Kelionraštis, IV dalis
2007年01月28日 星期天
Ši diena buvo grynas laiko stūmimas. Kai, išėjusios iš viešbučio (palikusios ten daiktus), per valandą perėjom visus shoppingo centrus, supratom, kad nieko nebus. Grįžom į viešbutį, pasiėmėm knygas ir pora valandų sėdėjom ant tvorelės prie upės. Paskui buvo pabaigtas shoppingas ir ilgai ilgai valgoma naktiniame turgelyje, kur, beje, kaip Liepa išsiaiškino, mums kaip užsieniečiams dovanoja dvigubas kainas (išsiaiškinta greta sėdinčių kinių paklausimo apie jų pirkto maisto kainas būdu).
Dar ragavom labai skanių paplotėlių – Katie spėjimas pasitvirtino, jie skirti 春节*.
Manau, darausi priklausoma nuo saldžiosios bulvės.
O dabar laukia naktinis autobusas…
2007年01月29日 星期一
Atrodė, Guanzhou taip pat nėra draugiškas užsieniečiams. Vargiai radom taksistą, kuris į 沙面** sutiktų nuvežti už taksometro kainą, o ne „pagal susitarimą“. Youth Hostel į klausimą, ar galim trise miegoti dviviečiam kambary, atsakė kaip kirviu nukirto: „Dvivietis – dviem žmonėms, trivietis – trims“.
Na, bet viešbutį radom, nors ir brangesnį nei kitur, ir dar nežinia, kaip bus rytoj, kai atvažiuos Tammy.
Iš tiesų tai visai nieko toks miestas. Labai tirštas, gyvas. Užsieniečių nemažai (daug jų čia todėl, kad norintys įsivaikinti kinukus turi praleisti Guangzhou mėnesį). Išties šilta, 20+ ˚C. Bijau, kad man labiausiai patinka todėl, kad turi europietišką dalį... Nežinau, gal kažkoks sąlytis jaučiasi? O gal tas domėjimasis daugau būtent sankirtos taškais nei „gryna Kinija“? Juk negi mes galima ką nors apie ją pasakyt. Kai vaikščiojau šiandie Guangzhou gatvėmis, pagalvojau, faina būtų išmokti Kantono kalbą ir vedžioti žmones va šitaip po Guangzhou, Honkongą, aplnk.
Gatves ir žmones pamatyt pamatėm, o štai turistinius „taškus“... Švč. Širdies bažnyčioje kinas pamaldžia išraiška aiškino, kad įleidžia tik sekmadienį ir tik iš anksto įspėjus. Ir – jei esi krikščionis (pastarąjį faktą iš mūsų bandė išpešti klausdamas, ar mes kai meldžiamės atsiklaupiam suglaudę delnus ir ar žegnojamės). Mečetėn mūsų neįleido, nes ne musulmonės. Daoistinė šventykla pasirodė besanti remontuojama... Na, bent jau į Čen klano akademiją*** pataikėm, ir man ten patiko. Gaila tik, kad visas protėvių lenteles**** pradangino ar nukišo kažkur.
Paskui stebėjom kinus parkely. Nenuostabu, kad visi tokie liekni: atrodo, turi įprotį bent po truputį kasdien pajudėt. Net jei tai yra vaikščiojimas ratu ar partija badmintono. Ir teisingai, tai daug geriau nei liet prakaitą iš paskutiniųjų kartą du per savaitę.
Neleiskit man daugiau valgyt džiovintų lotoso šaknų bei kokoso. Pilvą skauda jau... Tiesa, dar gėrėm kokoso sultis tiesiai iš kokoso, per šiaudelį.
2007年01月30日 星期二
Maždau šeštą valandą suskambėjo mano telefonas. Praplėšus akį pamačiau nepažįstamą numerį. Po šimts! Nė velnio, nesulauksi...
Tik padėjau ragelį, suburzgė Katie telefonas. Tammy...
