Varnėnė rūke

Ką gi, šiandien pajamėm tris filmus (nors būčiau dar kokius du sužiūrėjus mielai; ech, didelis ekranas, minkštos kėdės, visa ta kino teatro aplinka...)

Pirmiausia labai daug nykščių į viršų keliam už "Naująjį pasaulį". Paprastas, neišsidirbinėjantis, bet su originaliom subtiliom detalytėm, įmetamom tai šen, tai ten. Dešimt, ne, šimtas balų scenai, kai visą ekraną užpildžiusi žmonių minia staiga pradeda skirtis, plyšys vis didėja ir didėja... - tai laivas atsiskiria nuo kranto. Jokių šūkavimų, mojavimų, ašarų: tik grėsmingas laivo metalo gaudesys ir apstulbę, išsigandę mažyčiai žmonės. Audra laive - dar vienas šimtas. Ellis Island - apskritai be galo įdomi vieta. Apie per ten perėjusių žmonių likimus galima būtų sukurti begales filmų. Trumpai tariant, "Naujasis pasaulis" paliko gerą įpūdį. Priminė prieš pora metų matytas (ir labai patikusias) graikų "Nuotakas", nors ten buvo skausminga meilės istorija, o čia - tiesiog pasaka apie žmones, tikinčius, kad Naujajame Pasaulyje plaukia pieno upės ir nuo medžių byra pinigai...

Vakarinė "Deizė Daimond" (na ir kodėl vertėjams reikėjo užrašyti "Diamond"), nors bilietų tikrintojas palinkėjo "smagaus", anaiptol nebuvo smagus. Tokį filmą protu aprėpti sunku - na, ne filmą, o jame pasakojamą istoriją. Gaila, kad į galą truputį per daug jau visko buvo, išsitempė, bet šiaip tikrai stipru. Tas nuolatinis kūdikio klykimas filmo pradžioje realiai varo iš proto, bet kai Ana paima savo mergaitę ir skandina vonioje... viešpatėliau. Siaubinga siaubinga istorija. Įsirėžė atmintin, tai jau tikrai.

Tarp anų dviejų per vidurį įsiterpęs korėjietiškas "Aš esu kyborgas, bet tai nieko" buvo daug vertesnis pakliūti į programą "Kinas pramogai" nei "Naujasis pasaulis". Tiesą pasakius, šito filmo laukiau mažiausiai, net išvis nenorėjau eiti, bet kadangi pagal specialybę jaučiu pareigą pažiūrėti nors šį tą azijietiško, nusipirkau bilietą. Nežinau, kodėl manęs prie korėjiečių kino visai netraukia, net purto... Galbūt todėl, kad po "Lanko" nusprendžiau nebežiūrėt Kim Ki-duko. Laimė, "Kyborgas" bent jau nepanašus į "Lanką". Gal ir pusė velnio būtų, bet man priminė infantilius korėjiečius kursiokus iš Nankino ir turbūt vien dėl to negalėjau sulaukti, kada tas beprotnamio kaleidoskopas baigsis.

Jeigu reikia gero filmo apie (ne)tikėjimą be didelių seilybių ir (praktiškai) be moralo - prašom, "Adomo obuoliai". Kaip visada, filmą pamatau praėjus dvejiems metams nuo jo rodymo Lietuvoj (turiu omeny per festivalį, bet "Skalvija" suko ir visai neseniai). Nieko, svarbiausia - pamačiau. Ant to paties karkaso galima buvo pastatyti verksmingą dramą, atskleidžiančią didžiąją Gėrio ir Blogio prigimtį ir mažiausiai pusę žiūrovų sėkmingai atverčiančią į tikėjimą, o likusiai pusei suteikiančią viltį, kad viskas kada nors bus gerai. Laimei, "Adomo obuoliai" taip nedaro. Režisierius/scenaristas pasitelkia į pagalbą charakteringus personažus su daugybe netikėtumų ir rutulioja keistą istoriją, kurios nei komedija, nei tragedija nepavadinsi. Be "Dogmos" danų kino nedaug mačiau ir įspūdžio gilaus nepaliko, bet šis filmas - respect. Svarbu pažiūrėti.

Ir vėl visiškai neplanavau, kad žiūrėsiu "Šokių dešimtuką" :) Bet užtatai baigėsi pagaliau. Nelabai tikėtai: buvau įsitikinus, kad laimės Rimdžius, nes tikrai nusipelnė. Bet nieko, nes abu mano favoritai (Rimdžius ir Ivaškevičius) pateko į pirmą trejetuką, o ponia Joana... na, ponia Joana :) Strakaliojimui irgi yra ribos.

Prie atsiliepimų - užvakar nuėjau į "Pavaduojančią mokytoją" (ir paskui gavau parčiuožti namo per apledėjusį Vilnių). Toks "fantastinis filmas vaikams", gal šiek tiek parodijuojantis analogišką holivudinį žanrą, bet ir pats į jokias aukštumas nepretenduojantis. Atsipalaidavimui... Tinka tiems, kurių nenervina moralai "meilė yra unikalus žmogaus bruožas" ir "meilė vs. neapykanta" tipo pamokymai. Taip ir nesupratau, kiek ten rimtai jie, kiek kaip tik pasijuokdami... Na, nusišypsojau ne kartą bet kokiu atveju, ir salė draugiškai kvatojosi, tai gal ne taip jau blogai.