Varnėnė rūke

Nuomonė daugiau mažiau sutampa su Agnės Marijos, tačiau šitokio didelio emocinio šoko nepajutau :) Iš tiesų labai stipriai susuktas filmas, stipriai daugeliu požiūriu: tai ir tinkamai parinkta pagrindinė aktorė (nors antraplaniai iš tiesų prieš ją nublanksta, na, bet tai filmas apie Edith Piaf, todėl nieko tokio), ir filmo ritmas (be stabdžių, bet ne per greit), ir emociniai akcentai (na gerai gerai, ir man ašarėlės kartais kaupėsi :) iš tiesų tai per pačią pirmą sceną. Nesijuokit, bet man tai pati pačiausia gotiškiausia scena kine. Jau kai užgrojo...). Nematau jokių bėdų tame, kaip kai kas kritikavo, kad iškirpti dideli, anot jų, svarbūs dainininkės gyvenimo epizodai. Aš ėjau į kiną kaip žmogus, apie Edith Piaf nežinantis nieko, taigi galiu vertint pakankamai nešališkai. Kaip žiūrovė, supratau, kokį Piaf paveikslą norėjo nutapyti filmo kūrėjai, ir tų pateiktųjų epizodų man visiškai pakako (o kaip buvo "iš tikrųjų", tegu rūpinasi istorikai ir dokumentininkai). Tiesą pasakius, visai norėtųsi palyginti filmą su paveikslu: ten pataškyta, šen papaišyta, o čia per vidurį - sodriai užtepta... rezultatas - įvairiapusis, ne ploščias išskirtinės asmenybės portretas. Pats geriausias, sakyčiau, tiesiog tobulas viso filmo sprendimas - į finalines scenas įdėti faktą apie Piaf dukrą. Jeigu tai būtų buvę parodyta chronologiškai tinkamu metu, nebūtų buvę jokio smūgio žiūrovui, jokio naujo prieskonio į jau į filmo pabaigą lyg ir susidėliotą Piaf gyvenimo mozaiką. O dabar toks sujaukimas tik į naudą: paskutiniai kvėptelėjimai, ji dar gyventų, dar tiek daug yra nepasakiusi ir nepatyrusi, bet... Bet. Ar juntat, koks netikras tas "rožinis gyvenimas"?