Varnėnė rūke

Man atrodo, jei dabar vėl stočiau į licėjų, neįstočiau :) Stojimo testas: čia (pdf).

Štai, apie diplomų pirkimus ir Delfis rašo: http://www.delfi.lt/news/daily/education/article.php?id=16547323

Tyčia parašysiu dabar. Kol dar liko keletas mėnesių, kol dar neparašytas darbas ir - svarbiausia - kol dar neaišku, kas bus toliau. Kai paaiškės, vėl parašysiu, ir matysim, ar pasikeitė mintys, ar ne.

Taigi beveik pragyvenau VU bakalauro programą (kam reikia tiksliai: Orientalistikos centras, Lyginamosios Azijos studijos - sinologija). Turbūt visiems "universitetas" baigiant mokyklą atrodė Kažkas Toookio, kur "viskas bus kitaip" ir iš kur išėjęs "būsi jau suaugęs" ir tinkamas toliau savarankiškai veikti savo pasirinktoje srityje. Apie tai, kas man nepatinka pačioje sistemoje, apie dėstytojus, literatūros trūkumus, švietimo reformas ir panašius dalykus eilinės studentės akimis rašiau ne kartą, o dabar metas pasižiūrėti globaliau: ko tikėjausi iš tų ketverių metų universitete ir ką gavau.

Pirma, universitetas kaip mokslo įstaiga, suteikianti išsilavinimą ir žinias, reikalingas tolesniame gyvenime. Viena vertus - taip, manoji programa toli gražu nėra išbaigta, taip, aukštasis mokslas pas mus nuvertėjęs ir t.t. (žr. ankstesnius padūsavimus) ir to pasekmė - ne, aš nesijaučiu esanti "specialistė", turinti pakankamų žinių, kad galėčiau pradėti veikti savo srityje. Kas ta "mano sritis" - dar sunkiau pasakyti. Bet net ir pats natūraliausias bei paprasčiausias pasirinkimas - vertėjavimas - yra keblus, nes su kinų kalbos mokymu mūsų kartai buvo labai prastai (dėstytojų bėda), išgelbėjo metai Kinijoje, bet to nepakanka, juk kalbą reikia tąsyti ir kankinti nuolatos. Taigi tų žinių ir įgūdžių, kurie skelbiami programos apraše, aš negavau iki galo, nors iš savo pusės ir nieko nemuilinau. Antra vertus, net ir tie kursai, kurie buvo nepakeliamai nuobodūs, vis tik, turiu pripažinti, apvertė mano mąstymą aukštyn kojomis. Šia prasme turbūt išties pataikiau į savo sritį, nes buvo daug kalbama apie dalykus, kurie seniai kirbėjo galvoje, bet nebuvo pagrindo, per kurį juos galėčiau išreikšti. Kai užmetu akį į kokius senus ikiuniversitetinius savo įrašus internete, iškart matau, kad mokslai šia prasme veltui nenuėjo. Buvo įdomių atradimų, minčių, kurios tiesiog viską sujaukdavo. Galų gale, metai Kinijoje - išskirtinė patirtis, kurios niekad nepamiršiu.

Antra, universitetas kaip metai, formuojantys būsimą profesinį gyvenimą. Turiu omenyje, mokykloje vis tiek juk daugmaž apsisprendi tik dėl srities (humanitariniai, gamtos, tikslieji ir t.t.), nesvarbu, kad stoji į konkrečią specialybę. Realus supratimas, ką ir kur nori veikti, daugumai ateina jau prisilietus prie tos pasirinktos srities. Šiuo aspektu vis dar esu žalias nulis. Na, gal nulis su šiek tiek po kablelio, nes pajutau, ką noriu veikt, bet vis dar nežinau, ar pavyks tai įgyvendinti. Čia vėl sugrįžtama prie žinių ir įgūdžių: mūsų programoje labai mažai buvo kalbama apie tai, ką galėtume veikti baigę, tarsi visiems tai būtų savaime suprantama...

