Kiniška jaunystė

 
Jin Hezai

 
Kas būtų galėjęs pagalvoti, kad vos dėl dvylikos valandų pasikeis visos Žemės planetos likimas.

 Kai Kriptonui artėjo galas, planetos gyventojai sugrūdo vaiką kapsulėn ir pasiuntė į kosmosą.

 Kapsulė sau dreifavo, skrodė vieną ūką po kito, o dešimtis tūkstančių metų kosminėse erdvėse plūduriavusios žvaigždžių audros ir materijos debesys stūmė vaikutį  tikslo link: į Saulės sistemą, Žemės planetą, Šiaurės Amerikos žemyną, Amerikos valstybę, Kanzaso valstiją, Smolvilio miestelį.

 Jei viskas būtų vykę kaip numatyta, jei visų žvaigždžių gravitacinės jėgos būtų buvusios tiksliai apskaičiuotos, kapsulės keleivis būtų tapęs Amerikos didvyriu, legendiniu Supermenu.

 Bet pakako mažutės planuose pamirštos, vos vienos trisdešimttūkstantosios kubinio centimetro tūrio dulkelės brūkštelėjimo per kapsulės paviršių – ir greitis sumažėjo šešiamilijonine procento dalimi.

 Štai todėl kapsulė Žemės planetą pasiekė pavėlavusi dvylika valandų.

 

„Išgyvena tie, kurie prisitaiko.“ – Herbertas Spenseris, „Biologijos principai“

 
Per tamsiai mėlyną vakarą nudryžo krentančios žvaigždės brūkšnys, po kelių sekundžių sudrebėjo ir sugriaudėjo žemė.

Sorgų lauke triūsęs vyrukas pakėlė juodaplaukę galvą ir įsistebeilijo į tolumoje pusę dangaus skliauto nutvieskusią raudoną pašvaistę. Iš pradžių tik spoksojo, paskui prapliupo šaukti:

- Raketinė ataka, imperialistai puola! Bombarduoja kolektyvines kiaulides!

 Dan dan dan – suskambo gongai, ir iš visų pusių sulėkę kolūkiečiai nuskubėjo ten, kur ūždama liepsnojo ugnis.
 Iš nelaimės vietos su aimanomis ir nevilties šūksniais gelbėdami kolektyvines kiaules, kaimiečiai keikė imperialistus, kad tie įsižiūrėjo jų gražiąsias naujutėlaites kiaulides ir iš pavydo, gailėdami šitokios sėkmės, puolė beprotystėn. Vienintelė dvidešimtmetė Vang Arja neatsispyrė smalsumui kyštelti nosį ten, kur buvo viso sprogimo centras, kur viską gaubė tirštas rūkas ir sukilusios dulkės.

Perėjusi iš dulkių debesį, mergina suprato, kad stovi prie kokių dešimties metrų skermens ir šešių metrų gylio kraterio. Duobės vidury gulėjo uolos gabalas: nesuprasi, ar kietas, ar ne; ant paviršiaus keista šviesa žibėdami vinguriavo daugybė upelių, kažkuo primenančių kraują.
 Vang Arja susijaudinusi ėmė gniaužyti rūbo kamputį. Kaip moterų liaudies būrio aktyvistei, jai turbūt priderėtų išnešti iš čia imperialistų raketos nuolaužą ir perduoti kokiai didelei valstybinei plieno liejyklai. O čia tai būtų!. Sukaupusi visą drasą, narsiai atgręžusi plieskiančiam karščiui veidą, mergina žengė į didžiojo kraterio centrą.

 Staiga iš išdraskytos žemės centro pasigirdo kažkoks šaižus garsas, lyg švilptų dar viena bomba. Vang Arja iš baimės šoktelėjo ir vos nenupuolė ant įkaitusio žemės paviršiaus. Tuoj pat sekė dar vienas garsas – švilpimas, tarsi spiegdamas veržtųsi oras, - ir prieš pat Vang Arją iš žemių it milžiniška juoda gėlė ėmė vertis kažin koks metalinis daiktas.

