Varnėnė rūke

Neprisimenu, kuriam bloge, rašė, kad "Kartą" (Once) patiks mėgstantiems "Prieš saulėtekį". Mėgstu aš aną filmą, ir sąsajų tikrai toli ieškoti nereikia, tačiau "Prieš saulėtekį" - sentimentalesnis, taip sakant, "daugiau stygų užkabinantis", o "Kartą" sėkmingai tampo žiūrovų nervus iki pat galo, ir galiausiai vis tiek viskas baigiasi ne taip, kaip romantikai norėtų :) Šiaip graži istorija, įtraukianti, tačiau visą reikalą gadina, atleiskit, - tai, kas filme lyg ir turėjo būti svarbiausia: muzika. Visos dainos yra praktiškai vienos melodijos variacija. Uždainiai vidutiniam registre, priedainis pakyla kokiu platesniu intervalu aukštyn, kad Glenas Hansardas galėtų parodyti, jog ištraukia ir ten, o Marketa Irglova jam pritartų tercija žemiau, o tuomet viskas kyla į forte fortissimo, vyksta visuotinis rėkimas ir taip toliau ir panašiai. Vieną kartą paklausius Oskarą gavusio jų dueto gal ir nenusibosta, bet kai visą filmą esi juo ar "kažkuo panašiu" kankinamas... Jau nekalbant apie (turbūt) prastus įrašus, dėl kurių gitaros džergžiantis garsas negailestingai kankina ausų būgnelius. Taip ir norėjosi susirasti pultelį ir patylinti garsą keliom padalom. Gal tada būtų ne taip erzinę. Dainų tekstai, beje, taip pat neblizga. Nors būgnininkas vaikinukas klausia: "Tai tu, tipo, kaip bardas?", netempia man šitos dainos iki jokių bardų, nors tu ką. Apskritai nemėgstu filmų, kuriuose muzika skamba kiekvieną minutę (išskyrus miuziklus), bet čia jau skonio reikalas. A, tiesa, super momentas buvo, kai (airis) vyrukas primokytas čekiškai paklausia moters, ar ji tebemylinti savo Čekijoje likusį vyrą, o ji jam atsako, kad ans nesuprastų, taip pat čekiškai - subtitrų nebuvo, bet slavų kalbas pažįstanti auditorija suprato sakinio prasmę ("Aš myliu tave") ir atitinkamai sureagavo.

Kaip vėlyvam vakarui - gal ir nieko (išskyrus tą muziką, varyte varė iš salės), tačiau romantikos vis tik ieškočiau "Prieš saulėtekį" (ir "Prieš saulėlydį", beje, - labai geras tęsinys).