Per miegus buvo bandoma paaiškinti, kur mes esam. Tammy bandant išsiaiškint kinišką viešbučo pavadinimą, mirtinai apsimiegojusi Katie metė: „Barbara says she doesn‘t fuckin remember the character“ ir suteikė juoko tolimesnei dienos daliai.
Supykus ant Guangzhou taksistų, Tammy atvažiavo autobusu, bet rado mus dar miego būsenoj. Laimė, į kambarė pateko (mano dėka :p).
Iš viešbučio išsikrapštėm kaip tik pietums, kurie šįkart pasitaikė pusė velnio. Paskui išbandėm Guangzhou metro ir aplankėm Nanyue***** valdovo kapą bei Yuexu parką, kas užėmė didžiąją dalį dienos. Turiu pasakyt, vos po 5¥ mums kainavusios atrakcijos buvo ne ką blogesnės – o gal ir geresnės – nei brangūs Guilinio vaizdai...
Vakare trankėmės po traukinių stotis bilietų. Liepa rytoj grįžta namo, bet sutarėm per 春节 susitikti Šanchajuje. Bilietai į Honkoną pasirodė nerealiai brangūs, bet ką padarysi...
Guangzhou užsieniečių koncentacija išties didelė!
Po vakarienės vėl nesibaigiantys užkandžiai. Siaubas. Na, ir dar įvairūs pokalbiai, po kurų sėdi žmogus ir galvoj, kad esi kiaulė, nes tau 20 metų, bet vis dar sėdi po tėvų sparnu, kai kiti tuo tarpu už savo studijas mokėjo patys. Gera šeima kartais ne į gerą.
P.S. Buvo išsiaiškinta, kad sausio aštuntąją valgytas McDonalds pyragėlis iš tiesų buvo su taro root ar kaip ta paslaptinga violetinė bulvė vadinasi.
2007年01月31日 星期三
Atsikėlėm su Tammy pirmos, kaip ir planavom, ir išžygiavom į parkelį 太极拳******. Žmonių išties daug: kas taiči, kas qigong, kas šoka, žaidžia tą žaidimą, kuriam lietuviai davė negražų pavadinimą ir t.t. ir pan. Daugiausia, be abejo, vidutinio amžiaus ir senyvi. Na, mes gražioj vietoj prie upės pakartojom 8 formų ir 32 kalavijų taiči, bet vėduoklėse užstrigom. Aišku, keista daryt tą be kalavijo ir be vėduoklės.
Maždaug tokia ir buvo pagrindinė dienos veikla. Nes paskui tik nusimaudėm duše, pavalgėm pietus (ten pat, kur vakar, ir maloniai mus ten sutiko), nuvažiavom metro į traukinių stotį. Atsisveikinom su Liepa... :( Tikrai norisi dar per Chunjie susitikt Šanchajuje...
Mūsų traukinys vėlavo daugiau nei valandą. Vėlavo ir Liepos, ir dar kiti traukinia: kaži, gal kas bus atsitikę? Na, bet praėjom muitinę (kur manęs paklausė, ar man nereikia vizos, ir aš pasakiau, kad ne...) ir sėdom į minkštutėles „pirmos klasės“ sėdynes. Net vandens buteliuką (Bonaqua!!!) davė. Stoty mus turėtų pasitikti Tammy teta Bonnie.
2007年02月01日 星期四
Storutėlis apvalainas vaflis, apteptas sviestu, riešutų kremu, kažkokiu baltu sirupu ir apibarstytas cukrumi... Mmm... O po to – suši su skaniuoju wasabi+soja padažu...
Bet turbūt ne apie tai reikėtų. Sunku nusakyti, kokį įspūdį palieka Honkongas. Tai, kas iki tol matyta nuotraukose, atvirukuose, filmuose, plakatuose, istorijos trupinėliai, žiupsnis iš kitur prisigraibytos „orientalistinės mistikos“ pojūčio – viskas suplūsta, susilieja į viena. Čia, po šimts, - Honkongas. Ir staiga priartėja Wong Kar-wajaus filmų nuotaika.