Trečia, universitetas kaip savarankiškumą ugdanti patirtis. Vieni ateina jau turintys daug savarankiško gyvenimo patirties, kiti - ne. Aš prie pastarųjų. Deja, kad išjudėčiau iš savo mirties taško, man reikia rimto postūmio, o iš savo patirties universitete jo sulaukiau daug mažiau nei iš patirties už universiteto ribų. Gal tai ir natūralu - bet, kita vertus, rodo, kad universitetas Lietuvoje nūdien neugdo savarankiškos veiklos ir tikisi, kad noras taip veikti ateis per įprastas ("teorines") aukštojo mokslo užduotis - savarankiški rašto darbai ir t.t. Nekreipiama dėmesio į tai, ar studentas rašo rašto darbą tik dėl to, kad jį parašytų, ar ir pasisemia patirties, išeinančios už paties rašymo rėmų. Kitaip tariant, pernelyg mažai galvojama apie tikslus, kurių mokymosi ir studentavimo procesu galima pasiekti.

Ketvirta, universitetas kaip bendruomenė. Čia - plati tema, ir jai reikia kelių punktų. Pradedant galima paantrinti aukščiau išsakytai minčiai apie savarankiškumą: ar nebus taip, kad kalta mano tinginystė ir apsileidimas, juk yra studentų atstovybės, mokslinės draugijos ir t.t., kurios kaip tik tą iniciatyvą ir skatina? Taip, prisipažįstu, gailiuosi, reikėjo. Man atrodo, kad į tokias akcijas daugiausiai vis tik lenda tie, kurie jau iš mokyklos ateina su tam tikru atsineštu iniciatyvumo bagažu. O kiti lieka paskaitose, knygose, užduotyse, naiviai tikėdamiesi, kad iš ten gaus viską, ko jiems reikia. Mea culpa, nieko nekaltinu.
Antras universiteto kaip bendruomenės aspektas: kad universitetas nevirstų užsistovėjusia kūdra, turi vykti sveikas nuolatinis bendravimas tarp dėstytojų, studentų ir šiaip universiteto darbuotojų. Tai pas mus, deja, retai pasitaiko - netgi mūsų centriuke, kuriame auditorijose anaiptol nesėdi šimtai studentų. Čia ir šiaip toks bendravimo bruožas, kai nepagalvojama, kad naujai atėjęs studentas galėtų būti priimtas draugiškai, šiltai, jam viskas išaiškinta, parodyta, kad jis yra universiteto dalis, o ne šiaip statistinis vienetėlis. Nes dabar mūsuose yra dėstytojai, su pašaipa žiūrintys į naujus studžius, kuriems į galvas artimiausius ketverius metus ką nors uoliai kimš, ir studentai, nuo pat pirmos dienos aiškiai atskiriami nuo juos vertinančios, baudžiančios, stipendijas skirstančios "universitetinės komisijos".

Penkta, universitetas kaip nauja socializavimosi erdvė. Man asmeniškai - opi problema. Nuo pat vaikystės mačiau ir girdėjau, kaip žmonės artimai bendrauja būtent su draugais iš studijų laikų. Mokykliniai bendramoksliai užmirštami, bendradarbiai - ne tokie artimi (su jais pūdo druskos nevalgyta), o štai bendrakursiai - visam gyvenimui. Mano atveju to absoliučiai nebuvo. Nors mūsų kursas mažiukas, bendrakursės nesusilipdė, nesusidraugavo, tiksliau, daugiau skyrium, porelėm, nedidelėm grupelėm - nors iš trisdešimties žmonių grupės tikėtumeisi glaudesnio bendravimo. Matyt, visi per daug skirtingi. Kiekvienas (na, kiekviena - iš vyrijos pas mus beliko vienas...) į universitetą jau ateina turėdamas savos bičiulystės ratą, savus pomėgius, kurių neišstumia jokia nauja studentiška veikla. Todėl taip ir išeina: kas sau. Aš pati iš universiteto išsinešiu gal vieną dvi geras pažintis, bet ne daugiau, abejoju, ar nors vienas draugas visam gyvenimui liks. Vėlgi: mano asmenybės defektai, ar tiesiog šiais laikais niekam nebereikalinga tokia studentiška bendrystė, kokią įsivaizdavau iš vyresniųjų pasakojimų (nes yra daug daugiau kitų "draugystės" kanalų)?..

