Varnėnė rūke

Jeigu reikia gero filmo apie (ne)tikėjimą be didelių seilybių ir (praktiškai) be moralo - prašom, "Adomo obuoliai". Kaip visada, filmą pamatau praėjus dvejiems metams nuo jo rodymo Lietuvoj (turiu omeny per festivalį, bet "Skalvija" suko ir visai neseniai). Nieko, svarbiausia - pamačiau. Ant to paties karkaso galima buvo pastatyti verksmingą dramą, atskleidžiančią didžiąją Gėrio ir Blogio prigimtį ir mažiausiai pusę žiūrovų sėkmingai atverčiančią į tikėjimą, o likusiai pusei suteikiančią viltį, kad viskas kada nors bus gerai. Laimei, "Adomo obuoliai" taip nedaro. Režisierius/scenaristas pasitelkia į pagalbą charakteringus personažus su daugybe netikėtumų ir rutulioja keistą istoriją, kurios nei komedija, nei tragedija nepavadinsi. Be "Dogmos" danų kino nedaug mačiau ir įspūdžio gilaus nepaliko, bet šis filmas - respect. Svarbu pažiūrėti.