Varnėnė rūke

Sėdėjau šiandien prieš seansą turbūt mažiausioje, klaustrofobiškiausioje (?), daugiausia klausimų apie priešgaisrinę apsaugą keliančią "Vingio" salėje 12 ir prisiminiau visas teorijas apie kiną-sapną. Kad kino salėje žiūrovas - kaip sapnuodamas (=kaip motinos įsčiose): tamsu, apribotas regos laukas, šilta, sėdi sau ir žiūri, kaip ekrane pildosi tavo užslopinti troškimai. Čia buvo prieš seansą. Tada atėjo laikas panirt į sapną...

Filmas - egiptietiškoji "Dunija". Per daug tolimas, nepažįstamas ir vaizduojama kultūrine aplinka, ir pasirinkta tematika, todėl reikėtų pamatyti dar kartą, nuosekliai, po kaulelį išnarstyt, kad lig galo suprasčiau. Tačiau nėra visiška juoda dėmė - priešingai. Kaip ir sapnas, kurio siužeto atbudęs nebepameni, ši iliuzija-projekcija tamsioje salėje susilieja į vientisą šydą, atmosferą, lydinčią ir po paskutinių titrų. O gal tiesiog - penktadienis buvo, todėl kino teatras knibždėte knibždėjo žmonių. Ar duonos aromatas iš kepyklos pavasario ore dvelkė neįprastai ryškiai. Visa tai susidėjo į tikrą, gerą filmic experience. Sapną. Nebūtinai visai malonų, nebūtinai, galų gale, tobulą, ir visai neprivalomai - kokį nors "šedevrą". Bet kam tas konvulsiškas kapstymasis po tūkstantsluoksnį pasąmoninį moteriškumą "Sutrikusioje Anoje", jei galima šitaip paprastai. Užtat neberašysiu, kaip norėjau, kaip mane užkniso kai kurie dalykai (nors tikrai užkniso), ir pasistengsiu užmiršti, kad dėl nuovargio bei didesnės nei įprastai kino dozės salėje vėl sužiaurėjo įvairiausi nerviniai tikai, kad naktimis nemiegu, nes stresuoju dėl nespėjamų baigti darbų, kad atsiranda įvairių dilemų (apie kurias turbūt bus atskiras įrašas po spyna). Šiandien buvo gera imt ir panirti į kiną.