Tad tokios išvados dabar, likus dviems mėnesiams iki paskutinės (bakalauro) sesijos:

-- ketveri metai prabėgo taip ir nespėjus apsispręsti, "kuo noriu būti užaugusi", nors pasistūmėta ta linkme buvo, ir variantų gerokai sumažėjo.
-- universitetas pakeitė mąstymą, bet nesuformavo jo tiek, kad jausčiausi tvirtai, žengdama į vadinamąją darbo rinką... t.y. savarankišką ateitį. Kad jausčiausi tvirtai, būtų reikėję šalutinės patirties, kurios dėl susiklosčiusių aplinkybių turiu labai nedaug ir tai man anaiptol neprideda pasitikėjimo savimi.
-- studentišką gyvenimą įsivaizdavau visiškai kitokį; kadangi jis nepateisino lūkesčių, prasidėjo ieškojimai "šiaip aplink", kas savaime nėra blogai, nes išėjo į gera. Tačiau norėtųsi ką nors senatvėj prisiminti ir iš studentiškų dienų.... deja.

O šiaip universitetas iš tiesų atrodė kažkas Tokio, galbūt tiksliau - kažkas Kitokio. Toks ir buvo: atsirado daugiau laisvo laiko, daugiau popierizmo, mažiau bandos jausmo (mokykloj nori nenori esi suvarytas į vieną klasę su priskirtu auklėtoju, o universitete grupė ne grupė - kam rūpi). Tai ir baisu, ir veža - bet visi geri dalykai kada nors turi baigtis. Arba prasitęst... bet čia jau kita tema.

Tiem, kas vis dar tiki, kad Lietuvoje su švietimu viskas gerai:
http://www.nesimokau.lt
http://www.diplominiai.lt

Tik vienas klausimas: kaip jie gali turėti verslo liudijimą?? Nieko apie tokius dalykus neišmanau, bet čia turbūt kažkokios spragos apėjimas?

Nelabai galiu spręsti apie streikų veiksmingumą, tik prisimenu va kas būna kai kokie prancūzai nusprendžia, streikuosim, ir sustreikuoja, ir suveikia. Tai kas čia žino - gal tikrai to reikia. Aišku, čia labai daug faktorių... Pavyzdžiui, tie gudruoliai komentatoriai, sakantys, kad "mokytojas - tai pašaukimas, ir tas, kuris tikrai turi pašaukimą, tyliai ramiai sau dirba nestreikavęs". Na taip, bet... juk visi žinom Maslow poreikių piramidę... Šventųjų pasauly nedaug, ir badaut niekas nenori. Todėl puikiai suprantu ir tuos "su pašaukimu", kurie prisideda prie streiko. Bėda ta, kad "su pašaukimu" yra maža saujelė. Na, man pasisekė, nes mokiausi išskirtinėse mokyklose, kuriose keistuolių pasitaikydavo nedaug. Bet teko va neseniai susidurti su šiaip, nepažįstamais mokytojais. Tai lygelis... Ir čia žmonės-ugdytojai??? Universitete garsiausiai piktinasi ir savo teisių reikalauja tie studentai, kurie yra, oficialiai kalbant, "nemotyvuoti", o paprasčiau - durnių volioja, popieriuko atėję. Bijau, kad nebūtų taip pat ir su šitais streikais. Per įspėjamąjį streiką viename TV reportaže ėmė interviu iš kažkokio pusamžio mokytojo, tai nu atsiprašau, iš kalbos ir bendro vaizdo į mokytoją man jis nė iš tolo panašus nebuvo. O kalba. Garsiai. Šiaip niekam ne paslaptis, kas atbaido nuo VPU galinčius ir norinčius studijuot  žmones. Vat ir sukames rate...

http://www.youtube.com/watch?v=dGCJ46vyR9o

Reikia dingt kuo greičiau iš Juodkos universiteto... O jau kokie pažadai gražūs, kokios kalbos... Tiesiog, žinot, pasakysiu, kaip kad "Post Scriptum" straipsnyje. Net gaila, kad niekas nepasikeis. Norit lažintis?

Norėčiau sutikti tokį dėstytoją, kuris egzamine tepaklaustų: "Kas yra daoizmas?" Aš atsakyčiau: "Geras klausimas". Ir būčiau suprasta.

