Varnėnė rūke

Turbūt reikia pradėti į kino teatrą nešiotis sąsiuvinį ir rašiklį - nes bežiūrint filmą, nuomonė apie jį kinta, kinta, kinta, gale lieka kažkoks mišinys, ir pasisekė tam filmui, jei mišinys palieka daugiau malonų įspūdį...

Žiūrėdama Joe Wright'o "Atpirkimą" su Saoirse Ronan (Briony Tallis paauglystėje), James McAvoy (Robbie), Keira Knightley (Cecilia Tallis), Juno Temple (Lola) ir kitais, nuomonę pakeičiau keletą kartų. Pradžia - daug žadanti. Ypač patiko rašomosios mašinėlės klavišų taukšėjimo perėjimas į muziką - labai sėkmingas leitmotyvas. Iš karto užkabina Juno Temple ir Saoirse Ronan vaidyba, na, Brenda Blethyn taip pat jai labai limpančiame amplua (net sakyčiau, apranga, šuokuosena ir veido išraiška perkelti tiesiai iš "Puikybės ir prietarų"). Įdomu Briony akimis stebėti Cecilios ir Robbie santykius: kas čia dedasi? kodėl jie nesikalba? ar kažkas tarp jų vyksta? Iki galo viso to negalėdama perprasti, trylikametė Briony ima fantazuoti...

...ir čia prasideda konfliktas, ant kurio sustatytas visas filmas. Deja, toje pačioje vietoje ima darytis kažkas "ne taip". Aktoriai ir toliau puikiai veža savo vaidmenis, vizualiai viskas apgalvota ir gražu, tačiau istorija ima trūkinėti, nuoseklumą keičia paskiri lopai ir, nors fabula aiški, herojų "draskymaisi" lieka nesusieti į visumą. Sėdi ir nesupranti, kas čia tau nepatinka: juk lyg ir kaip turi būti, bet... Gal per daug sentimentalumo? Gal neišvystytos kai kurios linijos? Paskui Robbie išvyksta į karą, ir pradedi manyti, kad žiūri dar vieną dramą apie tai, kaip mylimoji ilgisi mylimojo, o šis - jos. Apskritai filmus apie pasaulinius karus kurti pavojinga, nes jų prikurta jau tiek, kad geriausiu atveju išeina tiktai "gražu, bet jau matyta". Padaryti kažką TOKIO beveik neįmanoma. Taigi ir Robbie kažkodėl vaikšto vaikšto sau po Prancūziją, tuomet atranda pamestąjį dalinį ir nei iš šio, nei iš to pradeda klejoti. Joe Wrightas dar mesteli panašų kaip "Puikybėje ir prietaruose" ilgą apžvalginį kadrą, tuomet keletas haliucinacijų ir... viskas.

Įdomu vėl pasidaro, kai grįžtama pas Briony. Staiga suvoki, kad filmas iš tiesų yra apie ją, ir kad ji - ne antro plano, o pagrindinė veikėja (vaidinama trijų puikių aktorių). Briony tame šimtąkart kino ekrane matytame karo kontekste atrodo kažkaip dar nenuvalkiotai (arba aš per mažai mačiau; bet kokiu atveju daug įdomiau nei Robbie ir Cecilia). Taigi persiritęs į antrą pusę filmas vėl staiga tampa nuoseklus, sklandus ir visoks kitoks.

Reziumė: būtų labai gerai, jei ne ta keista skylė per vidurį. Jeigu čia dėl to, kad Knightley ir McAvoy buvo didžiosios filmo žvaigždės ir jas reikėjo parodyti, tai sprendimas tikrai nepasitarnavo filmo kokybei. Bendras įspūdis visai neblogas.