toj link pabaigos traukiančioj vietoj, kai herojė turėjo apsispręsti, kovoti jai dėl mylimojo ar ne. Dangau dangau, ir kaip man dabar gyvent, nesužinojus atomazgos?

"Mobilųjų telefoną" (手机, Shou ji, 2003) namie žiūrėti tik pribaigiau (pradžia buvo klasėj). Na, ką aš galiu pasakyti, filmas kaip filmas. Geras kinų kalbai pasimokyt... Absoliučiai nerealios situacijos, nors ir labai norima pavaizduot realias (be abejo, mane labai nervinančio You Ge herojus tai išskirtinis melagis), bet tai čia jau turbūt kiniško pramoginio filmo specifika - jų nerealios situacijos mums atrodo labiau nerealios nei nerealios situacijos Holivudo pramoginiuose filmuose. IMVHO. Bet tai ko ir norėt iš Naujiesiem metams skirto filmuko... (tik kodėl tuomet taip blogai baigiasi? Būtent dėl pabaigos suabejojau, kad šitas skirtas Naujiesiems metams -- kinai savo Naujiesiem metam visada turi tokį didelio biudžeto smagų filmą visai šeimai, pats pirmas, regis, buvo "Lauk, kol susitiksim" - 不见不散, Bu jian bu san).

Tiesa, dar vienas, kurį mačiau pastarosiom dienom - "Purpurinis drugelis" (arba "Violetinis drugelis"... po šimts, reikia galų gale išsiaiškinti, kuri spalva yra 紫 - viską čia gadina anglai, teturintys vieną "purple". Man atrodo, kad violetinė - tiksliau, 80% esu įsitikinus, kad violetinė, bet purpurinė taip gražiai skamba... Ir Purpurinis kalnas Nankine...; vienžo, filmas: 紫蝴蝶, Zi hudie, 2003). Lou Ye, vieno garsiausių jauniausios kartos kinų režisierių, filmas, sprendžiant iš IMDB, kurtas po "Sudžou upės" ir prieš "Vasaros rezidenciją". Pirmąjį mačiau, antrojo - dar ne. "Sudžou upė", be abejo, stipresnis. "Drugelyje" nors ir buvo tokių "och..." supratimo ir apsivalymo momentų, tačiau bendras vaizdas išlieka vidutiniškas. Trumpai: kalbama apie Šanchajų 4 dešimtmetyje, kai jį buvo užėmę japonai. Visą laiką lyja. Japonų kažkoks žvalgybininkas ar šiaip "vietinės policijos" vadas sutinka savo seniai seniai Mandžiūrijoje mylėtą (ar išnaudotą?) kinę, kuri iš tiesų tai dirba su kinų kovotojais už laisvę, ir pas buvusį meilužį grįžta tik, taip sakant, darbo tikslais. Va čia ir įdomiausias klausimas: ar filmas - apie meilę, ar apie japonų-kinų konfliktą, ar dar apie kažką? Yra visko po truputį. Centrinė siužetinė linija vis tik yra meilės, o politiniai nesutarimai - fonas, tačiau, kita vertus, pagrindiniai herojai yra labai susitapatine su savo pareigomis, taigi... taigi, trumpai tariant, išeina daug įdomiau nei "Pone ir ponioje Smituose".

Once again, I watched a completely random movie instead of something that has been lying on my shelve for three years waiting for attention. Strangely enough, it was a documentary this time - "An Inconvenient truth", portraying Al Gore's campaign on raising awareness of the global warming issues (primarily in the States). Politics and occasional American patriotism aside, it's a good film. It truly focuses on environmental issues and manages, to a reasonable extent, to leave Mr Gore's personality and political aspirations untouched (there are some personal facts, but they all point to a bigger message). The only - and quite disturbing - point here is, Al Gore wouldn't be able to give his lectures on those inconvenient truths to huge audiences if there was not the same system that spurs the global warming on. He's flying, he's driving, he uses his laptop in a number of shots. Huge screens, comfortable halls, all the modern technology, even Mr Gore's and everyone else's appearance point to extensive industries behind, industries that most probably actually hinder Gore's appeal rather than help it. Can it be averted? Probably not. The main goal of the film was to show where the problems are, but then, at the very end, we are told that "humanity already possesses all the necessary means to slow down the crisis". What means? How is an individual able to help? These questions are largely left unanswered, and the film does not work as a "learn by example" model. I agree that it was not the purpose, but then, how many of the spectators will actually care enough to go look for ways to contribute, after they've seen this film? That's an important question to answer, and I do not think that this documentary fully succeeded on this level.