Vakar atvykom gan vėlai, iš stoties mus pasiėmė Bonnie su broliu, ir jau tada kvapą užgniaužė: dangoraižių dangoražiai kaip saldainukai žibančiom langų akutėm, kitapus jūros juostos prakilniai švytinti Honkongo sala. Bonnie pasakė, kad į Honkongą reikia žiūrėti naktį, tad tąvakar aplankėm tiesiog akinamai šviesią Nathan gatvę, po to – „Moterų gatvę“ ir „Šventyklų gatvę: su labiau kinškais prekystaliais, būrėjais ir t.t. Honkonge įkyrųjį „Hello“ pakeičia „Hello, missy!”
Šiandien klajojom jau be Bonnie. Iš esmės tai aplankėm pačią Honkongo salą, nors, aišku, ne visą (Honkongo SAR ar tiesiog pats miestas susideda iš Honkongo ir dar kelių salų, Kowloon pusiasalio ir tam pačiam pusiasaly šiauriau esančių „Naujųjų teritorijų“). Prieš tai suvalgėm pietum gatvėj pirktų sumuštinių ir sugaišom pusantros valandos pirkdamos man bilietą... Jį gavau tik šeštadieniui (penktadienį tiesiog nėr traukinio), laimė, Bonnie sutiko, kad dar naktelę pasilikčiau. Galiausiai garsiuoju Star Ferry perplaukėm į salą. Tik išlipi ir prasideda: Marks & Sepncer, Louis Vuitton, Armani, Tiffany’s... Blizgesys žvilgesys. Kas trečias žmogus – vakrietis, bet ne turistas, o „vietinis“. Žiūrėjau į visas tas moteris su pirkinių maišeliais arba portfeliukais, arba tiesiog rankinėmis, ir galvojau: iš kur jų tiek tokių atsiranda, gražių, lieknų, nepriekaištingos odos ir simetriškų veido bruožų... O gal geriau klaust: iš kur tiek turtingų vyrų, kad jas išlaikytų / noro ir proto pačiom ragais nagais daryt karjerą, kad galėtų gyvent tokiam mieste kaip Honkongas? Taip, čia yra „top“, ir Sheratonas bei Ritz kaip tik vietoje. Juoda spalva „in“. „Pores? Wrinkles? Hide everything you want!” – nevienprasmiškai skelbia reklama.
Vakarėjant pagaliau šiaip ne taip nusivilkome iki „Peak Tram“ ir užvažiavom funikulierium į garsiąją Viktorijos viršūnę. Pamažu, vis ryškėjant beveik beveik pilnam mėnulio disku, žiebėsi Honkongo šviesos... Ir štai tau gyvas atvirukas.
Ypatingas miestas. Viena vertus, vaikštai ir galvoji, kad norėtum būt čia, nes čia gali ištirpti ir būti vienas, nors aplinkui daug žmonių. Kita vertus, matai, kad tai išties yra, kaip Bonnie sakė, „cemento miškas“. Atrodo, lyg būtų suspausta didžiulė žmonių masė šiaurėj esančios milžinės Kinijos. Tie miniatiūriniai butukai už kosmines kainas... Pačios tos „dėžutės“, už mūsų mažesnės. Vaikų žaidimų aikštelės tiesiog prie gatvės. Rytinis taiči ne parke, o parkinge. Tai turi didmiesčio gyvenimo žavesio, bet nenorėčiau būt vaikas, nuo kūdikystės augęs taip.
Dar įspūdį paliko daininga Kantono tarmė. Kodėl įtariu, kad į Honkongą dar grįšiu?
P.S. Vakarienei buvo sušis. Ir vafliai. Bet apie tai lyg ir jau sakiau...
