Varnėnė rūke

Tyčia parašysiu dabar. Kol dar liko keletas mėnesių, kol dar neparašytas darbas ir - svarbiausia - kol dar neaišku, kas bus toliau. Kai paaiškės, vėl parašysiu, ir matysim, ar pasikeitė mintys, ar ne.

Taigi beveik pragyvenau VU bakalauro programą (kam reikia tiksliai: Orientalistikos centras, Lyginamosios Azijos studijos - sinologija). Turbūt visiems "universitetas" baigiant mokyklą atrodė Kažkas Toookio, kur "viskas bus kitaip" ir iš kur išėjęs "būsi jau suaugęs" ir tinkamas toliau savarankiškai veikti savo pasirinktoje srityje. Apie tai, kas man nepatinka pačioje sistemoje, apie dėstytojus, literatūros trūkumus, švietimo reformas ir panašius dalykus eilinės studentės akimis rašiau ne kartą, o dabar metas pasižiūrėti globaliau: ko tikėjausi iš tų ketverių metų universitete ir ką gavau.

Pirma, universitetas kaip mokslo įstaiga, suteikianti išsilavinimą ir žinias, reikalingas tolesniame gyvenime. Viena vertus - taip, manoji programa toli gražu nėra išbaigta, taip, aukštasis mokslas pas mus nuvertėjęs ir t.t. (žr. ankstesnius padūsavimus) ir to pasekmė - ne, aš nesijaučiu esanti "specialistė", turinti pakankamų žinių, kad galėčiau pradėti veikti savo srityje. Kas ta "mano sritis" - dar sunkiau pasakyti. Bet net ir pats natūraliausias bei paprasčiausias pasirinkimas - vertėjavimas - yra keblus, nes su kinų kalbos mokymu mūsų kartai buvo labai prastai (dėstytojų bėda), išgelbėjo metai Kinijoje, bet to nepakanka, juk kalbą reikia tąsyti ir kankinti nuolatos. Taigi tų žinių ir įgūdžių, kurie skelbiami programos apraše, aš negavau iki galo, nors iš savo pusės ir nieko nemuilinau. Antra vertus, net ir tie kursai, kurie buvo nepakeliamai nuobodūs, vis tik, turiu pripažinti, apvertė mano mąstymą aukštyn kojomis. Šia prasme turbūt išties pataikiau į savo sritį, nes buvo daug kalbama apie dalykus, kurie seniai kirbėjo galvoje, bet nebuvo pagrindo, per kurį juos galėčiau išreikšti. Kai užmetu akį į kokius senus ikiuniversitetinius savo įrašus internete, iškart matau, kad mokslai šia prasme veltui nenuėjo. Buvo įdomių atradimų, minčių, kurios tiesiog viską sujaukdavo. Galų gale, metai Kinijoje - išskirtinė patirtis, kurios niekad nepamiršiu.

Antra, universitetas kaip metai, formuojantys būsimą profesinį gyvenimą. Turiu omenyje, mokykloje vis tiek juk daugmaž apsisprendi tik dėl srities (humanitariniai, gamtos, tikslieji ir t.t.), nesvarbu, kad stoji į konkrečią specialybę. Realus supratimas, ką ir kur nori veikti, daugumai ateina jau prisilietus prie tos pasirinktos srities. Šiuo aspektu vis dar esu žalias nulis. Na, gal nulis su šiek tiek po kablelio, nes pajutau, ką noriu veikt, bet vis dar nežinau, ar pavyks tai įgyvendinti. Čia vėl sugrįžtama prie žinių ir įgūdžių: mūsų programoje labai mažai buvo kalbama apie tai, ką galėtume veikti baigę, tarsi visiems tai būtų savaime suprantama...