Overall, a good example of healthy propaganda. (do you even say it in English? I guess you don't but it sounds so nice in Lithuanian :] )

Nuomonė daugiau mažiau sutampa su Agnės Marijos, tačiau šitokio didelio emocinio šoko nepajutau :) Iš tiesų labai stipriai susuktas filmas, stipriai daugeliu požiūriu: tai ir tinkamai parinkta pagrindinė aktorė (nors antraplaniai iš tiesų prieš ją nublanksta, na, bet tai filmas apie Edith Piaf, todėl nieko tokio), ir filmo ritmas (be stabdžių, bet ne per greit), ir emociniai akcentai (na gerai gerai, ir man ašarėlės kartais kaupėsi :) iš tiesų tai per pačią pirmą sceną. Nesijuokit, bet man tai pati pačiausia gotiškiausia scena kine. Jau kai užgrojo...). Nematau jokių bėdų tame, kaip kai kas kritikavo, kad iškirpti dideli, anot jų, svarbūs dainininkės gyvenimo epizodai. Aš ėjau į kiną kaip žmogus, apie Edith Piaf nežinantis nieko, taigi galiu vertint pakankamai nešališkai. Kaip žiūrovė, supratau, kokį Piaf paveikslą norėjo nutapyti filmo kūrėjai, ir tų pateiktųjų epizodų man visiškai pakako (o kaip buvo "iš tikrųjų", tegu rūpinasi istorikai ir dokumentininkai). Tiesą pasakius, visai norėtųsi palyginti filmą su paveikslu: ten pataškyta, šen papaišyta, o čia per vidurį - sodriai užtepta... rezultatas - įvairiapusis, ne ploščias išskirtinės asmenybės portretas. Pats geriausias, sakyčiau, tiesiog tobulas viso filmo sprendimas - į finalines scenas įdėti faktą apie Piaf dukrą. Jeigu tai būtų buvę parodyta chronologiškai tinkamu metu, nebūtų buvę jokio smūgio žiūrovui, jokio naujo prieskonio į jau į filmo pabaigą lyg ir susidėliotą Piaf gyvenimo mozaiką. O dabar toks sujaukimas tik į naudą: paskutiniai kvėptelėjimai, ji dar gyventų, dar tiek daug yra nepasakiusi ir nepatyrusi, bet... Bet. Ar juntat, koks netikras tas "rožinis gyvenimas"?

Nesu didelė klasikinio Honkongo kungfu kino gerbėja. Nusibosta žiūrėti į muštynes neaišku kieno neaišku su kuo, užtat ir nežiūriu daug - tik kiek tekdavo užmesti akį per televizorių. Bet štai gyvenimas dar Kinijoj privertė pasižiūrėti Once upon a time in China, arba tiesiog - "Wong Fei Hung" (bendrine kalba - "Huang Feihong") - ir ką jūs sau manot, patiko! Tobulas pramoginis filmas, viskas ten, kur reikia ir kiek reikia, be to, visokios užuominos žinantiems šį tą apie Kinijos istoriją. į jaunąjį Jet Li gražu pažiūrėti... Tą patį galima pasakyti ir apie antrąją dalį, kurią žiūrėjau vakar. Retas atvejis, kad tęsinys būtų ne prastesnis už pirmąjį filmą. Neįveikiamasis kungfu herojus Wong Fei Hungas gi šuoliuoja per dalis nė nekrustelėdamas. Skanu suvalgyti prieš miegą (ir prisiminti, kas toks buvo Sun Jatsenas bei Baltojo Lotoso sekta).

Toks filmas, kai žiūri ir galvoji: IŠ KUR JIS ŽINO??? Nes Billo Murray'aus-Dono Johnstono pasaulis yra ir mano pasaulis. Tiksliau, to pasaulio nėra. Jokių pojūčių, jokio tikslo - tiesiog plauki ir tiek. Į seklio vaidmenį įsijautę kaimynai tik striksi aplinkui, kad gavo darbo, kažkokie nesusipratę jaunuoliai klajoja po pasaulį be pinigų, o tau tiesiog... viskas dzin... Atsiras ar neatsiras... Tik kavos puodelį prašom. Šerė išėjo - belieka patraukt pečiais ir toliau sėdėti ant savo sofos. Pasaulis, galų gale, ir yra sofa. Absoliučiai jokio point'o. Ir jokių nereikalingų kinematografinių filosofijų ar išvadų - pažiūrėjai, ir užteks. Filmas baigėsi, metas eiti namo.

Jamam šitą filmą. Bent jau aš - atbukus kaip ir ponas Johnstonas.