Na atsiprašau, bet aš į fizinį licėjuj eidavau su daug didesniu malonumu nei Čiurlionkėj vien dėl to, kad mano fizinių (ne)sugebėjimų ten niekas nevertino pažymiais. Svarbu buvo, kad gautum paukštuką: nubėgau tą, mokiausi mėtyt į krepšį ir t.t. Straipsnyje sako, atseit, kaip vienas gabus matematikai, taip kitas gabus sportui, ir maždaug visos šios pamokos turėtų būti lygios. Gryna nesąmonė. Gabumas muzikai yra nors ir panašu į gabumą matematikai, bet ne visai taip pat. Mokantis matematikos pagal normalią (ne sustiprintą) programą, galima paprasčiausiai išmokti, išlavinti tuos savo sugebėjimus - lygiai taip pat kaip ir kiekvienas gali išmokti pasakyti "labas" užsienio kalba. Vienas išmoks gerai, kitas - nelabai, bet nors šiek tiek išmoks. O muzikoj yra toks dalykas kaip klausa. Atleiskit, jeigu jums meška ant ausies užlipo, nulaipinti jos taip paprastai nepavyks. Yra žmonių, kurių neišmokysi padainuot gamos, ir taškas. Ir ne jie čia kalti... Daug tokių žmonių galima išmokyti vertinti muziką, jos klausytis ir ja domėtis, netgi didesnio masto nusigrojimus bei nepataikymus į toną jie tikrai išgirstų, tačiau už jų dainavimą (dailėj - piešimą) rašyt pažymį? Nesąmonė.

Brandos atestatų gavimo tvarka žada būti keičiama - ha, ir dar taip, kaip kažkada svajojau aš! Iš to, kas pašnekėta, atrodo neblogai, bet čia kaip visada: nežinai, kaip bus iš tiesų. Apskritai dabar prieš rektoriaus rinkimus (ir artėjančius visokius kitokius rinkimus) kad pasipylė pažadų: naikint neakivaizdines ir panašiai. Duokdie nors pasikeistų kas nors į gera.

Na tai su Rugsėjo 1-ąja - švente, kurią turi tiktai mūsų įdomusis regionas, ir gerai, kad turi. Nes taip gera būdavo pirkti naujus sąsiuvinius ir rašiklius, paskui viską gražiai susidėt į stalčių ir laukti :) Visada žinai, kada ateis ruduo.

Delfis rašo. Labai daug pažadų, kuriuos vis girdim ir girdim: bus grąžinami į užsienį išvykę mokslininkai, didės algos, bus stiprinama universitetų savikontrolė ir t.t. Na, man vis tiek atrodo, kad "greitai ir kokybiškai" nebus tol, kol iš pagrindų nepertvarkysim VISOS švietimo sistemos. Juk patys pripažįsta, kad kas pirmiausia nukentės, tai bendras universitetinis išsilavinimas. Bendrą išsilavinimą visų pirma turi teikti vidurinė mokykla. "Bendras universitetinis" IMHO tokios sąvokos išvis neturėtų būti - bendras universitetinis išsilavinimas turi būti vykdomas paties studento iniciatyva, kad studentas būtų suinteresuotas tokį išsilavinimą turėti. O ne per kokius nors privalomus kursus, kaip dabar. Tą suinteresuotumą galima pasiekti tik turint stiprią viso švietimo - nuo pirmos klasės iki pat galo - koncepciją.

Man nusibodo šiaip jau čia putotis ar kažką bandyt daryti, nes kuo toliau mokausi, tuo labiau man atrodo, kad taip ir turi būt ir kad visokie mano pasipiktinimai paprasčiausiai kvaili. Na bet...

Pavyzdžiui, kodėl mano kolegei, kuri metus praleido Indijoj ir irgi mokėsi tiktai hindi kalbą, reikėjo laikyt tik du egzus ir parašyt kursinį? O kitai kolegei, kuri mokėsi Taivanyje, išvis - vieną egzą ir kursinį? Ir dar gandai, be abejo, apie kitas tris merginas, kurios iš Indijos grįžusios taip pat laikė tik du egzus. Tie gandai, atėjus į centriuką, paneigiami žodžiais "nežinau, negirdėjau, turbūt kažką supainiojot". Esmė čia yra, kad jeigu yra kažkokių priežasčių (pvz. KLR universitetai neatitinka kokybinių reikalavimų, o Indijos ir Taivanio - atitinka; kad tos merginos turėjo surinkusios dvigubai daugiau valandų nei mes), tai tegu pasako, o ne... Nes dabar kaip iš mėnulio dalijami tie įskaitymai neįskaitymai. Nu ir dzin man egzas kaip pats faktas. "Egzas" - tai ne tai, kad atėjai, parašei, gavai pažymį. Juk iš esmės tai yra išmokimas kurso, kuriame nebuvai, neturi programos arba turi apytikslę... Tai yra procesas iki egzamino, ne pats atsiskaitymas. Ir va man to proceso kažkodėl šešis kartus daugiau nei kolegei...

