Taigi grįžtant prie "Mano širdis sklando aukštai". Pradžia daug žadėjo, net už širdies griebė: dėl muzikos! Pardonez-moi, hard rocko nuo kokio nors, kaip jį ten, švelnaus metalo neskiriu (ypač trečią nakties), todėl etiketės užklijuot negaliu, bet tai buvo kokybiška muzika mano ausims: kokybiška globaliosios srovės kiniška muzika, jei norite. Turiu spėjimą, kad režisierius anksčiau bus dirbęs televizijoje, kūręs muzikinius klipus ar bent jau reklamas. Spėjimas remiasi dar ir tuo, kad nuo tokių darbų savo karjerą pradėjo nemaža dalis vadinamosios Naujosios kartos režisierių. Gao Xiaosong pagal gimimo datą (1969-tieji - Kultūrinės revoliucijos įkarštis) jiems lyg ir priklauso. O muzikinių klipų stilistika ryški per visą filmą. Tiesą pasakius, įdomu pasidaro būtent tada, kai užgroja jau nebe šiaip sau foninė, bet savą atskirą vaidmenį atliekanti muzika ir ištemptus dialogus pakeičia dinamiškesni grynai vaizdinės kalbėsenos "videoklipiniai" kadrai.

Siužetas: visiems dailininko (tapančio vakarietiška maniera) mokiniams išėjus kovoti "už Kiniją" (karo vadų laikotarpis po imperijos žlugimo, turėtų būti 3-io dešimtmečio vidurys ar panašiai... o gal anksčiau), kovoti išeina ir dailininkas. Visi mokiniai žūva, palikę mokytojui ant balto drobės gabalo raudonus savo plaštakų antspaudus. Paskutinį savo mokinį dailininkas sutinka irgi mūšio lauke, bet jiedu - skirtingose pusėse; buvęs mokinys šauna mokytojui į strategiškai svarbią vietą... Sužeistas mokytojas atkanka į nuošalų kaimelį, ne kartą filme pavadinamą "persikų giraite" (yra klasikinis pasakojimas apie Persikų giraite vadintą utopinį taikų, nuo pasaulio politinių negandų paslėptą kaimą; persikų giraitė tapo bendriniu žodžiu, reiškiančių būtent tokią visų trokštamą užuoglaudą). Čia įsiprašo gyventi, nors už tai turi atiduoti savo uniformą ir ginklą vietiniam mokytojui, labai mėgstančiam įsivaizduoti kareiviu. Kaimelyje gyvena Hong - Vaivorykštė. Nebylė (bet ne kurčia) gražuolė mergina puikiai griežia kažkokia vietine violončele. Taip jau išeina, kad mokytojas įperša Vaivorykštę atvykėliui invalidui (impotentui) dailininkui, kaimelyje persikvalifikavusiam į aitvarų darytoją. Santuoka, aišku, ne tokia ir laiminga, tad kai horizonte pasirodo liaudies muzikos užrašinėtojas, jaunasis Yang (Saulius...), Vaivorykštė jį pamilsta ir jau pasiruošusi sprukti su juo į Šanchajų laimės ieškoti. Bet į kaimą atskrieja žinia, kad prasidėjo karas su japonais, Šanchajus užimtas. Naujas Vaivorykštės mylimasis išeina į karą, rašo jai laiškus, žūva, Vaivorykštė sielvartauja, paskui jau rengiasi vėl sprukti - su tuo kareiviu save įsivaizduojančiu mokytoju, tačiau jį nužudo japonai...

Visa tai ne taip ir svarbu. Gerą tašką padeda pabaigos titrai. Regis, dailininkas (vardas, reiškiantis Prieblandą), mokytojas (Mirgesys) ir folklorininkas (Saulė) - tikri istoriniai asmenys, gyvenime niekad nesusitikę, bet filmo autorių valia sujungti į bendrą istoriją. Sujungti per Vaivorykštę: visą filmą lydi jos, nebylės, užkadrinės kalbos apie tai, kad moteris - kaip vandens lašas, bėgantis įsilieti į vandenyną. Kad tik išskirtinės moterys gali tapti vaivorykštėmis: kai šviesa perskrodžia vandens lašą. Ir čia trys vyrai trimis su šviesa susijusiais vardais. Filmas bet kokiu atveju nepretenduoja į istorinės realybės fiksavimą. Nežinau, iš kur iš tiesų atsirado tos raudonos dailininko ir jo mokinių uniformos su kutosuotais šalmais (kepurėmis?) ir kalavijais... ar jos ten tinka? O ar dera to išvis klausti?.. Kaip ir kad kaimo mokytojas mokosi šauniai nupūsti dūmus nuo pistoleto, iš kurio ką tik šauta: šauniai kaip kokiuose vesternuose, kurių jis tikrai nebūtų galėjęs matyti. Čia - kino realybė, ir jos buvimas tiesiog kino realybe, kino erdve - imponuoja. Pasauliu netikiu, o pasaka - tikiu, štai kaip.

"Mano širdis sklando aukštai" - filmas apie seksualumą: užslopintą, norintį atsiskleisti, neturintį erdvės skleistis. Apie moterišką seksualumą, sakyčiau, bet kiek visame kame tos abstrakčiosios "kiniškos specifikos", o kiek iš "išorinių šaltinių" susirankioto multikultūrinio turinio - negaliu vertinti. Gaila, kad pasirinkta stilistika ne iki galo pasiteisina, arba jos nesugebama pateisinti. Režisierius iš tiesų užsižaidžia su savo ieškojimais, tarsi nenori apsistoti prie vieno atrasto dalyko, nemoka jo išvystyti iki pilno metražo, todėl tenkinasi sulipdytomis detalėmis. Vis tik muzika - pati stiprioji filmo dalis (išskyrus kiek per sentimentalų styginių duetą - Schubertas, jei gerai pamenu?) Tik tiek, kad pilnametražį vaizdo klipą padaryti sunku.