Nors užmuškit, negaliu suprasti homoseksualų. Aš juos toleruoju ir visa kita, ir pati pažinojau, bet čia tas pats, kaip su kinais kai kuriais atvejais - yra barjeras, nors ir suvoki, kad jų elgesys jiem turi prasmę, pačiam atrodo neteisinga, ne taip. Todėl nenuostabu, kad ir ekrane rodomos homoseksualų meilės istorijos atrodo kažkokios iškreiptos (kaži, ar jiem taip pat atrodo "straight" filmai?). Na, žiūri į ekraną, matai, kad stengėsi filmo kūrėjai, ir gelmės visokiausios daug ten, bet negali pats, kaip žmogus, įsigyventi, užjausti, pateisinti.Taip ir su Zhang Yuan filmu "Rytų rūmai, vakarų rūmai". Zhang Yuan šiaip yra vienas mano mėgstamiausių Naujosios kartos kinų režisierių. Jo stilius toks "minkštas", apeliuojantis į emocijas, o ne intelektą (priešingai sausesniam Zhang Yango stiliui), ir paveikus. "Graži mama" ir "Grįžti namo Naujiesiems metams" - tikrai emocionalūs, nors ir sudėtingas bėdas nagrinėjantys, bet "arti žiūrovo" esantys filmai. Atrodytų, panašiai turėtų būt su "Rūmais", tačiau pati medžiaga, kurią pasirinko režisierius, jau yra barjeras. Visų pirma kažkodėl visi mano matyti filmai apie homoseksualus akcentuoja seksualinę reikalo pusę, nors santykiai juk ne vien iš to susideda. Gal tik aš ant tokių užtaikau? Kažkodėl atrodo, kad gėjus personažas kine - nepasotinamas maniakas, ir kad ir kaip dangstytum jo meilužių paieškas kokiom nors "artumo" paieškomis, akcentai aiškūs. Už ką jiems taip kliūna? Kodėl "straight" tokių personažų mažoji, o "queer" - didžioji dalis? Zhang Yuanio personažo visoks kitoniškumas pabrėžiamas, jo perdėtas teatrališkumas kartais net erzina. Aišku, gal toks pabrėžimas ir pateisinamas, nes rodoma vis tik ne dviejų asmenų, o dviejų visuomenės dalių konfrontacija: homoseksualai - "kitokie" - ir juos parkelyje susitikinėjančius gaudantys tvarkdariai - "normalūs". Štai toks vienas tvarkdarys naktį praleidžia klausydamasis jį įsimylėjusio "kitokio" išpažinčių. Jauno vyro pasakojimai policininką ir traukia, ir atstumia. Kaip oficialiosios valdžios bei viešosios nuomonės atstovas, jis savo kalinį smerkia. Tačiau kaip žmogus nori ir mėgina suprasti - nemanau, kad tie bučiniai filmo gale reiškia ką nors daugiau. Viena policininko pusė sako, kad "kitokie" irgi turi teisę ir prasmę egzistuoti, kita priešinasi: juk jis pats yra "normalus" - tai yra, kaip dauguma, o kalinys - daugumai neįprastų papročių besilaikanti mažuma. Labai gerai filme atrodo stilizuotos kinų operos scenos, apskritai muzika fantastiška.

Ta proga, kad Zhang Yuanis kalba apie budelio ir aukos santykius, išsitraukiau klasiką - "Naktinį portjė". Na taip, kai pasižiūri, supranti, kodėl Saulius Macaitis - ramybės jam - įtraukė į "100 žymiausių pasaulio filmų"... Čia daug nepripasakosi, reikia žiūrėti pačiam. Ir suvokiama, ir ne, ir šlykštu ir kažkodėl nelabai - su siaubu pastebi, kad "nenormalūs", bet "straight" santykiai lengviau įsisavinami nei "queer". Gal iš tiesų per prigimtį neperžengsi. Na, bet aš ne apie tai. "Naktinis portjė" - tikrai klasikinis filmas, su puikia vaidyba ir viskuo kitkuo.

O beje. Mane iš proto veda vienas dalykas. Visuose (gal tik išskyrus apie žilą senovę) kinų filmuose girdžiu vieną garsą. Tokį tuščią... šiek tiek panašų į tą, koks būna vėjui dainuojant elektros laiduose... Nesuprantu, iš kur jis, ir kodėl jį girdžiu visur. Gal čia taip pat, kaip su tuo nuolatos kažkur kaimyniniam bute skambančiu telefonu, kurį girdžiu tik aš viena? Kelia nerimą.