 Vang Arja nieko nelaukdama apsisuko bėgti, bet, vos pajudėjusi, vėl sustojo.

 Už nugaros pravirko kūdikis.

 Visa kaimo taryba nedelsdama susibūrė aplink vaiką.

-  Nori pasakyt, jis išlindo iš ano metalinio agregato? Kokie šlykštūs tie imperialistai - sprogmenų neturi, tai vaiką insodino, - ėmė piktintis kaimo propagandininkas Lu Dadzuvėjus.
- Turbūt čia imperialistų šnipas. Anys nori, kad jų agentas nuo mažų dienų slaptom pas mum sukiotųsi, - pakraipė galvą seniūnas Ju Decao.
- Pas srities tarybą įsiveržėlį, kad kuo skubiau apklaustų! Jei tik... jis gali šnekėt... - pasiūlė karinių reikalų priežiurna Jang Jucajus.

 Vaikiukas apžvelgė susirinkusius, mirktelėjo kartą kitą akutėmis ir pravirko.
 - Draugės kolūkietės, varykite namo šituos savo dundukus, tegu rūpinasi tuo, kas jiem priklauso! – neištvėrė Vang Arja. Pastvėrusi kūdikį, ji kilo lėkti namo: - Pažiūrėkit, koks apgailėtinas vaikiokas! Jis paprasčiausiai alkanas, ir tiek... Na, bernužėli, ar ne taip?

 Su visu vaiku Vang Arja parbėgo namo, jai iš paskos – susijaudinusi minia, o Dadzuvėjaus pati aplėkė kaimą, skelbdama naujienas tiesiai iš įvykio vietos:
- Dėmesio dėmesio, Vang Arja nusitempė vaiką namo, Vang Arjos vyriškis, puspadžius pasigriebęs, norėjo ją atgal išrūkyt... vyksta įtemptas konfliktas... dabar Vang Arja klūpi prie kano* ir meldžia vyrą pagailėt... Vang Arja primelžė svetimšaliui šuniūkščiui ožkos pieno ir ketina išrinkti vardą...

 Išgirdę paskutinę naujieną, galvas ėmė sukti visi - nuo seniūno iki kiauliaganio: koks vardas labiausiai tiktų? Kadangi Vang Arjos vyro pavardė buvo Li, girdėjosi tokie siūlymai:

- Li Veihunas, siūlau Li Veihuną!
- Li Juedzinis!
- Li Jungdziunis!
- Li Tsiuendžunas!
- Li Kanmėjus!
- Li Sianjanas!
- O, o, Li Sianjanas – čia jau panašiau į tiesą! - visi suskato linksėt galvomis, - Tik kažkur labai girdėtas**.

[...bus toliau...]

　　　

* kanas (炕kàng) – pagrindinis tradicinių kiniškų trobų atributas: plytinė pakyla, po kuria kūrenasi ugnis. Ant kano būdavo miegama, valgoma ir t.t.

** Pagalvojau, kad geriau išlaikyti vardų skambesį, todėl sulietuvinau, o ne verčiau vardus. Bet prasmė čia irgi įdomi. Arja – “antroji mergaitė” (turbūt šeimoje yra antroji duktė); Dadzuvėjus – pažodžiui “didžiaburnis”; Decao galbūt reiškia “grobstantis šieną”; Jucajus – “talento ugdymas”. O kaimiečių siūlomi vardai visi labai revoliuciniai: Veihunas – “ginantis raudoną”; Juedzinis – “didysis šuolis”; Jungdziunis – “remiantis armiją”; Tsiuendžunas – “visuomet ištikimas”; Kanmėjus – “tas, kuris priešinasi Amerikai”; Sianjanas pažodžiui reiškia “į saulę”, čia irgi turbūt kažkokia užuomina, galbūt į garsią vietovę Sianjaną, o gal į dar kažkokį revoliucinį veikėją ar įvykį.