2007年02月02日 星期五
Dienoraščio rašymus pradedu nuo dienos finansų lapelio. Antros kelionės pusės lapelis mirga marga oi kokiais skaičiais. Ir ypač Honkongas: valgo, tai jau valgo pinigėlius. Ir čia dargi be nakvynės – ji mum su Katie teatsiėjo saldainių dėžę, nes kaip čia nieko nepadovanojęs išvažiuosi.
Katie į oro uostą išlydėjom iškart po pusryčių (kurie vėlgi susidėjo iš sumuštinio ir vaflio). Likom dviese. Metro nudardėjom į Lantau salą – tą pačią, kur yra Disneilendas ir šalia oro uosto, bet ne to ten važiavom. Sumokėjusios nežmoniškus pinigus, pakilom fantastiškus vaizdus siūlančiu keltuvu į Ngong Ping turistinę vietovę. Pakeliui – žali kalnai, Pietų Kinijos jūra, oro uostas ir galiausiai – mūsų tkslas: garsusis gigantiškas ant kalno viršūnės sėdintis Buda. Be jo dar aplankėm gretimą šventyklą ir ten suvalgėm makaronų ir kt. „Kt.“ – tai vegetariškas dim sum*******, taigi jau galiu sakyt, kad ragavau, nors ir labai nedaug! Dar pre to buvo toks dubenėlis doufu kažkokiam saldžiam sirupe.
Nusileidus žemyn, užėjau į paštą išsiųsti atviruko namo. Nors vienas dalykas Honkonge pigesnis nei žemyninėje Kinijoje…
Paskui susiradom reikiamą autobusą ir išdardėjom į kaimelį Tai O (大澳, atrodo). Čia jau toli gražu ne tas tviskantis dangoraižių knibždėlynas... Visa sala – miškingi kalnai su pavienėm vilom, kaimeliais ir pan. Tai O yra žvejų kaimas, kur dar esama namų ant polių. Aišku, viskas sutvarkyta, su ženklais ir t.t., ne kaip Kinijoj, bet vis viena jau kaimelis... Paliko įspūdį saulėlydis, mažytės šventyklėlės, seni žmonės siaurose gatvelėse. Ir pagaliau turėsiu kriauklių iš Pietų Kinijos jūros.
Beliko parsirast atgal. Gaila, ir vėl knygų shoppingas nenuskilo, bet ką aš padarysiu, kad man vienai jis rūpi. Gal rytoj išdegs.
P.S. Honkonge yra normalių didelių (Tempo!) nosinaičių, ne kaip Kinijoj tos miniatiūrinės. Ir šiaip daug dūšiai artimesnio maisto, bet kad brangus labai. Obettačiau baisiai džiugu, kad duonos produktai bei visokios bandelės užima svarbią vietą Kantono virtuvėje!
2007年02月03日 星期六
Rytiniam pakavimuisi pravertė ankstesnės daiktų grūdimo pamokos. Api kuprinės buvo pripakuotos iki maksimumo, o prie didžiosios dar prisegta striukė ir lazda, kurią iš pradžių nuo Emei nešėsi Liepa, paskui nutarė palikt Guilinyje, bet Katie paėmė ir prisirišo prie savo kuprinės.
Pusryčiam – vaflis (ir komentaras iš vaflininko: „Aiya, trečia diena!“, kurį, žinoma, suprato tik Tammy, nes jis buvo kantonietiškas). Su Tammy atsisveikinom metro stotyje. Šiaip ne taip su visu bagažu nusitįsiau iki Hung Hom stoties, kur susiradau bagažo saugojimo kambarį ir, neturėdama kur dėtis, suplojau baisingus 20$.