Atsiliepimai šįkart urmu. "Krikštatėvis" buvo išsilavinimo spraga (na, dar liko dviejų filmų skylė, kurią reiks užlopyt). Kokybė DVD, žinoma, kiniška, ir šiaip itališkas akcentas trukdo suprasti dialogus bei siužetą, gal todėl kažko "tokio", apie ką visi kalba, nepamačiau. Tačiau vaidyba, žinoma, įspūdinga.

"Simpsonų filmas" šmaikštus kaip visada. Nieko ypatingo negaliu pasakyt, filmas kaip filmas... Ištempė geriau nei kiti filmų pagal serialus statytojai, viskas simpsoniška ir atspindi kuo tikriausias nūdienos gyvenimo realijas.

"1984" (1984 m.) - senokai knygą skaičiau, sunku lygint. Kaip filmas neblogas, turi savo stilių ir ritmą. Va tik nori nenori prisimeni kitas variacijas ta pačia tema: tarkim, "Ekvilibriumą" arba "V - tai vendeta". Ar bėra prasmė kurti tuos pačius filmus? Kažkaip atrodo, kad šita tema man daugiau nieko net per prievartą neįkištum: viskas taip vienoda. Yra dalykų, kuriuos gali sukt ekrane iki nuprotėjimo, ir vis atrasti kažką naujo. Tarkim, meilės istorijos, arba kokie nors mitologiniai-pasakiniai siužetai. Ateina meistras ir padaro taip, kad visi sako, oho, šito mes nesitikėjom, galvojom, kad jau viskas pasakyta. O šitie totalitariniai pasamprotavimai tokie vienodi, kad net ir didžiausi originalai neišspaudžia naujų minčių. Gražu ir protinga, bet nusibodo. Geriau tegu lieka Orvelas, o V su ekvilibriumais padėkim į lentyną.

Vakar nelijo, todėl nukulniavau iki Mokytojų namų kiemelio ir, šiaip ne taip radusi vietą atsisėsti, pažiūrėjau filmą po atviru dangumi. Pirmiausia, triskart valio "Meno aviliui" už tokią puikią akciją, antriausia, kaip gaila, kad anksčiau neprisiversdavau nueiti, na bet jau dabar tai žinosiu, ką veikti trečiadienio vakarais.

Taigi vakardienos meniu buvo Julio Medemo (Ispanija) filmas "Poliarinio rato mylimieji". Senokai nežiūrėjau Europos kino, viską kažkaip surijo kiniškas, tad buvo smagu išvysti nenuobodų, nesnobišką ir ne pernelyg intelektualų, tačiau nekvailą europietišką filmą. Filme apie meilę ne tiek kalbama (siužetas - meilės ir meilės ieškojimų istorija), kiek juokaujama. Nes viską čia valdo atsitiktinumas. Ne koks nors baisus likimas (nors ir siunčiantis herojai Anai "žinutes" nuojautų pavidalu), o tiesiog įkliuvimas savo gyvenimo rate. Be abejo, likimą ir panašius dalykus čia galima išskaityti, tačiau, mano nuomone, daug įdomiau yra būtent tas ratas. Yra ratas vienoks - ciklas, apie kurį kalba ir Otto, ir Ana, - tačiau yra ir tiesiog gyvenimo ratas. Kiekvienas žmogus juk veikia tam tikroje socialinėje sferoje, ir būna taip, kad susiduri su žmogum, kuris pažįsta tą, tą ar aną, ar yra kilęs iš to paties kaimo kaip tu, ar dar kas nors. Galima pavadinti "žvirblio ir lietuvio" arba "koks mažas pasaulis" principu. Taip ir Otto ir Anos gyvenimas sukasi tokiame rate, tačiau filme viskas, žinoma, hiperbolizuota, pagardinta švelnaus humoro doze, ir išvadas paliekama darytis pačiam žiūrovui. Geriausia tai, kad neaišku, kaip istorija baigiasi: kai parodė antrąją pabaigos versiją, mintyse maldavau, kad nieko daugiau neprilipdytų, ir neprilipdė, ir buvo tobula. Žiūrovas savo filmą kuriasi pats.

Vakar dienos filmas - "Motociklininko dienoraščiai". Jeigu dar nesižavėjai Che, tai po šito filmo pradėsi. Viena, todėl, kad Bernalis išties žavus. Antra, todėl, kad gerai vaidina - ir Ernesto Guevaros nuoširdumu bei sąžiningumu tiesiog neleidžia suabejoti; atrodo neįtikėtinai natūraliai.

Šiandien dienos - klasika, "Breakfast at Tiffany's", kurio dar nebuvau mačius. Dar viena puiki aktorė (Audrey Hepburn), tačiau jos herojė man nepatinka. Tai įrodo, kad suvaidinta gerai.