SKAIDRUMAS? M?

...o dabar kiek konstruktyvesnių pamąstymų, nors, kaip visada, neprofesionalių (disclaimer: ankstesnis įrašas su šituo nesusijęs).

Taigi. Praleidau aš metus užsienio universitete, ne *** juk maliau, o mokiausi, kasdien, sąžiningai, paskui dar egzus laikiau, antrą semestrą išvis mokiausi vos ne dvigubai daugiau dalykų, nei laikiau egzus (likusieji tiesiog neužfiksuoti egzų lape). Tačiau mūsų universitetuose (atrodo, tik VDU truputį kitaip?) yra labai jau nelanksti programų sistema. Nemačiau aš ten jokių studijų planų, tačiau iš to, ką žinau, tenka įsivaizduoti, kad parašyta programoj: va studentas turi gauti tiek tiek kreditų per visą studijų laikotarpį; iš jų [įrašykite labai mažą skaičių] - vadinamieji "pasirenkamieji ir laisvieji" dalykai, o visi kiti [įrašykite labai didelį skaičių] - privalomieji dalykai. Tai va tie privalomi dalykai yra tai, be ko aš teoriškai negaliu būti sinologijos studijų bakalaurė. Todėl tos valandos, kurias praleidau Nankino universitete, teoriškai gali būti įskaitomos tik kaip pasirenkamieji ir laisvieji dalykai, taip pat vienas privalomasis dalykas - kinų kalba. O visokie kitokie ne kalbos dalykai (kaip antai kaligrafijos pagrindai - aš šito kurso pažymio per klaidą neturiu, bet net jei turėčiau - arba Kinijos kino istorija) gali būti įskaitomi tik tuo atveju, jei jų tematika yra artima tiems privalomiesiems, kuriuos praleidau (dabar svarstau: ar būtų man "Kinijos tautines mažumas" įskaitę kaip "Etnonacionalizmą"? Vargu, bet...). Mūsų sistema neleidžia susidaryti savo programos tokios, kokia man atrodo naudingesnė, kokios noriu pati. Gal, pavyzdžiui aš rinkčiausi Kinijos kino istorijos kursą, jei toks būtų VU, bet jo nėra, todėl va pasirinkau Nankine, ir kodėl man negali to įskaityti kaip kreditų? Amžina ir neįveikiama (šiuo metu) OC problema - dėstytojų trūkumas. Na, bet aš pvz. savo ateities su Tibeto studijomis visiškai nesieju. Kodėl man negalėtų būti sudaryta galimybė vietoj tibetologijos įvado lankyti japonologijos įvadą su japonologijos pirmakursiais, kitais metais - Japonijos istorijos kursą vėl su jais, ir taip minoriniu kursu vietoj tibetologijos pasidaryti japonologiją? Ar todėl, kad bijoma nesurinkti anei jokios grupės tibetologijai?

Čia, deja, ne tik Lietuvos problema. Pavyzdžiui, mano kambariokei vokietei universitetas jokių (absoliučiai jokių) kreditų iš Kinijoje praleistų metų neįskaitė (tiesiog pasiėmė akademinių atostogų ar kažkas panašaus), nes paprasčiausiai Kinijos universitetų standartai laikomi neatitinkančiais Vokietijos universitetų standartų. Čia jau kitas klausimas... Man įdomu, kaip yra su Erasmus: ar nelanksčioji mūsų programų sistema taip pat apkrauna studentus ir neleidžia jiems patiems spręsti, iš ko turėtų susidėti jų išsilavinimas?

