1919-tųjų gegužės 4-toji. Keli tūkstančiai studentų susirenka Pekine, priešais Dangiškosios ramybės vartus - "Tiananmenį" - protestuoti prieš taikos konferencijos Paryžiuje nutarimą Japonijai perleisti Kinijos Šanduno (山东
Shandong) provinciją. Šandune išskirtines teises nuo XIXa. pabaigos turėjo Vokietija - pralaimėjusi pusė Pirmajame pasauliniame kare. Kinija į didįjį karą įsitraukė 1917m., tikėdamasi, kad jam pasibaigus atgaus visas teises į teritorijas Šandune, tad Japonijos triumfas pasirašant Versalio sutartį nuvylė ir Kinijos derybininkus Paryžiuje, ir visą tautą.
Bet apie kokią "Kiniją" kalbame 1919-taisiais? Pažiūrėję į supaprastintas istorines chronologijas, perskaitysime, kad "1911-taisiais paskelbta Kinijos Respublika", "1912-taisiais atsistatydina paskutinis imperatorius", o "Kinijos Respublikos" era baigiasi, kai ją 1949m. pakeičia komunistinė "Kinijos Liaudies Respublika". Vis dėlto kalbėti apie 1911 (1912)-1949m. laikotarpį kaip apie vientisą yra netikslu. Pastangos kurti demokratinę respubliką baigėsi greitai: jau 1913m. naujai išrinktą Parlamentą išvaikė visais politiniais frontais puikiai manipuliavęs karvedys/prezidentas Yuan Shikai. Paėmęs valdžią į savo rankas, Juen Šikajus tikėjosi ją ir išlaikyti - ir buvo taip tvirtai įsitikinęs, kad tauta trokšta stiprios centralizuotos valdžios sugrąžinimo, kad 1916m. ruošėsi pasiskelbti nauju imperatoriumi. Planus sujaukė jo mirtis. Po 1916m. Kinija vargiai buvo panaši į vientisą valstybę. Tarptautinėje arenoje kaip "Kinijos respublika" buvo pripažįstama Pekino vyriausybė, tačiau joje vadukai greitai keitėsi, o likusią buvusią Kinijos imperijos teritoriją buvo išsidaliję įvairaus plauko karvedžiai, kurie taip pat valdžios ilgai savo rankose išlaikyti nesugebėdavo.
Taigi būtent tokios susiskaldžiusios, vidinių konfliktų draskomos Kinijos derybininkai vyko į Paryžių derėtis dėl Šanduno. Galima įsivaizduoti padėtį šalyje: ypač tarp intelektualų, kurie nuo praėjusio amžiaus pradžios visur ir visaip ieškojo idėjų, kaip atgaivinti nusilpusią Kiniją, nebegalinčią pasipriešinti Vakarų imperializmui. Maždaug 1915m. prasidėjo vadinamasis "Judėjimas už Naująją kultūrą". Į jį įsitraukę jauni intelektualai Kinijos nuosmukio priežastis įžvelgė "tradicinėje", visų pirma suprantamoje kaip "konfucianistinė", kultūroje. Jie ėmė rašyti nebe literatūrine, o šnekamąja kinų kalbos forma; jie kalbėjo apie lygias moterų teises, individo laisvę, kovą su patriarchatu; jie garbino Poną Mokslą ir Poną Demokratiją. 1919-tųjų gegužės 4-toji buvo šio judėjimo kulminacija: intelektualinis šalies elitas išėjo į gatves ir garsiai, vieningai reiškė nepasitenkinimą. Kultūrinis judėjimas įgavo stipresnį politinį prieskonį.
Tai - tik viena data Naujosios kultūros judėjime, tačiau itin reikšminga: gal ne tiek tiesioginiams savo tikslams (Versalio sutartis liko tokia, kokia buvo), kiek įtaka tolesniam Kinijos valstybės ir visuomenės vystymuisi. Daug Naujosios kultūros judėjimo narių vis palankiau žiūrėjo į revoliucinius įvykius Rusijoje, ir jau 1921m. įkurta Kinijos komunistų partija. Gegužės Ketvirtosios judėjimas tapo reikšminga simboline data. Rana Mitter Gegužės Ketvirtosios reikšmę Kinijos istorijai
lygina su septintojo dešimtmečio judėjimų reikšme Vakarams.
Visai ne sutapimas, kad 1989-tųjų balandį prasidėję tylūs studentų sujudimai Pekine ypač išaugo būtent gegužės 4d. - ir kad visa tai vyko būtent Tiananmenyje. David Strand knygoje "Rickshaw Beijing" rašo apie Tiananmenio aikštės virtimą "aikšte" Gegužės Ketvirtosios ir vėlesnių miestiečių sujudimų dėka. Erdvė, dabar vadinama Tiananmenio aikšte, XXa. pradžioje tebuvo atvira vieta priešais vartus į imperatoriaus rūmus. Galia ir valdžia žvelgė
iš imperatoriaus rūmų
į erdvę priešais. Tūkstančiais suplūsdami į šią tuščią erdvę, miesto gyventojai parodė norą perimti galią, nusavinti viešąją erdvę ir paversti ją
savo politine erdve.
Šiandien - Gegužės Ketvirtosios devyniasdešimtmetis. Po mėnesio sueis dvidešimt metų kruviniems įvykiams Tiananmenyje. Nenuostabu, kad Kinijos stebėtojai išplėtę akis laukia, kas bus. Turbūt nebus nieko, bet galima manyti, kad Vakarų spauda artimiausią mėnesį bus labai budri. Na, o pačioje Kinijoje, praėjus Darbo šventei, Hu Jintao bei kiti lyderiai
lankosi ir Gegužės Ketvirtosios jubiliejaus renginiuose. Hu Jintao visos šalies studentus ragino "aukštai iškėlus nešti šlovingą patriotizmo vėliavą" ir "visomis jėgomis stengtis išlaikyti Gegužės Ketvirtosios dvasią". 五四运动万岁?