Trečia, universitetas kaip savarankiškumą ugdanti patirtis. Vieni ateina jau turintys daug savarankiško gyvenimo patirties, kiti - ne. Aš prie pastarųjų. Deja, kad išjudėčiau iš savo mirties taško, man reikia rimto postūmio, o iš savo patirties universitete jo sulaukiau daug mažiau nei iš patirties už universiteto ribų. Gal tai ir natūralu - bet, kita vertus, rodo, kad universitetas Lietuvoje nūdien neugdo savarankiškos veiklos ir tikisi, kad noras taip veikti ateis per įprastas ("teorines") aukštojo mokslo užduotis - savarankiški rašto darbai ir t.t. Nekreipiama dėmesio į tai, ar studentas rašo rašto darbą tik dėl to, kad jį parašytų, ar ir pasisemia patirties, išeinančios už paties rašymo rėmų. Kitaip tariant, pernelyg mažai galvojama apie tikslus, kurių mokymosi ir studentavimo procesu galima pasiekti.

Ketvirta, universitetas kaip bendruomenė. Čia - plati tema, ir jai reikia kelių punktų. Pradedant galima paantrinti aukščiau išsakytai minčiai apie savarankiškumą: ar nebus taip, kad kalta mano tinginystė ir apsileidimas, juk yra studentų atstovybės, mokslinės draugijos ir t.t., kurios kaip tik tą iniciatyvą ir skatina? Taip, prisipažįstu, gailiuosi, reikėjo. Man atrodo, kad į tokias akcijas daugiausiai vis tik lenda tie, kurie jau iš mokyklos ateina su tam tikru atsineštu iniciatyvumo bagažu. O kiti lieka paskaitose, knygose, užduotyse, naiviai tikėdamiesi, kad iš ten gaus viską, ko jiems reikia. Mea culpa, nieko nekaltinu.
Antras universiteto kaip bendruomenės aspektas: kad universitetas nevirstų užsistovėjusia kūdra, turi vykti sveikas nuolatinis bendravimas tarp dėstytojų, studentų ir šiaip universiteto darbuotojų. Tai pas mus, deja, retai pasitaiko - netgi mūsų centriuke, kuriame auditorijose anaiptol nesėdi šimtai studentų. Čia ir šiaip toks bendravimo bruožas, kai nepagalvojama, kad naujai atėjęs studentas galėtų būti priimtas draugiškai, šiltai, jam viskas išaiškinta, parodyta, kad jis yra universiteto dalis, o ne šiaip statistinis vienetėlis. Nes dabar mūsuose yra dėstytojai, su pašaipa žiūrintys į naujus studžius, kuriems į galvas artimiausius ketverius metus ką nors uoliai kimš, ir studentai, nuo pat pirmos dienos aiškiai atskiriami nuo juos vertinančios, baudžiančios, stipendijas skirstančios "universitetinės komisijos".

Penkta, universitetas kaip nauja socializavimosi erdvė. Man asmeniškai - opi problema. Nuo pat vaikystės mačiau ir girdėjau, kaip žmonės artimai bendrauja būtent su draugais iš studijų laikų. Mokykliniai bendramoksliai užmirštami, bendradarbiai - ne tokie artimi (su jais pūdo druskos nevalgyta), o štai bendrakursiai - visam gyvenimui. Mano atveju to absoliučiai nebuvo. Nors mūsų kursas mažiukas, bendrakursės nesusilipdė, nesusidraugavo, tiksliau, daugiau skyrium, porelėm, nedidelėm grupelėm - nors iš trisdešimties žmonių grupės tikėtumeisi glaudesnio bendravimo. Matyt, visi per daug skirtingi. Kiekvienas (na, kiekviena - iš vyrijos pas mus beliko vienas...) į universitetą jau ateina turėdamas savos bičiulystės ratą, savus pomėgius, kurių neišstumia jokia nauja studentiška veikla. Todėl taip ir išeina: kas sau. Aš pati iš universiteto išsinešiu gal vieną dvi geras pažintis, bet ne daugiau, abejoju, ar nors vienas draugas visam gyvenimui liks. Vėlgi: mano asmenybės defektai, ar tiesiog šiais laikais niekam nebereikalinga tokia studentiška bendrystė, kokią įsivaizdavau iš vyresniųjų pasakojimų (nes yra daug daugiau kitų "draugystės" kanalų)?..