Kas mane žudo, tai tie nenormalūs šiuolaikinio gyvenimo standartai. Kad jeigu tu tik priklausai tam tikrai socialinei klasei, be baigto aukštojo esi niekas. Tau lygtais į kraują įaugę, kad va, kuo daugiau, tuo laimingesnis būsi. Į kuo krūtesnius teatro spektaklius vaikščiosi, kokių šustresnių grupių klausysi, neduokdie, nežinosi, kuo skiriasi Coelho nuo Barrico. Yra grupė išrinktųjų, kurie kaifą jaučia nuo krūtų spektaklių, šustro džiazo ir Marcelio Prousto. Kuriems patinka pasiimt kokią nors politinę teoriją ir išknist iki kraujo kūnelių, o paskui lygint su kitom politinėm teorijom ir būtinai pasirinkti, kuriai priklausai, o jei nepasirinksi, tai nenuilstamai ieškoti tos nuostabiosios sintezės, kuri, tu žinai, išgelbės visą žmoniją. Ir yra kita išrinktųjų grupė, kuri jaučia kaifą nuo darboholizmo, skambinimų telefonu, finansinių teorijų, neįmanomų projektų projektavimo, laisvalaikiu prie ežero kepa BBQ, kuriems gyvenimo smagumas - žaist pinigais ir mašinom, ir namais prie jūros. Tai vat aš jum pasakysiu: NUOBODU. Šlamštas. Jie - išrinktieji. Bet kodėl dabar aš turiu pasirinkti kaip minimum vieną grupę ir taikytis prie jos? ŠVIETIMAS ŽUDO. Koks durnius sugalvojo, kad visi turi mokėt rašyti. Ei, mes juk planavom kraustytis į pelkę?? Po velnių, padarykit kas nors man laiko mašiną.

Aišku, tai, kad man "nesimokosi", yra mano asmeninė problema, tačiau šešių egzaminų ir kursinio per dvi savaites perspektyva nevilioja turbūt nieko. Ypač kai nepripažįsti mokymosi "bilekaip" ir viską nori daryti iki galo - nes kursai, galų gale, išties svarbūs tavo studijuojamai specialybei. Aš nekaltinu universiteto, kad apskritai tuos egzus liepia išsilaikyti: kitos išeities nėra, nes į mūsų programą priėmimas vyksta tik kas antri metai, todėl kartoti kursą pakankamai sudėtinga, taip pat tie kursai, kuriuos praleidau, kaip sakiau, yra svarbūs specialybiniai (konfucianizmas, daoizmas, budizmas...), todėl užlopyti skyles skirtingomis kinų kalbos pamokomis neišeina. Tačiau mokymasis savarankiškai mokymuisi savarankiškai nelygu. Tūkstantį kartų būtų lengviau, jeigu:

1. Gautume tikslias kurso programas bei egzamino klausimus. T.y. ne abstraktų kurso sandą, o konkrečias temas, kurias eisim, ir pagal kurias būtų galima mokytis, o ne taip iš lempos pagal kokį gūglį rastą enciklopedinį straipsnį "bendrai ta tema". Kuo daugiau raktažodžių ir paaiškinimų, kurie užvestų ant kelio.
2. Prie kiekvienos temos būtų nurodyta persiskaitytina medžiaga.
3. Ta nurodyta medžiaga būtų prieinama - o tai reiškia, kad nereikėtų blaškytis tarp kursiokių konspektų, penkių bibliotekų ir JSTOR. Kad VISA privaloma literatūra būtų nukopijuota ir padėta fakulteto (mūsų atveju - centro) bibliotekoje, į kurią galėtum ateiti ir ramiai sau viską išmokti. Suprantu, kad informacijos ieškojimas grūdina studentą, tačiau kai tą reikia daryti šešiems skirtingiems egzaminams, tai, atleiskit, čia jau yra universiteto nepagarba studijuojančiam. Aš asmeniškai net ir nesivarginu į tas bibliotekas eiti, o va jei būtų centre, nueičiau ir kokybiškesnes žinias gaučiau... kaip rezultatą...
4. Galiausiai, tik su keliais dėstytojais susisiekiau internetu, bet su daugiau kažkaip nekilo ranka, nes kai yra elementariai neatsakoma į tavo elektroninius laiškus, tai apie kokį bendravimą galima kalbėti.

Kitaip tariant, savarankiškumas savarankiškumu, bet šio to ant lėkštutės ir aš norėčiau. Bent jau desertui.