Vėl metro, truputis klaidžiojimo gatvėm, ir pagaliau knygynas. Kainos kainelės priverčia labiau išsižiot nei knygos, nors šios maloniai nustebina: praktiškai viskas angliška (suinteresuotiems asmenims: taip, HoME yra), yra nors ne tonos, bet šiek tiek knygų, kurių Kinijoj niekaip nenusipirksi, nes uždrausta. Labiausiai ieškojau dviejų dalykų: Kantono tarmės vadovėlių ir Lonely Planet China. Abu radau, taičua kišenė, deja deja, ne tokia plati... Užtat nuspirkau tris kitas: Pearl Buck „Good Earth“, Jung Chang ir Jong Halliday Mao biografija (paskutinę akimirką iškeičiau į „The Private Life of Chairman Mao“, nors šitos irgi šiaip noriu...) bei „Twilight in the Forbidden City“.
Kadangi dar buvo trupinėlis laiko, Tsim Sha Tsui stoty išlindau į paviršių pavėpsoti į Honkongo „Žvaigždžių Aveniu“ – holivudiškosios analogas. Gala, Wong Kar-wai žvaigždė dar tuščia.
Paskui – į supermarketą maisto, bet Honkongo dolerių teturėjau apie 30. Tokia suma žemyninėj Kinijoj ekvivalenti karališkiems pietums, o čia... Dar kas keista tai kad jogurto labai mažai, ir jis brangus, priešingai nei Kinijoj. Taigi supermarkete ir po to kepyklėlėj išleidau paskutinius centus...
Apskritai Honkongas daug panašesnis į Angliją nei į Kiniją. Knygų kainos kaip Londone, maisto irgi panašiai, žmonės daugiau moka angliškai nei putonghua********. Ir dėdulės bagažo skyriuj malonūs kaip Anglijoj. Visai nekiniški. Prie to dar galima pridėti vakar matytus Falungong aktyvistus su kampanija prieš kinų vyriausybės persekiojimus...
Tai daugiau mažiau viskas. Įsėdau sėkmingai į traukinį, turiu 4 kaimynus, kurie dabar tauškia kažką kantonietiškai ar tai šanchajietiškai, galvoju, kiek galiu suvalgyt šiandien iš savo atsargų, bandau pabaigt „Sense and Sensibility“. Didžioji kelionė eina į pabaigą.
2007年02月04日 星期天
Kaip sekėsi važiuoti traukiniu, iš esmės nėra ko pasakoti. Pats traukinys priminė – o gal tiksliau buvo toks pats kaip – traukinys į Guilinį. Tik dar „prašmatnesnis“: tualete buvo tualetinio popieriaus (!), maistą ne stumdė vežimėliuose, o kvietė į vagoną-restoraną. Baigiau „Sense of Sensibility“, padėjau „Twlight in the Forbidden City“. Beje, traukinys, regis, buvo šildomas, jei net visą naktį išmiegojau trumpom rankovėm, o termometras rodė 25 ˚C. Honkongas ir šiaip buvo pirma vieta, kur galėjau vaikščiot trumpom rankovėm.
Prieš išlipdama dar pašnekėjau su kaimyne, ji Honkonge mokosi verslo vadybos. Paklausiau, ar sunku patekt į Honkongą mokytis, ji atsakė, kad taip, egzaminai ir panašiai, nors ne tai turėjau omeny. Dar sakė, kad turi diplomą iš Kinijos, bet jis netinka, jei nori darbo Honkonge ar užsienyje.