Tad tokios išvados dabar, likus dviems mėnesiams iki paskutinės (bakalauro) sesijos:

-- ketveri metai prabėgo taip ir nespėjus apsispręsti, "kuo noriu būti užaugusi", nors pasistūmėta ta linkme buvo, ir variantų gerokai sumažėjo.
-- universitetas pakeitė mąstymą, bet nesuformavo jo tiek, kad jausčiausi tvirtai, žengdama į vadinamąją darbo rinką... t.y. savarankišką ateitį. Kad jausčiausi tvirtai, būtų reikėję šalutinės patirties, kurios dėl susiklosčiusių aplinkybių turiu labai nedaug ir tai man anaiptol neprideda pasitikėjimo savimi.
-- studentišką gyvenimą įsivaizdavau visiškai kitokį; kadangi jis nepateisino lūkesčių, prasidėjo ieškojimai "šiaip aplink", kas savaime nėra blogai, nes išėjo į gera. Tačiau norėtųsi ką nors senatvėj prisiminti ir iš studentiškų dienų.... deja.

O šiaip universitetas iš tiesų atrodė kažkas Tokio, galbūt tiksliau - kažkas Kitokio. Toks ir buvo: atsirado daugiau laisvo laiko, daugiau popierizmo, mažiau bandos jausmo (mokykloj nori nenori esi suvarytas į vieną klasę su priskirtu auklėtoju, o universitete grupė ne grupė - kam rūpi). Tai ir baisu, ir veža - bet visi geri dalykai kada nors turi baigtis. Arba prasitęst... bet čia jau kita tema.

Su Kovo 11-tąja!

Laukiu nesulaukiu "Kino pavasario" programos - gal jau galėtų ir pasirodyt, vis tik beliko kelios savaitės? Labai viliuosi, kad atveš Jiang Wen naujausią  - "Saulė teka kaip tekėjus", rodytą Venecijoje. Neseniai pasižiūrėjau labai jau nekokią šito filmo versiją su kiniškais subtitrais ir mielai pasižiūrėčiau dar sykį - su angliškais. Bet kokiu atveju reikės žiūrėti, mat medžiaga tinkama mano bakalauriniam. O šiaip filmas tikrai turėtų sudominti Lietuvos žiūrovus, nes nutolsta tiek nuo platesniam žiūrovų ratui pažįstamo kiniško kino "tūnančių tigrų" bei "bevardžių" pavidalu, tiek nuo prieš keletą metų Pavasaryje rodytos Zhang Yang "Saulėgrąžos" tipo filmų. Jiang Wen, pats būdamas puikus aktorius, kaip režisierius debiutavo nuostabiu filmu "Gyvenimas saulės atokaitoje", kuriame į Kultūrinės Revoliucijos laikus buvo pasižiūrėta visiškai priešingu nusistovėjusioms kinematografinėms formulėms kampu. "Saulė teka kaip tekėjus" - ir vėl savitas režisieriaus (ar visos kūrybinės grupės) pasaulis, nesuprasi, kas ten tikra, kas išgalvota, kur prasideda ir kur baigiasi beprotystė. Nelabai išmanau europietišką kiną, bet įtariu, kad šitoks filmas gerai įsipaišo į europos arthauzo kontekstą, todėl lietuviams turėtų būti įdomus.

O man šventinis patiekalas buvo gal ir nelabai apetitą žadinantis "Svynis Todas". Na, "Raitelio be galvos" neperspjovė, bet tai jau tikrai - tiktai Timas Burtonas gali suderinti pjaustomas kraujais trykštančias gerkles, lavonų dardėjimą šachta žemyn tiesiai nuo kirpėjo kėdės ir jausmingas dainas apie meilę ir kitokius paukščiukus. "The sound of man devouring man" - štai kur šuva pakastas. Vien dėl aktorių verta pažiūrėti (Helena Bonham Carter, Timothy Spall, Alan Rickman, be abejo, Johnny Deppas). Beje, ar čia atsitiktinumas, kad net trys aktoriai taip pat vaidina ir "Hario Poterio" serijoje? O be aktorių: muzika, dainos, ponios Lovett apdarai (vien ko verta scena pajūryje)... Gal ir nemalonus žiūrėti, tačiau pastatytas gerai. O kaip gi kitaip. Timo Burtono fanams - pats tas.

TAISA: na štai, kertukas šį tą pašnekėjo :)