Išlipau, praėjau muitinę, valio. Bet tada prasidėjo... Atstovėjau kokias 40min eilėj tik tam, kad sužinočiau: šiandien bilietų į Nankino traukinius jau nėra. Dar paklausiau kitoj vietoj, nes atrodė neįtikėtina: traukiniai į Nankiną važiuoja kas pusvalandį, jei ne dažniau. Blogai blogai blogai... Apėmė neviltis, pradėjo galvoj suktis visokie planai: pirkti bilietą rytojui ir ieškot viešbučio arba naktį praleist stoty. Bet, kaip visada, dar yra kita viltis: autobusai. Kokį milijardą kartų išsiklausinėjus, nes ženklų tai niekur nėr, su milžiniškom žmonių masėm nuplaukiau iki autobusų stoties ir – o dangau – gavau bilietą 19-ai valandai. Atvažiuosiu į Nankiną vėlai, bet bent jau šiandien. Aišku, nieks nežino, kaip man ten baigsis. Gal pakeistas kortelės kodas ir vėl negalėsiu įeit, kaip kad grįžus iš Qingdao. Tuomet beliks viltis, kad Steffi parsirado, kaip žadėjus, šįvakar ir nebus kietai kietai įmigusi. Net paskambint jai negaliu, nes telefonas išsikrovė dar vakar, ir visi numeriai SIMe. Sėdžiu tad ant tvorelės, graužiu nesveiką maistą (normalaus išvis nuo užvakar nevalgiau) ir tikiuosi, kad viskas bus gerai.
Na, kokia bebūtų pabaiga, kelionė išdegė. Anglų kalbą, deja, pasitobulinau turbūt labiau nei kinų (wedgie, turd, barf, jerks my chain... ajai, naudingi žodžiai, net baisu?), bet negaliu sakyt, kad pastarosios nevartojau. Iš vietų top turbūt būtų Halfway ir Honkongas, paskui Emei kalno peizažai, Lijiang, Yangshuo plaustai, galop Guangzhou. Nepatiko Guilinis ir Emei miestas. O Chengdu ir Kunmingas – neutraliai. Iš nakvynių, be abejonės, - Halfway, po to – Lijiang mediniai kambariukai, kuriems neprilygs joks „normalus“ viešbutis su nuosavu dušu ir tualetu. Maisto „aukštumos“ – Sichuan vėrinukai Chengdu (prie jų galima pridėt keptą kukurūzą iš Yangshuo) bei, vėlgi, blynai su arbata Halfway. Na, ir dar Chengdu vegetariškas restoranas bei Yangshuo saldžioji bulvė. Didžiausias nesklandumas – kelionės pabaiga. Didžiausias nuotykis – sniegas ant Emei. Maloniausi sutikti žmonės – Andy su žmona „Teddy Bear Hotel“ (Emei), viešbučio „West Lily“ Yangshuo Stevenas ir merginos. Įdomiausi žmonės – moterys snieguotoj šventykloj ant kalno. Didžiausias stresas – derybos dėl Akmenų Miško bei šlaitai. Geriausi suvenyrai – Lijiang. Didžiausias įkvėpimas – Honkongas. Galėčiau tęst ir tęst... Taigi turbūt visai neblogai?
*Chunjie – Čundzie – „Pavasario šventė“, arba vadinamieji kinų Nauji Metai
**Shamian – Šamien – sala Perlinėje upėje, buvusi vakariečių teritorija
***Klano akademija – imperinėj Kinijoj į valdininkus buvo patenkama per valstybinio masto egzaminus, o jiems visą gyvenimą ruošiamasi akademijose. Įtakingi klanai turėdavo akademijas savo nariams.
****Lentelės su ar tik ne devynių kartų protėvių vardais, prieš kurias turi būti atliekamos protėvių pagerbimo apeigos.
*****Tokia dab. pietų Kinijos teritorijoje buvusi valstybė, maždaug 200 m. pr.m.e.
******Taijiquan – taidzičiuen – taiči.
*******Toks specifinis Kantono virtuvės ne tai patiekalas, kiek visas valgymas. Daug smulkių vieno kasnio maistelių, daugiausia virtų garuose. Bet ten daug mėsos, taigi ne vegetarams.
********Putonghua – Standartinė kinų kalba, valstybinė Kinijoje, kurios visi privalo mokytis mokykloje, bet tai nereiškia, kad visi moka... Jos aš ir mokausi.
![[info]](http://p-stat.livejournal.com/img/userinfo.gif){kind=small}
starlin_elvea) wrote,
